Tylėti ir tūnoti ar kalbėti ir veikti?

Algimantas ZOLUBAS

Jie kuria pilietinę visuomenę... Jauniaus Augustino piešinys

Rugpjūčio 7 dieną „Baltijos kelyje“ atsargos generolas majoras Jonas Algirdas Kronkaitis rašo, kad yra daugybė veiksmų, kurių turėtume imtis, kad pagaliau pradėtume kovoti su reiškiniais, griaunančiais mūsų valstybingumo pamatus, tačiau pirmučiausia skatina susivokti, „jog blogiui laimėti nieko daugiau nereikia – užtenka, kad doras žmogus būtų pasyvus“. Krikščioniškuoju požiūriu, pasyvumas blogio atžvilgiu laikomas nuodėme. Gailesčio akte prieš šv. Mišias tariama: „nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais“. Iš tikrųjų pasyvumą arba apsileidimą, esant blogiui, reikia laikyti jo palaikymu, blogio gyvastingumo skatinimu.

Mūsų tautos pasyvumo priežasčių reikėtų ieškoti jos ilgametėje nelaisvėje. Baudžiava, svetimųjų uždėtas jungas, prievartinis nuolankumas valdžioms šimtmečių tėkmėje ir tik trumpas laisvės ir nepriklausomybės atokvėpis, stūmė žmogų į nuasmeninimą, užguitumą. Užguitam, tik vergo patirtį turinčiam žmogui, laisvė, nepriklausomybė, savivalda (demokratija) iškart netampa gėriu, o veikiau našta, kurios jis dar neišmoko nešti, todėl jis tūno laukdamas, kad geras valdovas ar ponas reikalus patvarkys. „Geram“ valdovui ar ponui to ir tereikia. Jis nesunkiai pamina minėtas vertybes, naudojasi užguitųjų triūsu, tenkina ne žmonių, o savo reikmes. Įsidėmėtina, kad valdantiesiems naudinga, jog žmogus būtų užguitas, kad gyventų skurde ir jam terūpėtų duona kasdieninė, o ne laisvė, nepriklausomybė, savivalda, valstybingumas, kurie ir yra žmonių saugios būties ir kokybiškos buities pagrindas.

Taip jau nutiko Lietuvai išsivadavus iš svetimųjų jungo, kad, įsitvirtinusi visose valstybinėse institucijose, komunistinė partinė nomenklatūra ten ir pasiliko, nes užguita visuomenė arba tūnojo, arba, išsigandusi laisvės ir savivaldos gūsio, nusprendė nesitraukti iš pavaldumo vakarykštiems prievartautojams, savanoriškai liko jų valdžioje. O ta valdžia pasinaudojo laisve ir nepriklausomybe, iš kapitalizmo niekintojos pati virto laukinio kapitalizmo klanu, tarpstančiu ne iš savo, o iš pavaldžiųjų prakaito.

Tačiau „nebeužtvenksi upės bėgimo“, nors kai kam „prie ruso buvo geriau“, kai kam ir labai gera, teks, išmokus naudotis laisve bei savivalda, pasiekti gėrį visai tautai, o ne vien plėšrūniškam klanui. Tik tam teks liautis tūnojus, teks atsitiesti ir stoti į kovą prieš blogį.

Netiesa, kad su blogiu valstybėje galima kovoti tik per partijas, per valdžias – „iš viršaus“, nors tokią privilegiją esantieji valdžioje savinasi. Blogis stengiasi maskuotis gėrio regimybe, blogis vengia viešumo. O visuomenė gali blogį demaskuoti, nuplėšti geradario ar gelbėtojo kaukę. Paviešintas blogis tampa jo kurpėjo gėdos stulpu, net žemos moralės veikėją priverčia susimąstyti, pajusti gėdą jei ne prieš tautą, tai prieš palikuonis. Nesmagu turbūt tokiam įsivaizduoti, kad vaikai ar vaikaičiai negalės didžiuotis, kad tėvas ar senelis buvo prezidentas ar premjeras, nes jis išgarsėjo Mikės melagėlio reputacija, negalės jie džiaugtis ir paveldėtu turtu, nes jo kilmė – „prichvatizacija“ bei tokios pat kilmės „pasoga“ (kraitis). Nesmagu vaikams ar vaikaičiams būti pravardžiuojamais „kniazikais“ (kunigaikštukais), nes jų motina ar senelė už paslaugas Rusijai pelnė tokį titulą. Nesmagu turėtų būti miesto merui pagalvojus, kad jo vaikams ar vaikaičiams teks griauti tėvo ar senelio rūpesčiu statydintus miesto veidą darkančius statinius.

Kai kas priekaištauja, kad apie blogį valstybėje kalbama per daug, kad nematomi, neiškeliami geri pokyčiai. Gerus pokyčius, gerus darbus iš tikrųjų reikia viešinti, skatinti, tačiau apie tarpstantį blogį tylėti nevalia. Blogio įvardijimas yra pirmas žingsnis į jo naikinimą, tolimesni žingsniai – aktyvi veikla. Daugeliui atrodo ir jie net „moksliškai“ įrodo, kad tam tikram blogiui pasipriešinti neįmanoma. Tokius mokslinčius iškilus politikas ir publicistas Vilius Bražėnas vadina „nieko nedarymo ekspertais“, nuo savęs pridurčiau, – ir tūnojimo meistrais.

Jei dar neišmokome pasinaudoti savivaldos privalumais, neįstengiame pasirinkti ir išrinkti į valdžias dorų žmonių, laisvai žodį sakyti ir rašyti, bendruomeninę veiklą plėtoti, nepraleisti pastebimo blogio nemačiomis, negirdomis, tam turime visas galimybes. Naudotis tokiomis galimybėmis – visų dorų žmonių priedermė ir pareiga. Ir gražių pavyzdžių turime. Antai jau paminėto, 93-ius metus einančio skauto nuo 1926 metų V.Bražėno pavardė mirga spaudos puslapiuose, neseniai jis išleido reikšmingą knygą, dalyvauja įvairiuose renginiuose bei susitikimuose su visuomene, turėdamas daugiametę tarptautinės politikos analitiko patirtį ir nepakartojamą įžvalgumą, negailestingai demaskuoja blogį valstybėje, skatina burtis į kuopeles, vietos bendruomenes, bendrauti ir veikti „iš apačios“. Džiugu, kad tai – ne vienintelis pavyzdys. Skaitome ir girdime apie besikuriančias ir jau veikiančias vietos bendruomenes, kurios veiksmingai priešinasi biurokratijai, įstengia įgyvendinti savo projektus, ugdo iš savųjų būsimus kandidatus į valdžias, akylai stebi ir demaskuoja nedorėlius valdžioje, kovoja su blogiu. Ir apmaudu bei skaudu, kad akademikai, rašytojai, aukštųjų mokyklų profesoriai, su retomis išimtimis, yra abejingi tautos ir jos valstybės reikalams, tyli, tūno savo asmeninėse celėse. Toks elgesys prilygsta pataikavimui iš valdžių einančiam blogiui, maskuojamai korupcijai.

Tautos esminis bruožas yra istorinio likimo bendrystė. Ta bendrystė atsirado iš žmonių bendravimo. Bendravimas be kalbėjimo neįmanomas, o likimą esmingai lemia aktyvi veikla. Siekdami tvirtinti tautą ir jos valstybę, privalome atpažinti blogį, kalbėti apie jį, veikti prieš jį.

© 2005 "XXI amžius"