Ar verta mokytis esperanto kalbos?

90-asis Pasaulio esperantininkų kongresas Vilniuje Valdo Kopūsto (ELTA) nuotrauka

Paskutiniąją liepos savaitę Vilniuje įvyko 90-asis Pasaulio esperantininkų kongresas. Praėjusiais metais analogiškas kongresas įvyko Kinijoje. Kitąmet viso pasaulio esperantininkai rinksis į Italiją, Florencijos miestą, kur tūkstančiai žmonių vėl bendraus šia tarptautine kalba.

Šių metų kongresas – jubiliejinis. Nuo pirmojo, įvykusio1950 metais Prancūzijoje, sukako šimtas metų. Kodėl Lietuvai teko tokia garbė? Šis klausimas neturi nė krislelio ironijos. Tarptautiniai kongresai garsina valstybes, primena pasauliui jų praeitį, dabartį, kultūrą, vietą atviroje dabartinėje visuomenėje. Į Vilnių suvažiavo per pustrečio tūkstančio delegatų iš 60 šalių. Netenka abejoti, jog tų valstybių žiniasklaida ir namo grįžę delegatai ne kartą paminėjo Lietuvos ir jos sostinės Vilniaus vardą. Taigi priežasčių ne viena.

Esperanto (esp. turintis viltį), dirbtinės tarptautinės kalbos, autorius buvo akių gydytojas Liudvikas Lazaris Zamenhofas (1859-1917), kurį laiką gyvenęs ir dirbęs Veisiejuose.

Esperanto sukūrimo data – 1887 metai – sutapo su jo gyvenimu Veisiejuose. Vienas pirmųjų šia kalba susidomėjo prelatas Adomas Jakštas. Dambrauskas (1860-1938), poetas, filosofas, visuomenės veikėjas, su kitais 1919 metais įsteigęs Lietuvos esperantininkų sąjungą (LES), parašęs pirmąjį vadovėlį, net išleidęs eilėraščių rinkinį. Beje, šis vadovėlis prieškariu nebuvo vienintelis. Šia kalba besidomintieji naudojosi Juozo Mačernio, Antano Poškos, Antano Prapuolenio, Balio Giedros, Juozapo Lazausko, Petro Lapienio išleistais vadovėliais, knygomis ir žodynais. LES leido laikraštį „Litova stelo“, kurio leidyba 1940 metais bolševikų buvo sustabdyta. Tačiau kas norėjo, esperanto kalbą išmoko. Tie, kurie mokėjo, jos nepamiršo.

Vos paskelbus šio kongreso pabaigą, pokalbiui pakvietėme tris delegatus. Tai buvęs Kauno aukštesniosios maisto pramonės mokyklos dėstytojas, dabar pensininkas Jonas PUODŽIŪNAS, Kauno Šventosios Dvasios (Šilainiai) bažnyčios klebonas monsinjoras Lionginas VAIČIULIONIS ir Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikas Marius DYGLYS. Jiems pateikėme keletą klausimų.

Prašytume papasakoti, kokiomis aplinkybėmis susipažinote su esperanto kalba?

Jonas PUODŽIŪNAS: Prieš karą mūsų šeima prenumeravo „Šaltinėlį“. Ten buvo spausdinamos esperanto pamokos. Pirmoji į tai atkreipė dėmesį mama. Susidomėjau ir aš, pradėjau mokytis. 1949 metais buvome ištremti į Sibirą. Grįžau 1964-aisiais. Studijuodamas Kauno politechnikos institute, vėl pradėjau mokytis esperanto. Anglų kalbos dėstytoja Antanina Baltrušienė (1941 metų tremtinė, jau mirusi) organizavo esperanto kursus, kuriuos lankiau.

Mons. Lionginas VAIČIULIONIS: Dirbdamas Kauno Arkikatedroje Bazilikoje vikaru, susitikau Vabalninko gimnazijos draugą Joną Puodžiūną, kuris pakvietė lankyti esperanto kursus. Juos baigiau 1970 metais.

Marius DYGLYS: Apie esperanto informacijos radau vaikiškame žurnale, pradėjau mokytis neakivaizdžiai. Paauglystėje jau buvau pramokęs, parašiau laišką į Vokietiją. Prasidėjo susirašinėjimas. Su tuo žmogumi susitikau viename iš kongresų.

„Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“ rašoma, jog ir sovietmečiu esperanto mūsų tėvynėje nebuvo varžomas. 1979 metais įsteigta Esperantininkų asociacija, kurios Lietuvos skyriaus pirmininku tapo filologas dr. Laurynas Algimantas Skūpas (1937-2005), parašęs knygą „Esperanto tarptautinė kalba“ (1987), skelbęs straipsnius. 1959 metais išėjo „Esperanto kalbos vadovėlis“, parengtas Ipolito Cieškos ir Juozo Petrulio, 1960-aisiais – Stasio Sabalio sudarytas „Lietuvių-esperanto kalbų žodynėlis“, informaciniai leidiniai ir t.t. Taip pat informuojama, jog LSSR esperantininkai dalyvauja pasauliniuose kongresuose, taikos gynimo forumuose, palaiko ryšius su daugiau nei 80 šalių esperantininkais, rengia Pabaltijo esperantininkų vasaros stovyklas. Vilniaus universitete dėstomas esperantologijos specialus kursas, nuo 1970 metų leidžiamas almanachas „Horizonto de Soveta Litovio“ ir kt. Kaip buvo iš tikrųjų?

J.P.: Iš tikrųjų buvo kiek kitaip. Tuometinės Pabaltijo esperantininkų stovyklos iš tikrųjų vykdavo kasmet. Pirmoji įvyko 1971 metais Smiltynėje (Latvijoje). Viekšniuose vykusios stovyklos darbą sekė ir savaip trukdė Mažeikių partinė nomenklatūra. Nebeprisimenu, kuriais metais pasirodė Henriko Zabulio pasirašytas raštas, jog esperanto yra nepageidaujama, atseit trukdo mokytis prancūzų kalbos. Tai visiška nesąmonė.

Esperanto turi nemažai oponentų. Sakoma, jog tai dirbtinė kalba, tinkanti tik bendravimui. Esą geriau išmokus vieną, dvi ar tris Europos kalbas, iš kurių žodžių yra sudaryta esperanto, irgi galėsi bendrauti, be to, atsivers galimybė tomis kalbomis skaityti ir mokslinę literatūrą, gražinės literatūros veikalus originalo kalba ir t.t. Ką jums kiekvienam duoda esperanto mokėjimas?

J.P.: Sovietmečiu išsiplėtė bendravimo laukas, galima buvo gauti esperanto kalba leidžiamos literatūros iš užsienio šalių, daugiau sužinoti, kas vyksta už geležinės uždangos. Visais laikais esperantininkai turėjo ir turi daug draugų visame pasaulyje.

L.V.: Ne tik literatūros. Pavykdavo „sugauti“ iš Vatikano transliuojamas laidas esperanto kalba. Beje, popiežius Jonas Paulius II mokėjo šią kalbą, skatino jos vartojimą. Yra įkurta Katalikų esperantininkų sąjunga ir jos Lietuvos skyrius. Rengiami Katalikų esperantininkų kongresai. Pernai toks kongresas įvyko Kretingoje. Net dešimt kunigų aukojo šv. Mišias. Tas kongresas pakėlė mūsų dvasią. Tai buvo tarsi pasirengimas pasauliniam, tai yra šiam kongresui, per kurį esperanto kalba teko taip pat aukoti šv. Mišias. Per šį kongresą taip pat aukojome šv. Mišias Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčioje. Kongreso uždarymo dieną, liepos 30-ąją, aukojome trise: kun. Bernard Einchorn iš Vokietijos, kun. Stanislav Stolz iš Lenkijos ir aš, lietuvis, iš Kauno. Patarnavo klierikas Marius Dyglys. Nemažai Lietuvos kunigų moka esperanto. Gaila, kad jų vis mažėja. Viešpats pasišaukė kun. Praną Gavėną, per kongresą palaidojome Miežiškių kleboną kun. Kostą Balsį. Šią kalbą mokėjo mūsų Palaimintasis Jurgis Matulaitis, taip pat kun. Kazys Žitkus, vertėjas ir poetas, pasirašinėjęs Vinco Stonio slapyvardžiu. Jis yra esperanto kalba parašęs eilėraščių. Iš gyvų kunigų esperantininkų man žinomas kun. Valerijus Rudzinskas.

Esperantininkai visose šalyse turi daug draugų. Sovietmečiu siųsdavau laiškus į Italiją, sulaukdavau atsakymų. Vienam išsiunčiau Vilniaus albumą – labai dėkojo, džiaugėsi mūsų sostinės gražiu. Jis man atsiuntė albumą „Italijos vienuolynai“.

M.D.: Tik esperanto kalbos dėka pavyko surinkti pašto ženklų kolekciją. Gaunu pačius naujausius iš viso pasaulio. Vilniaus centriniame pašte veikia mano surinktų ženklų paroda „Kristaus vietininkai žemėje“. Šią parodą apie popiežius aplankė kongreso delegatai.

Savo dalyvavimu kongrese atstovauju tam tikrai sričiai – Lietuvos katalikams esperantininkams. Didelis įspūdį daro kunigų aukojamos šv. Mišios esperanto kalba. Būna ekumeninės pamaldos. Visos tautos, net rasės kartu gieda, meldžiasi, vieni kitus supranta. Būna ekumeninės pamaldos, kai ta kalba meldžiasi kelių konfesijų tikintieji. Vatikanas įregistravo Tarptautinę katalikų esperantininkų sąjungą. Leidžiamas žurnalas „Esperanto katolika“.

Regis, įtikinote, kad esperanto kalbos mokytis verta. Anot liaudies patarlės, ką išmoksi, ant pečių nenešiosi.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi
Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2005 "XXI amžius"