Kas laukė ne tik estų

Rusijos aukštieji pareigūnai, politikai, istorikai vis tebekartoja esą Lietuva nebuvo okupuota Sovietų Sąjungos. Štai užsienio reikalų viceministras Vladimiras Čižovas vėl aiškino, kad jokios Baltijos valstybių okupacijos nebuvo. Tiesa, pripažino, kad 1940 metų birželį Maskvos buvo įvykdyta Baltijos valstybių aneksija, tačiau tai jokiu būdu nereiškė jų okupacijos. Taigi, pagal V.Čižovą ir kitus Kremliaus vadovus, nebuvo ne tik okupacijos, bet ir okupantų vykdyto genocido, tremties, visuotinio rusinimo ir kitų „išvaduotojų“ atneštų dalykų.

Ta proga labai vertėtų prisiminti estų rašytojo ir publicisto, vėliau pirmojo atkurtosios nepriklausomos Estijos prezidento Lenarto Merio dar 1988 metais Estijos spaudoje paskelbtą didelį straipsnį, kurį persispausdino ir tuometinė demokratinė Rusijos spauda: „Ar estai turi vilties?“. L.Meris savo straipsnyje pateikė daugybę skaičių, kaip per okupacijos metus estai savo tėvynėje tapo vos ne mažuma.

Štai ką rašė L.Meris: „Estų tautos būklė dabartiniu metu yra kritiška, nors dar nevisiškai beviltiška. Estijos Respublikoje 1938 metais gyveno 1131125 žmonės ir estai dabartinėje Estijos teritorijoje sudarė 93,3 proc. visų gyventojų. Tai buvo vienas aukščiausių rodiklių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Antrasis pasaulinis karas kardinaliai pakeitė situaciją. Estija neteko 24 proc. savo gyventojų. Iš visų Europos valstybių tai buvo bene didžiausia netektis.

Toliau situacija vystėsi taip: estų gyventojų dalis 1945 metais sudarė 97,1 proc., 1950 m. – 75 proc., 1986 m. – 61 proc. Šiandien estų tautybės gyventojų skaičius savo šalyje sudaro mažiau nei 60 proc. Per 43 pokario metus kasmet į Estiją buvo įvežama po trylika tūkstančių žmonių. Jeigu taip tęsis ir toliau, tai estai netrukus savo tėvynėje taps tautine mažuma jau 2005 metais, o gal dar ir anksčiau. Karo šešėlis vis dar vaikšto kartu su mumis. Vienos kartos gyvenime estų skaičius sumažėjo net devynis kartus!“

Aišku, tuo metu, 1988 metais, L.Meris dar negalėjo viešai kalbėti, kad tie trylika tūkstančių kasmet įvežamų žmonių dauguma buvo rusai ar rusakalbiai baltarusiai. Ypač jie plūdo pirmaisiais pokario metais ne tik į Estiją, bet ir į Latviją, nes partizaninis judėjimas ten, skirtingai nuo Lietuvos, nebuvo įgavęs tokio visuotinio masto. Kita vertus, Estijoje daugumą vadovaujančių postų užėmė irgi ateiviai iš Rusijos ir surusėję kažkada estų ar latvių kilmės bolševikai. Žinoma, tokių buvo ir Lietuvoje. Pakanka prisiminti NKVD-KGB budelius Josifą Bartašiūną, Liaudį, pagaliau „LSSR premjerą“ Maniušį, generolą Macijauską, Baltušį-Žemaitį bei daugelį kitų. Visi jie pirmiausia pasikviesdavo iš Rusijos savo gimines, bičiulius su gausiomis šeimynomis. Bemat suteikdavo jiems butus, geras tarnybas. Tik dėl užsitęsusios partizaninės kovos tas rusų kolonistų veržimasis į Lietuvą buvo kur kas mažesnis nei į Estiją ir Latviją.

