"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. spalio 12 d., Nr. 18 (111)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

„Dievų mišką“ pamačius

Daugiau kaip prieš 60 metų, 1943 m. balandžio 29 d., patekau į tą pragarą ir aš už antinacinę veiklą, radau jau mėnesį besikankinančius lietuvius inteligentus, tarp jų ir rašytoją, profesorių B.Sruogą. Dešimt mėnesių iškentėjau mušimą lazdomis, bizūnu, badą, pažeminimą ir kančias, kurių ten nebuvusiam sunku įsivaizduoti ir suprasti.

Labai rūpėjo pamatyti režisieriaus Algimanto Puipos statytą filmą pagal talentingo rašytojo B.Sruogos knygą „Dievų miškas“ apie Štuthofo konclagerį. Eidamas šio filmo žiūrėti, iš daugelio jį mačiusiųjų girdėjau sakant, kad tai koncentracijos lagerio parodija.

Žinojau, kas yra parodija, bet vis dėlto atsiverčiau 1969 metų „Tarptautinių žodžių žodyną“ ir radau parašyta, kad „...parodija – 1) juokų dėlei parašytas arba pašiepiamas sekimas kuriuo nors meno kūriniu, išlaikant pastarojo išorinę formą ir toną; 2) išorinis sekimas, pamėgdžiojimas, iškraipantis esmę; nukrypimas nuo esmės, esant išoriniam atitikimui“.

Žiūrint filmą kilo mintis, ką pasakytų rašytojas B.Sruoga, pamatęs bjauriai išdarkytą savo kūrinį, kurį išleisdamas kovojo su redaktoriais dėl kiekvieno sakinio, norėto išbraukti arba į tekstą įterpti naują mintį.

Mąstau, kam reikalingas toks filmas? Kvailysčių sugalvota iš tikrųjų nemažai: tai kalinių moters ir vyro santuoka, laiminama kunigo; ją pastebėjus praeinančiam esesininkui, jie visi trys „nuteisiami“ pakarti; rodomas ir pakorimas – ar reikia didesnės nesąmonės? – arba lagerio komendantą visur lydinti daili gražiai aprengta kalinė, laikanti rankoje skėtį; kalinių nuolatinis fotografavimas, ūgio matavimas; kaliniai sustatyti eilutėje, pasirėmę kastuvais, laukia, kada bus sugautas pabėgęs iš lagerio kalinys; betikslis bėgiojimas eilutėje, kelmų rovimas prie didžiulio laužo... Argi surašysi visas filme rodomas kvailystes? Neskaitęs knygų apie nacių koncentracijos lagerius gali patikėti, kad nebuvo taip jau blogai gyventi tuose lageriuose, na ir kas, kad girdėjosi per dėžes daužomos lazdos poškėjimas arba bizūnu ar lazda mušamo kalinio aikčiojimas.

Koks tikslas buvo kuriant tokį filmą? Kam juoktis iš šimtų tūkstančių, užmuštų lazdomis, mirusių nuo baisių ligų, iš bado, dujų kamerose (kurios filme nerodomos)? Argi filmo statytojas negalėjo parodyti milijonų žmonių tikros kančios ir žūties vokiečių nacių koncentracijos lageriuose?

Medžiagos apie Štuthofo konclagerį yra pakankami. Išleistos net penkios lietuvių, šio pragaro kankinių, knygos. Budelis turi malonumą mušti lazda, juoktis iš kančioje mirštančio kalinio, bet režisieriui A. Puipai nederėjo juokinti žiūrovų iškraipant tiesą, nes padorumas neleidžia šaipytis iš kitų žmonių nelaimių ir kančių.

Po filmo girdėjau ir jaunų žiūrovų, – studentų, moksleivių, – žiūrėjusių filmą, pasipiktinimą: kam istorinę B.Sruogos knygą parodijuoti, o ne parodyti tikrą tiesą – kančią ir šimtų tūkstančių žmonių žūtį. Manau, jie yra skaitę „Dievų mišką“ ir turėjo teisę piktintis.

Vokietijos naciai sukūrė baisius koncentracijos lagerius – tai buvo neapsakomų kankinimų „fabrikai“, kuriuose nužudyta milijonai žmonių, ir jiems gyvieji turi atiduoti pagarbą, o ne juoktis iš jų. Gėdą turėtų jausti šio filmo statytojas A.Puipa, parodijavęs profesoriaus, žymaus rašytojo, kankinio knygą.

Vladislovas TELKSNYS,
buvęs Štuthofo koncentracijos lagerio kalinys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija