„Vaduotojai“ ir blakės

Vilius Bražėnas

Kodėl mažiau kalbama apie pirmąją, negu apie antrąją sovietinę okupaciją? Iš dalies, žinoma, todėl, kad mažai yra tokių, kurie ją gerai prisimena. Tačiau svarbiausia todėl, kad kairieji tokias kalbas slopina. Komunistams sovietinė okupacija pirmoji nepatogi tuo, kad ji aiškiai duria pirštu į jų bičiulystę su naciais. O antrąja okupacija, anot jų, jie Lietuvą išvadavo nuo fašistų. Tik negali paaiškinti, kodėl tas „vadavimas“ užtruko net 50 metų? Kai kas, atrodo, jiems trunka ilgiau.

1990 metų birželį įvyko amerikiečių ir sovietų konferencija apie „novaja mysl“ (naują mąstymą) Majamyje, Floridoje. Joje dalyvavo penkiolika Kremliaus atstovų, vadovaujamų M.Gorbačiovo vyriausiojo patarėjo Georgijaus Arbatovo. Gavau progos po jo kalbos pašaipiai paklausti: kodėl sovietai užtruko tik dvi tris dienas okupuodami Lietuvą, o dabar reikia penkerių metų išvesti okupacinę kariuomenę? Dėl publikos juoko sumišęs Arbatovas atkirto: „Tai tik įrodo, kad lengviau kraštą okupuoti, negu iš jo išeiti“. Vadinasi, Arbatovas jau 1989 metais viešai pripažino, kad Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, o Putinas dar vis suka politinę uodegą.

Man teko, deja, išgyventi pirmąją okupaciją nuo pirmos iki paskutinės dienos. Tik vėliau, apsidairęs geopolitinėje arenoje, priėjau išvadą, kad 1940 metų Baltijos kraštų okupacija buvo didžiojo komunistų plano – pasaulio valdžios užgrobimo – pirmas žingsnis. Antras, kaip okupacijos meto politrukai mūsų karininkams aiškino Ribentropo-Molotovo paktą ir netikėtą nacių ir sovietų bičiulystę, buvo visos Europos užkariavimas. Anot jų, „genijus Stalinas“ žinojo, kad nuo karo nukraujavusi ir pavargusi Europa pakvies Raudonąją armiją atnešti Europon taiką. O kai raudonoji vėliava suplevėsuos virš Europos sostinių, vyks trečioji fazė: SSRS rengsis paskutiniam šuoliui per Atlantą. Atseit – sunaikins Ameriką ir taip užvaldys pasaulį. Tad 1940-ųjų okupacija nebuvo tik šiaip sau agresija prieš kaimynus. Pamačius apgailėtinai skurdžią okupanto kareivių ir vėliau atvykusių „katiušų“ vaizdą ir patyrus, kaip jie Lietuvą staiga apkrėtė blakėmis, kilo klausimas, kaip ilgai komunistams truktų nuskurdinti ir apiblakinti visą pasaulį. O kokiu ekonomikos lygiu džiaugėsi sovietai?

Daug ką sakė ir tai, kad subrendęs vyras, Raudonosios armijos majoras, vos nusipirkęs, matyt, nuo vaikystės išsvajotą dviratį, čia pat prie parduotuvės, Laisvės alėjoje, bandė mokytis juo važiuoti.

Prie materialinio okupuotos tautos apiplėšimo prisidėjo dar neregėtas dvasinis išprievartavimas. Tam pradžią davė vadinamojo „liaudies seimo“ rinkimų cirkas.

Kitu atveju aš pats jaučiau dvasinį išprievartavimą. Įpusėjus trėmimo savaitei, buvo bandoma nuraminti pavergtą tautą ir tuo pat metu išprievartauti ją dvasiškai. Darbovietėje sušauktame mitinge buvo aiškinama, kad vyksta valstybės valymas. Esą ištremiami arkliavagiai, prostitutės, liaudies išnaudotojai ir kitokie nusikaltėliai. Ir po to buvome pakviesti padėkoti „Tėvui“ Stalinui už valstybės išvalymą. Nebuvau herojus, tad su visais atsistojau ir plojau, kol aiškūs šnipai davė ženklą sėstis. Nors su žmona buvome dėl atsargos iš anksto susikrovę daiktelius, jei pasibels trėmėjai ir į mūsų duris. Tai draskė žmonių savigarbą. Tad stebėtina, kad net po 50 metų fizinio ir dvasinio tautos prievartavimo, savigarbos niokojimo tai šen, tai ten yra išlikę tiek dvasiškai stiprių įvairaus amžiaus tautiečių. Tik bereikia, kad jie pradėtų organizuotis veikti.

1941 m. birželio 14 d. tautą pritrenkė pirmieji vyrų, moterų, vaikų, kūdikių, senelių, ligonių grūdimai į gyvulinius vagonus ir netgi atskiriant vyrus nuo šeimų.

Pasirodė, kad net gyvendami šalia sovietinio Gulago sistemos, mes apie ją mažai žinojome. Nežinojome ir komunizmo tikrovės. Nežinojo net kai kurie už valstybės ir tautos saugumą atsakingi žmonės. Nežinojome apie didžiojo melo akiplėšiškumą.

Šiandien raudonojo melo begėdiškumo pavyzdys yra „savanoriško“ Lietuvos įstojimo į SSRS didysis melas, surežisuotas 1940 metų birželį-rugpjūtį. Pagal tarptautinės teisės sampratą svetimos kariuomenės įvedimas, ypač po ultimatumo, yra aiški okupacija. Tarkime, jei dėl karinio nesipriešinimo Stalino agresijai ir šiandien jo okupuoti kraštai būtų Maskvos nuosavybė, vadinasi, ir visos Europos valstybės, kurios ginklu nesipriešino Hitlerio agresijai ir buvo jo okupuotos, šiandien būtų Berlyno nuosavybė. Tik liktų klausimas – o kaip tos valstybės, kurios buvo abiejų okupuotos?

Dažnai primenamas „vienas kraujo lašas“. Du istorikai – prof. Antanas Tyla ir prof. Algimantas Liekis – neseniai paskelbė šiurpią statistiką: milžiniškos sovietų žemės ir oro pajėgos buvo išdėstytos Lietuvos pasienyje tautai sunaikinti. Net desantininkams buvo įsakyta lietuvius žudyti durtuvais, kad nebūtų triukšmo. Tad klausimas buvo ne apie „vieną kraujo lašą“. Jis buvo pralietas: agresoriai kardais užkapojo vieną pasienietį, apie ką ir mes tylime.

Manyčiau, kad okupacijų minėjimai turėtų būti ne tik liūdesio ir vilties dienomis, o ir dienomis ryžto. Jau gana viltis, kad kas nors atliks už mus mūsų pareigą. Metas ryžtingai stoti kovon su didžiuoju melu, kurio debesys dar dangsto mūsų vyriausybę, o iš pasaulio valstybių reikalauti Antrojo Niurnbergo teismo. Yra daug pagrindo ryžtingai kovai už tiesą ir laisvę. Kovokime žuvusiųjų kovotojų kovą. Naudokimės laisve – laisvei apginti. Lietuvai padėsime būdami politiškai apsišvietę ir skleisdami piliečiams svarbias žinias savoje aplinkoje. Niekas kitas negali už mus atlikti mūsų pareigos.

© 2005 "XXI amžius"