Tarp dviejų pušų pasiklydus...

Jonas Kazimieras Burdulis

Rugpjūčio 20 dienos pavakare atsitiktinai sustojau ties „Rusijos balso“ banga. Paprastai šios radijo stoties nesiklausau, tačiau laidos vedėjo ir radijo klausytojo pokalbis sudomino. Radijo klausytojas iš Latvijos pasakojo asmenišką patirtį, kaip jam ir jo tautiečiams sekasi „kovoti su nacionalistiška“ Latvijos valdžia.

Nieko nauja neišgirdęs, jau norėjau išjungti radijo aparatą, tačiau mano smalsumas buvo sužadintas ir vėl. Skambino kitas radijo klausytojas, iš Vilniaus. Prisistatęs vardu Aleksandr, klausytojas atvirai išdėstė savo nuomonę apie blogą rusų padėtį Lietuvoje. Anot jo, bet kurioje valdiškoje įstaigoje jis priimamas itin šaltai vien dėl to, kad jo pavardė rusiška, nors lietuviškai kalbąs geriau negu daugelis lietuvių. Mat jis Lietuvoje ir gimęs, ir augęs, ir išsilavinimą lietuvių kalba įgijęs. Laidos vedėjas pasiteiravo, koks vardas įrašytas jo pase – su galūne –as ar be jos. Aleksandr’as tuoj pat pasigyrė, kad jis kategoriškai pasipriešino Lietuvos valdžios mėginimui sulietuvinti jo pavardę ir dabar jo pase lietuviškų galūnių nėra. Kad visiškai nebeliktų jokių abejonių dėl jo santykio su Lietuva ir su Rusija, Aleksandr’as nuoširdžiai ir atvirai pareiškė, kad Lietuva yra tik jo gimtinė (rodina – rus.), o Rusija – jo tėvynė (otečestvo – rus.).

Aleksandr’as gal kiek įkyriai pasakojo, kaip jam bloga Lietuvoje. Ir jis, ir visi rusai esą prispausti, Lietuvos valdžios savivalei pasipriešinti neįmanoma, rusai neorganizuoti, iš niekur nesulaukia pagalbos, jų gyvenime nesimato jokios prošvaistės. Keista buvo visa tai girdėti, iš jo pasakojimo nebuvo aišku, nei kaip ta Lietuvos valdžia savivaliauja, nei kas bloga Aleksandr’o gyvenime.

Tik štai laidos vedėjas pasiteiravo, ar Aleksandr’as turi kontaktų su Lietuvos rusų sąjunga. Tačiau jis atvirai prisipažino, jog apie tokią sąjungą girdi pirmą kartą, ji jam nežinoma. Laidai baigiantis vedėjas konstatavo, jog panaši padėtis anksčiau buvo ir Latvijoje, ten taip pat iš pradžių buvo skundžiamasi, jog nėra kam padėti, po to atsirado nuostata, jog „mes patys galime tvarkytis“, o dabar esą Latvijos rusai su valdžia kalbasi kaip lygūs su lygiu, ir baigė pokalbį palinkėjimu, kad ir Lietuvos rusai taip pat sėkmingai organizuotųsi. Reikia tikėtis, jog Aleksandr’as patarimą bus supratęs, ir naujoji „Jedinstva“ gaus naują adeptą, tarnausiantį tikrajai savo tėvynei.

Atmintin įstrigo ir kitas pokalbis, liepos 25 dieną stebėtas per Rusijos televizijos kanalo RTVi laidą, – šį kartą su laidos „Ypatinga nuomonė“ vedėju kalbėjosi žinomas rusų žurnalistas Sergejus Dorenka. Jo pozicija Ukrainos „oranžinės“ revoliucijos metu daug kam sukėlė simpatijų – žurnalistas nuoširdžiai sielojosi dėl Rusijos prezidento V. Putino ir užsienio reikalų ministro S.Lavrovo nevykusių mėginimų daryti įtaką Ukrainos žmonių pasirinkimui. Tuomet S.Dorenka neslėpė savo neigiamos pozicijos šiuo klausimu ir aiškino, jog tokia Rusijos vadovybės ir diplomatijos veikla suduoda skaudų smūgį Rusijos prestižui tarptautinėje plotmėje.

Šį kartą S.Dorenka žiūrovą nustebino. Jis išdėstė aiškią programą, kaip Rusija turi vykdyti savo užsienio politiką. Pagal jį, tai turinti būti totalinė ekspansija – ekonominė ekspansija, energetikos ekspansija, dujų ekspansija, naftos ekspansija, įtakos ekspansija ir t. t. Atrodė, kad ekrane žiūrovas mato visai kitą žmogų. Prieš mane kalbėjo ne žurnalistas, o prezidento administracijos slaptasis rezidentas, perduodantis į užsienį savo agentams instrukcijas. Iš tikrųjų kanalas RTVi savo laidas transliuoja tik į užsienį, jos matomos Vakarų Europoje, JAV, Kanadoje. Laidų metu žiūrovai skambina iš įvairių šalių.

Netenka stebėtis, kad šiame kanale pasirodo ir Rusijos valdžiai kritiškų pasisakymų. Jai šiame kanale naudinga viskas – ir kritika jos atžvilgiu, ir jos sprendimų reklama. Užsienyje šiaip ar taip žinomas tikrasis Rusijos valdžios veidas – nieko nenustebinsi masinėmis čečėnų žudynėmis. Užtat užsienio šalių piliečiai, prisižiūrėję tariamos demokratijos Rusijoje pavyzdžių, bus kur kas pakantesni savo šalių vyriausybių vykdomai naujosios konvergencijos, žinomai globalizacijos vardu, politikai.