Toliau L.Meris rašė: „Europa nežino tokių dramatiškų pokyčių tautinėje savų valstybių sudėtyje, todėl nėra ir su kuo palyginti tokių pokyčių pasekmes. Bet suvokti galima. Įsivaizduokite penkiolikos milijonų gyventojų Maskvą, pusę iš kurių sudaro kinai, o gatvių eismo reguliuotojai „vyresniojo brolio“ teisėmis kalba tiktai kinų kalba. Palyginimui galima prisiminti Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio darbininkų problemą. Ten atvykėliai buvo intensyviai mokomi vokiečių kalbos ir kitais būdais įtraukiant juos į visuomenės gyvenimą. Panaši padėtis dėl imigrantų ir Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje bei kitose Vakarų šalyse. Ten imigraciją pavyko kontroliuoti. Tiktai to nebuvo Estijoje ir Latvijoje.Todėl aišku, kodėl dabar estai daugiau nesijaučia savo tėvynėje kaip namuose. Tam estų tautos išnykimui dargi pasitelkiami „mokslininkai“. Štai akademikas Naanas išmąstė, jog estai yra pernelyg sena tauta, esą savo demografinį „šuolį“ jau seniai pergyveno, todėl kaip nacija jau nebesugeba didinti savo tautiečių skaičių.

Taigi, pagal akademiką Naaną, reikėtų teigti, kad mes, estai, esame patys kalti dėl savo išnykimo. Anot jo, tai biologinė neišvengiamybė“.

L.Meris savo didžiuliame straipsnyje atkreipia dėmesį, jog nauji butai su visais patogumais pirmiausia suteikiami imigrantams. Taip, pavyzdžiui, 1987 metų duomenimis, 67 proc. naujų butų gavo imigrantai. O estų šeimoms, ypač jaunoms, butų reikia laukti metų metus.

Šis L.Merio straipsnis rado didelį atgarsį ir Rusijos demokratiniuose sluoksniuose. Rašytojas ir publicistas Michailas Šatrovas Maskvos inteligentijos susirinkime komentuodamas L.Merio straipsnį priminė, kad visos tautos, esančios europinėje SSRS dalyje, turi teisę dalyvauti tarptautinių reikalų sprendime, nes Europa yra visų namai. Taip pat sovietinėms respublikoms, pirmiausia Pabaltijo respublikoms turi būti suteikta teisė grįžti į tarptautinį judėjimą. Bet visų pirma tapti Jungtinių Tautų ir UNESCO visateisėmis narėmis. M.Šatrovas karštai pritarė L.Merio išreikštai minčiai, kad laikas pagaliau traktuoti Estiją kaip mažytę, visų pamirštą šalį. Estija nėra maža. Tarp dabartinių 172 JT narių pagal teritoriją ji užima 59, o pagal gyventojų skaičių – 53-iąją vietą. „Estija ne maža ir ne didelė. Ji tokia, kokia yra, ir geresnės už ją estams nėra“, – citavo M.Šatrovas L.Merio straipsnį.

Tad kodėl apie tai verta prisiminti? Visų pirma todėl, kad mūsų bendro likimo sesių Estijos ir Latvijos pavyzdys rodo, jog okupacijos periodui dar užsitęsus dešimtmečiui ar daugiau, ir estų, ir latvių būtų likę tik 30-40 proc. savo tėvynėje.

Užtat iki šiol Kremlius negali susitaikyti su ta mintimi, kad to nepavyko padaryti iki galo. Todėl Rusijos prezidentas V.Putinas kiekviena proga kelia triukšmą dėl tariamo atvykėlių iš „plačiosios tėvynės“ persekiojimo Estijoje ir Latvijoje.

Neseniai tuo klausimu jis skundėsi Helsinkyje susitikime su Suomijos prezidente Tarja Halonen. Laimei, Suomijos prezidentė nebuvo tokia naivi kaip kai kurie V.Putino bičiuliai Berlyne ir Paryžiuje. Ji pareiškė, kad jokios rusų diskriminacijos Baltijos šalyse nėra. Tą puikiai žino ir V.Putinas. Tačiau tokia Maskvos politika tariamai ginant tėvynainių interesus yra tos pačios komunistinių laikų politikos tęsinys: atėjus palankiam metui panaudoti juos kaip penktąją koloną.

Petras KATINAS

© 2005 "XXI amžius"