Lietuviškoji Australija – antroji tėvynė

Benjaminas ŽULYS

Lietuvio emigranto darbas Australijoje su pabėgių raktu 1948 metais

Lietuvių Z.Baltutytės ir A.Mucenieko vestuvės Australijoje 1953 m. rugsėjo 19 d.

Išvyko su viltimi grįžti

Nedidelė mūsų Lietuva, mažą lopinėlį užimanti pasaulio žemėlapyje, tačiau lietuviai yra paplitę visame pasaulyje. Vieni – išsaugoję savo tėvų ir senelių gimtąją kalbą, kiti, ypač dalis jaunesniosios kartos, deja, jau sparčiau nutautėja. Tokia gyvenimo tikrovė su visomis savo spalvomis ir atspalviais.

Ne iš gero lietuviai palikdavo savo tėvynę. Po Antrojo pasaulinio karo daug tautiečių į Ameriką, Australiją, kitur vyko dėl galimų politinių persekiojimų.

Australija (lot. Terra Australis–Pietų žemė) yra viena iš tų šalių, į kurias pokariu valdant Lietuvą sovietams ėmė plūsti lietuviai. 1947 metais Australijos imigracijos ministras katalikas Artūras Kolvelas (Arthur Collwell), matyt, gerai žinodamas okupuotų Baltijos šalių–Lietuvos, Latvijos, Estijos – tautų slogų gyvenimą, jų patiriamą okupacinį išnaudojimą, tremtis, pakvietė šių šalių žmones atvykti į Australiją, čia dirbti, uždirbti, būti laisviems ir nepriklausomiems. Be to, Australijai reikėjo daugiau darbo jėgos.

Viktoras Baltutis ir Vytautas Patupas su broliu Gediminu buvo vieni iš tų dešimties tūkstančių lietuvių, kurie 1948 metais išvyko į tą tolimąjį žemyną.

Neseniai, viešėdami savo tėvų žemėje, jie apsilankė laikraščio „XXI amžius“ redakcijoje, buvo mieli mūsų svečiai. Jie šiuo metu gyvena Adelaidėje. Svečiai noriai dalijosi įspūdžiais iš gyvenimo Australijoje, jų bei kitų ten gyvenančių lietuvių požiūrį į ankstesnę ir dabartinę Lietuvą, apie lietuvybės ypatumus toje tolimoje šalyje. Įdomu, kad, ten praleidę daugiau nei pusę šimto metų, jie ne tik nenutautėjo, bet lietuviškai kalba sklandžiai, be akcento. Tai vieni iš tų Australijos lietuvių, kuriems labai rūpi to žemyno lietuvybės, tautiškumo, katalikybės išsaugojimo ir stiprybės reikalai, kurie aktyviai dalyvauja lietuviškųjų organizacijų veikloje. Tai būdinga ir kitiems vyresniosios kartos lietuviams išeiviams.

Viktoras ir Vytautas prisimena, kad karui baigiantis jie su kitais lietuviais buvo apgyvendinti vienoje keliaujantiems į kitas šalis skirtoje stovykloje Vokietijoje. Jais rūpinosi pabėgėliams globoti skirta organizacija UNRA. Toji stovykla buvusi kone tikras lietuvių miestelis su švietimo, kultūros, sporto įstaigomis, vaikų darželiais ir t.t. Čia lietuviai mokėsi, mokė savo tautiečius. Iš pat pradžių visi nepaprastai ilgėjosi savo tėvų ir senelių žemės Lietuvos. Ilgais vakarais tai šen, tai ten skambėjo lietuviškos dainos, giesmės... Visi jie tikėjosi, kad po mėnesio kito sugrįš į laisvą tėvynę. Deja, vieną okupantą pakeitė kitas, kuris, kaip jie sužinodavo aplinkiniais keliais, su įniršiu naikina tautą. Mintis grįžti į tėvynę vis tolo ir tolo.