O kad tokia naujoji konvergencija itin aktyviai vykdoma, nėra nė mažiausios abejonės. Skirtingai nuo pirmosios, propaguotos praėjusiojo amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose, naujoji pasižymi tuo, kad ji vykdoma itin slaptai. Tačiau akylesnis stebėtojas nesunkiai atras jos kai kurias spyruokles.

Visų pirma po Sovietų Sąjungos žlugimo Vakarų šalių vyriausybės dėjo milžiniškas pastangas, kad būtų išsaugota jos buvusi karinė galia ir pati Rusijos valstybė. Argumentas tarsi ir pateisinamas – kad būtų išvengta karinio konflikto pasauliniu mastu. Antra, vėliau buvo stengiamasi, kad būtų išsaugota Rusijos ekonominė galia – kad būtų išvengta Rusijos subyrėjimo, taip pat karinio konflikto. Ir trečia, kovojant su tarptautiniu terorizmu Rusija buvo įtraukta į lygiateisį bendravimą su Vakarų valstybėmis.

Laikotarpis po Sovietų Sąjungos subyrėjimo iki šių dienų Rusijoje buvo būdingas bendrais visoms postkomunistinėms šalims dėsningumais – formavosi privatus kapitalas pagal visus laukinio kapitalizmo principus: atvirai vagiant valdišką turtą, plėšikaujant ir žudant konkurentus. Valdiško turto privatizacija niekur nebuvo įvykdyta civilizuotai – visur įstatymų leidėjai juos surašė tik žiūrėdami savo asmeninės naudos, tarsi visur būtų valdoma iš vieningo pasaulinio centro, siekiant išsaugoti dar vakar pavergtų šalių tautoms vergišką būseną, uždelsti pilietinės visuomenės formavimąsi jose.

Atrodytų, jog tai tik subjektyvus įspūdis. Bet pažvelkime atidžiau. Vakarų šalyse esama itin aukšto lygio ekonomikos specialistų, pasaulinio garso mokslininkų, Nobelio premijos laureatų. Be to, turint galvoje, kad vadinamieji ekonomikos dėsniai žmonijai yra ne Dievo duoti ir ne gamtos primesti, o yra paties žmogaus genijaus proto kūriniai, suprasime, jog visa privatizacijos eiga postkomunistinėse šalyse buvo vairuojama apsukrių genijų, sumaniusių gigantinę pasaulinio masto aferą ir sugebėjusių pasisavinti milžiniškus kapitalus. Kai kuriems tų veikėjų Rusijoje teko gelbėtis nuo valdžios persekiojimų užsienyje, kai kurie tą valdžią sugebėjo nusipirkti, o kai kurie ja ir šiandien manipuliuoja bendrai su užsienio partneriais.

Antrasis Irako karas, pradėtas kilniu šūkiu „Išvaduokime pasaulį nuo Huseino!“, iš esmės turėjo užmaskuoti tikrąjį tikslą – pasaulinių naftos kainų reguliavimą. Per laikotarpį, praėjusį nuo pirmojo Irako karo (Persijos įlankos karo), naftos kainos pakilo net tris kartus ir gražiai kyla toliau. Pakanka netgi susprogdinti kurioje nors Artimųjų Rytų šalių kokį nors pastatą, kai Niujorko biržoje žaibiškai sureaguojama.

Dėl šių niekšiškų triukų Rusijos ekonomika jau tvirtai stovi ant kojų. Negirdėtas dalykas, kad išvogta ir nuskurdusi Rusija, per visą komunizmo laikotarpį prisidariusi dešimtis milijardų dolerių skolų, galėtų pradėti mokėti skolas! Tačiau stebuklas įvyko, ir skolos jau pradėtos mokėti. Štai ką reiškia miklios rankos – iš antrojo Irako karo galima gauti tokius dividendus, kad milžiniškos šalies ekonomika pagyja tarsi nuo stebuklingo vaisto. O juk ir tu, mielas skaitytojau, padedi Rusijai mokėti skolas, už benziną ir maistą mokėdamas keliskart brangiau! Ar ne stebuklas ta globalizacija?

Lietuvos premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas, paklaustas, ar nemanąs, kad iš Rusijos kyla grėsmė Lietuvos interesams, jeigu Rusijos kompanijos įsigis „Mažeikių naftos“ kontrolinį akcijų paketą, gūžteli pečiais ir žurnalistams atsako: „Aš nematau jokios Rusijos grėsmės. Jeigu jūs ją matote, parodykite ir man, o aš jos nematau!“

Klausant „Rusų radijo“ ir žiūrint RTVi, naiviam ir patikliam žmogui tikrai gali susidaryti įspūdis, kad Rusijoje gyventi gera, kad ten klesti demokratija (na, pasmaugė Putino budeliai dar vieną kitą čečėną...), tačiau Lietuvos Vyriausybės vadovui netinka dėtis neišmanėliu. Artimiausia ateitis parodys, ar mūsų Vyriausybė yra pajėgi susidoroti su savo uždaviniais sprendžiant strategiškai svarbius valstybės klausimus. Darant prielaidą, kad Vyriausybėje dirba prityrę ir kompetetingi žmonės, savo srities specialistai, Lietuvos interesams lemtingi sprendimai turi susilaukti paties rimčiausio įvertinimo.

© 2005 "XXI amžius"