Atėjo laikas vykti ten, kur galima būtų kurti naują gyvenimą, kur būtų galima surasti kokią nors pastogę. Viktoras su dar maždaug 300 lietuvių pateko į laivą „Protea“ ir po ilgos kelionės per Italiją atvyko į Australiją. Vytautas čion atvyko kariniu laivu, kas tuo metu buvo ne itin įprasta. Bet, matyt, vietinės organizacijos stengėsi žmonėms kuo geriau padėti.

Kaip pasakojo Viktoras ir Vytautas, pagal sutartį atvykusieji turėjo atidirbti ten, kur Australijos vietinės valdžios juos paskirs. Neįprasta aplinka, reljefas, svetima kalba, papročiai, žmonės ne vienam lietuviui kėlė nerimą ir rūpestį. Pirmiausia visi turėjo gyventi stovykloje, kur buvo mokomi anglų kalbos (Viktoras ją mokėjo), šalies geografijos, buvo supažindinami su bendra tvarka. Viktorui su kitais lietuviais teko dirbti netoli Melburno buvusiose atvirose anglies kasyklose. Vytautas dirbo prie miško darbų. (Tuo metu jie dar nebuvo pažįstami.) Ir vėl visi ilgėjosi Lietuvos, gaudė kiekvieną žinutę iš gimtinės, tikėdamiesi, kad ši išvyka į tolimą šalį – laikinas dalykas, kad Lietuva vėl atgaus nepriklausomybę ir bus galima grįžti į tėvynę.

Bet nieko nelaukdami, neraginami ir iš šalies neremiami, lietuviai jau po metų ėmė leisti savo tautinį laikraštį „Australijos lietuvis“. Tai buvo pirmas lietuvių išeivių tautinis laikraštis Australijoje. Jis iš pradžių rotaciniu būdu buvo spausdinamas čia pat, kasykloje, palapinėje, ir tautiečių būdavo graibstyte išgraibstomas. Vėliau ėmė eiti laikraščiai „Tėviškės aidai“, „Šventadienio balsas“, „Mūsų pastogė“. Šiuose leidiniuose daug dėmesio buvo skiriama ne tik žinioms iš okupuotos Lietuvos, bet ir lietuvybei išlaikyti Australijoje.

Lietuvybė – svarbiausias rūpestis

Lietuvybės išsaugojimas buvo ir tebėra vienas svarbiausių mūsų tautos patriotų išeivijoje siekių.

Lietuviškumo plėtojimo centrai sėkmingiau dirbo Melburne, Sidnėjuje, Adelaidėje, Perte, Hobarte, Džylonge. Juk į Australiją pokariu atvyko apie dešimt tūkstančių lietuvių, nemaža jų dalis norėjo išlikti ir išliko lietuviais. Redakcijos svečių nuomone, lietuvybei stiprinti nemažai įtakos turėjo sporto klubai, paplitę visoje šalyje. 1950 metais buvo įkurta Australijos lietuvių bendruomenė, jos padaliniai (skyriai) kai kuriose šalies vietovėse. Vienas žymesnių akcentų buvo savos lietuvių katalikų bažnyčios ir Lietuvių namų statyba Adelaidėje. Beje, iš pradžių buvo atkakliai ginčijamasi, ar už bažnyčios, lietuviškų namų sienų reikėtų baro ar ne. Ateitininkų nuomone, čia pat už bažnyčios sienos, baro neturėtų būti, kiti jo norėjo. O vadinamieji kairieji lietuviai apskritai nenorėjo, kad būtų statomi Lietuvių namai. Bet pagaliau tvirtai nuspręsta tokius namus statyti, tam panaudojant senus pastatus. Lietuviai aktyvistai ėjo per lietuviškas šeimas ir rinko aukas šioms statyboms. Nė viena šeima neatsisakė, kas kiek pajėgė, tiek aukojo, kol buvo surinkta tiek, kiek reikėjo. Lietuvybės išsaugojimu reikėjo rūpintis be jokių atidėliojimų, nesitikint, kad Lietuva bus laisva tuoj pat. Tiesa, šiokios tokios vilties būta po Stalino mirties, tikėtasi, kad Lietuvoje įvyks perversmas. Tačiau nieko panašaus neįvyko, ir Lietuva ilgiems dešimtmečiams liko okupuota. Tad ir Lietuvių namai, lietuvių katalikų bažnyčia turėjo priminti, kad ir būnant išeivijoje reikia likti savos tautos žmonėmis, – sakė redakcijos svečiai.

Nusipirkus metodistų bažnyčios ir dar vienos buvusios bažnyčios bei mokyklos pastatus, žemę, imtasi darbų. Pastatus projektavo žymus to meto architektas iš Lietuvos latvis Karolis Reisonas. (Dera pastebėti, kad, gyvendamas Lietuvoje, jis suprojektavo nūnai rekonstruotą Paminklinę Prisikėlimo bažnyčią, Žemės ūkio rūmus, daug kitų pastatų. Australijoje jis su žmona lietuve aktyviai dirbo lietuvių bendruomenės veikloje. Dabar žymusis architektas su žmona Elena Zubovaite-Reisoniene ilsisi bendrame kape Adelaidės kapinėse. Architekto biblioteka, kitu palikimu rūpinasi jų dukra Renata Urmonienė.)

Lietuviškųjų objektų statyboje dirbo patys lietuviai, parapijiečiai, ir už tai neėmė jokio atlyginimo, nes dirbo skatinami meilės bei pagarbos lietuvybei, tikėjimui. (Šia proga mūsų svečiai su šypsena ironizavo, kad dabar į Australiją atvykstančius lietuvius vietiniai lietuviškosios bendruomenės nariai nepiktai vadina „gataveckais“, kas reiškia, kad šiandieniniams atvykėliams turi būti viskas gatavai paruošta, tik imk šaukštą ir kabink...)

Šiandien bažnyčia, Lietuvių namai veikia. (Bažnyčioje klebonauja 83 metų kun. Juozas Petraitis, lietuviškoji įstaiga priklauso Australijos lietuvių sąjungai.) Į Lietuvių namus tautiečiai vis dar renkasi kiekvieną sekmadienį, tiesa, susirenkama žymiai mažiau nei 1950-1970 metais. Čia minimos tautinės, patriotinės, religinės šventės, proginės datos, vyksta kiti renginiai. (Beje, kaip tik Lietuvių namuose daugiau nei prieš dvidešimt metų Viktoras susipažino su Vytautu.) Garbūs svečiai pastebi, kad anksčiau bažnyčioje per šv. Mišias žmonės joje netilpdavo, o dabar jų ženkliai sumažėję, ypač – jaunuomenės. Gal šiek tiek įtakos turėjo tai, kad ilgą laiką Australijos valdžia nėrėsi iš kailio siekdama atvykėlius iš kitų šalių, vadinamuosius naujuosius australiečius, kuo greičiau asimiliuoti, paversti juos „tikrais“, vien angliškai kalbančiais, rašančiais australais. Netgi buvo reikalaujama, kad tautiniuose periodiniuose leidiniuose, taip pat ir lietuviškuose, ketvirtadalyje jų ploto rašiniai būtų spausdinami anglų kalba. Bet ne paslaptis, kad prievartai visada priešinamasi. Ir lietuviai nenuleido rankų. Jau veikė Australijos lietuvių bendruomenė su savo padaliniais. (Pirmasis jos suvažiavimas įvyko 1950 metais Sidnėjuje.) Taip pat gyvavo ateitininkų, skautų organizacijos, Lietuvių katalikių moterų draugija, lietuviški chorai, teatro mėgėjų draugija, įvairiose varžybose aktyviai reiškėsi lietuviai krepšininkai. Tik 1972 metais buvo priimtas antidiskriminacijos įstatymas. Santykiai tarp šalies valdininkų ir lietuvių bendruomenių sušvelnėjo. Jau veikė šeštadieninės lietuvių mokyklos Sidnėjuje, Adelaidėje, Melburne, kitur. Jose lietuvių kalbos buvo mokoma ne standartiškai, aiškinant gramatikos, kirčiavimo, kitas taisykles, o visa tai perteikiant žaidimais. Bet čia vėl iškilo bėda. Mat šeštadienis Australijoje – sporto diena, tad jaunimas teikė pirmenybę sportui, o ne gimtajai kalbai. Nors, žinoma, buvo nemažai norinčiųjų mokėti kalbėti, skaityti lietuviškai. Tam, be abejo, nemažai įtakos turėjo ir tebeturi vaikų auklėjimas šeimoje. Viktoras ir Vytautas sako, kad Australijoje lietuvių kalbą, lietuviškas tradicijas labiau puoselėja, visa tuo rūpinosi ir dabar rūpinasi vyresniosios kartos čia gyveną lietuviai. Lietuviškoji jaunuomenė ėmė samprotauti, kad su lietuvių kalba toli nenueisi, karjeros nepadarysi, čia esą reikia gerai mokėti anglų kalbą, ja dėstomos disciplinos visose tos šalies mokyklose. Nemokėjo lietuviškai kalbėti ir už lietuvių ištekėjusios vietinės moterys, tokių mišrių šeimų vaikai. Bet Viktoras ir Vytautas žino ne vieną mišrią šeimą, kur žmonos, vaikai išmoko lietuvių kalbą, ir namuose ja nemažai bendraujama.

Įspūdingi lietuvių susibūrimai Australijoje, dabar vykstą kas dveji metai, – šalies lietuvių bendruomenės atstovų suvažiavimai. Į juos iš visos šalies atvyksta du trys tūkstančiai lietuvių. Pernai toks suvažiavimas vyko Melburne. Tai lietuvių kultūros, meno, dainų ir šokių šventė. Įdomu, kad tuose renginiuose jaunimas tarpusavyje labiau bendrauja ne vien lietuvių, bet ir anglų kalba, o vyresniosios kartos – tik lietuviškai. Bet vieni kitiems netrukdo, vieni kitus supranta, nes visus vienija lietuvybė.

Garbieji svečiai Viktoras ir Vytautas pamena, kad prieš nepriklausomybės atkūrimą Lietuvoje daug Australijos jaunuomenės nežinojo, kur yra toji Lietuva. Girdėję, kad kažkur Sovietų Sąjungoje, jiems Lietuva tarsi ir buvusi Sovietų Sąjunga...

Po Stalino mirties ryšiai tarp Australijos lietuvių ir okupuotos Lietuvos, nors nežymiai, bet stiprėjo. Lietuviai išeiviai ir jų giminės Lietuvoje ėmė bendrauti laiškais, nors jie buvo sovietinių organų tikrinami. Dėl atsargumo laiškai į Lietuvą dažnai būdavo rašomi net kitais vardais, kitais adresais (nuo Stalino mirties buvo praėję nedaug laiko, ir saugumo sistema liko beveik nepakitusi...), bet tie, kuriems jie buvo skirti, juos gaudavo.

1956 metais į Melburne vykusias olimpines žaidynes su sovietine krepšinio komanda atvyko ir keturi lietuviai. Nors jie buvo atvykusių kagėbistų nuolat sekami, tačiau, nepaisant to, jie bendravo su vietos lietuviais. Dar vėliau į Australiją trumpam buvo atvykę žinomi lietuvių artistai Eduardas Kaniava, Virgilijus Noreika, Nijolė Ščiukaitė, Atgimimo metais – nuo šių savo politinėmis tautinėmis pažiūromis labai besiskiriantis aktorius ir poetas Kęstutis Genys. Ir Australijos lietuviai galėjo iš pradžių vos penkioms, vėliau dešimčiai dienų atvykti į Lietuvą. Tiesa, jie turėdavo teisę būti tik Vilniuje, o jei vykdavo aplankyti savo gimtųjų vietų ar giminių į kitas Lietuvos vietoves, juos lydėdavo „sargai“.

Čia Viktoras prisimena, kaip, apsilankęs Vilniuje pas architektą Šimoliūną, ten sutiko E. Kaniavą, aktorių, taip pat tautos šviesuolį ir patriotą Kęstutį Genį, dar kelis kultūros žmones. Tada Kęstutis, vaizduodamas sovietinę okupaciją, sakė: „Einu per tamsų tunelį, o šviesos nematyti...“ E. Kaniava į tai atsakęs savuoju kredo: „Stok į partiją kaip aš, tada viskas bus kitaip – ir gyvensi geriau, ir po pasaulį pakeliausi“. Bet, kaip žinoma, K. Genys savo idėjų neatsisakė, į partiją nestojo, nors buvo nuolat įkalbinėjamas, rašė (slapta) patriotinius eilėraščius ir užtat buvo sekamas bei persekiojamas KGB.

Gavo paskolų be sutarčių

Kai Lietuvoje buvo paskelbta nepriklausomybė, šis neparastas įvykis nuskambėjo visame pasaulyje. Labai džiaugėsi ir Australijos lietuviai. Daug kas braukė džiaugsmo ašarą, kėlė šampano taures, giedojo Lietuvos himną, dainavo lietuviškas tautines dainas. Niekas neabejojo, kad Lietuva pakils iš tamsos, atsistos ant kojų, eis darnos ir pažangos keliu. Lietuva labiau ėmė domėtis jaunimas. Merginos ėmė puoštis tautiniais drabužiais, daug kas panoro išmokti lietuvių kalbos. Bet tas tautinis jaunimo pakilimas gyvavo gal penkerius šešerius metus, prisimena garbūs svečiai. Vietinė aplinka daro savo, jaunimui labiau rūpi praktiniai, o ne tautiniai dalykai... Jiems labiau rūpi jų ateitis čia, Australijoje...

Kartu Viktoras ir Vytautas pastebi, kad lietuviai Australijoje yra labai gerbiami, jais pasitikima, jie žinomi kaip mokslo žinių siekiantys žmonės, yra darbštūs, sąžiningi. Tarp lietuvių yra daug baigusių aukštąsias mokyklas, lenkia net žydus, kurie, kaip ir kitose šalyse, taip ir Australijoje, griebiasi mokslo, siekia karjeros. (Ir Viktoras bei Vytautas mokėsi ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijos stovykloje, Australijoje.) Australijoje gerai žinoma, kad lietuviais galima pasitikėti – tuo Viktoras bei Vytautas ne kartą įsitikino.

Tarp Australijos lietuvių yra nemažai žymių asmenybių. Tai profesoriai Algis Kabaila, Vytautas Doniela, žinomas gydytojas Kunca, lietuviškumo sergėtojos Salomėja Vasiliauskienė, Helena Statkuvienė, sumaniai vadovaujanti Lietuvių katalikių moterų sąjungai ir kiti.

Nemažą indėlį į lietuviškumo išsaugojimą Australijoje, net į šios šalies ekonomiką įnešė ir dabar visa tuo rūpinasi V.Baltutis bei V.Patupas. Vykdami į Australiją jie gerai žinojo, kad ten jų nelaukia pieno upės ir medaus krantai. Laukė, ypač iš pradžių, sunkus, varginantis darbas. Kuo tik jiems neteko dirbti. Taksi vairuotoju, mechaniku, prie geležinkelio tiesimo, lentpjūvėje, prie miško darbų, net mokytojavo. Daug ir nelengvai įvairiose srityse dirbo ir kiti lietuviai išeiviai. Ir visur, kaip sakyta, jų darbas buvo vertinamas, jie būdavo giriami.

Tuo metu tarp Pietų ir Vakarų Australijos plytėjo milžiniški tušti masyvai be kelių, komunikacijų. Jei važiuoji, tai per tuščią lauką. (Kažkuris iš svečių pajuokavo, kad jei tolumoje bėga kiškis, tai jo ausis nesunkiai pamatysi – tokie lygūs plotai.)

Vytautas, jo brolis Gediminas nieko nelaukdami („Norėjome būti pirmieji“, – sakė svečiai.) kibo į aktyvią veiklą. Jie benzino bendrovėje gavo paskolų motelių statyboms. Bet įdomiausia tai, kad dideles paskolas skyrę šeimininkai, sužinoję, kad paskolas ima lietuviai, ne tik nepasiūlė pasirašyti sutarčių, bet net raštelio nepaprašė, kad gavo paskolas. Tik paspaudė rankas ir palinkėjo sėkmės. Tai atrodo neįtikėtina. Bet taip buvo.Tik pradėjus statybas, 1967 metais, tokios sutartys buvo pasirašytos. Vytauto ir Gedimino statybvietes skyrė apie 500 kilometrų, bet jie gerai žinojo vienas kito rūpesčius, dauguma pas juos dirbusių darbininkų buvo lietuviai.

O statyti ką nors rimtesnio tokiose atokiose vietovėse buvo labai sudėtinga. Plytas, cementą, kitas statybines medžiagas tekdavo vežti iš už 800–1300 kilometrų, nes aplinkui jokių statybinių medžiagų gamybos firmų nebuvo. Darbštūs lietuviai nenuleido rankų, darė tai, ką buvo užsimoję. Ir abu motelių miesteliai su visais patogumais ėmė gyvuoti. Jų statybos išlaidos atsipirko per penkiolika metų ir ėmė nešti ženklų pelną, miesteliai ir toliau augo, padidėjo net tris kartus, ir dabar klesti. Vėliau vieni kotedžai buvo parduoti kitiems šeimininkams, kitų dalis perduota sūnui. Įdėtas triūsas nenuėjo veltui.

Be tiesioginių rūpesčių, Viktoras ir Vytautas toliau nenuilstamai rūpinosi ir tebesirūpina lietuvybe Australijoje. Abu dirbo Australijos lietuvių krašto valdyboje. Viktoras Adelaidėje tvarko Australijos lietuvių archyvą, prižiūri parapijos bazę, jo išraiškingą žodį išgirsi Adelaidės bažnyčioje. Be to, daug rašo į „Šventadienio balso“, „Mūsų pastogės“, kitus leidinius, rašo ir leidžia knygas. (Vieną V.Baltušio knygą „Akivarai“ išleido ir leidykla „Naujasis amžius“.)

Beje, Vytauto brolis Gediminas (visai neseniai iškeliavęs į Amžinybę) ant aukštos uolos Jukloje, kur stovi kotedžai, pastatė penkiolikos metrų aukščio metalinį kryžių. Tai padėka Aukščiausiajam už Jo gerumą ir meilę atgimusiai Lietuvai, jam pačiam, jo namams. Pati Jukla jau virto nemažu miesteliu, jame yra brolio vardu pavadinta gatvė. Tai vietos žmonių padėkos ženklas darbščiam, dvasingam lietuviui. Be to, Gediminas penkiolika metų materialiai rėmė Panevėžio Juozo Balčikonio vidurinę mokyklą.

Vis dėlto garbiesiems redakcijos svečiams nerimą kelia lietuvių išeivių, o ypač – jų vaikų lietuviškumo, tautiškumo ateitis. „Užsieniuose lietuvius anksčiau ar vėliau ištiks tautinė mirtis“,– liūdnai prognozavo V.Baltutis. Ne itin palankiai jie atsiliepė ir apie Lietuvos jaunuomenę. (Viktoras ją pažįsta, nes Lietuvoje lankosi ne pirmą kartą.) Ir čia esą jaunuomenei labiau rūpi įgyti pelningą profesiją, gerai uždirbti, o tautiškumas, tikėjimas būsiąs gal vien tik pasidemonstravimas, be vidinių įsitikinimų...

Svečiai samprotauja, kodėl Australijos lietuviai (ne vien Australijos) negrįžta į Lietuvą. Gal jiems čia reikėtų pastatyti patogų kaimelį, jo statybą tikriausiai paremtų ir patys išeiviai.

Viktorui, Vytautui rūpi ir kiti Lietuvos reikalai. Jie džiaugiasi daugeliu gerų permainų mūsų šalyje, ekonominiu pakilimu gimtajame krašte. Tačiau skaudina įvairios rietenos partijose, valdžios kitose institucijose, korupcija, kiti dalykai. Drauge svečiai pastebi, kad viso to esama ir Australijoje, ir kitose šalyse, tik skandalų, korupcijos mastai mažesni, žmonės vieni kitiems tolerantiški.

Atsisveikindami garbūs svečiai spaudė rankas, žadėdami dar apsilankyti Lietuvoje ir tikėdamiesi ją rasti dar gražesnę, turtingesnę.

© 2005 "XXI amžius"