„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. lapkričio 30 d., Nr. 21 (114)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Gąsdinimai

Petras KATINAS

Rusijos viešųjų ryšių strategai ir skelbėjai, įdėmiai stebintys politinę situaciją Lietuvoje ir kartu su savo tautiečiu „darbiečiu“ prognozuojantys, kada žlugs tryliktoji po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos Vyriausybė, nepamiršta mesti Lietuvai ir kitų kaltinimų. Štai aiškiai imperinio ir šovinistinio dienraščio „Tribuna“ vedantysis politikos apžvalgininkas Sergejus Maslovas grubiai užsipuolė Lietuvos prezidentą V.Adamkų, kuris duodamas interviu vienam Vokietijos laikraščiui neatmetė galimybės, kad A.Lukašenkos ginkluotosios pajėgos gali sukelti grėsmę Lietuvai. S.Maslovas rašo: „Kliedesys – tai kliedesys, tačiau naivuolių nėra. Iš esmės tai sąmoninga provokacija aukščiausiu valstybiniu lygiu. Jos tikslas – dar labiau demonizuoti pasaulio visuomenės akyse „paskutinįjį Europos diktatorių“, siekiant pateisinti NATO pajėgų pergrupavimą, pritraukiant arčiau Baltarusijos, tuo pačiu ir Rusijos sienų Aljanso karinę infrastruktūrą. Stebėtis tuo pernelyg nereikėtų – juk dėl ko gi įvyko NATO plėtra? Tikrai ne baltarusiškus gandrus skaičiuoja žiūrėdami per žiūronus NATO kariai į Baltarusiją nuo Nemuno ir Bugo krantų. Vakaruose jau seniai skamba raginimai sustiprinti politinį, ekonominį ir „esant būtinybei“ karinį spaudimą Baltarusijos vadovybei.

Tam nėra jokios būtinybės. Vadinasi, tokią reikia sugalvoti. Teisė paleisti bandomąjį rutulį buvo suteikta nykštukinės Baltijos šalies vadovui. Esu visiškai įsitikinęs, kad be JAV pritarimo V.Adamkus tokio pareiškimo negalėjo padaryti. Tai yra pagarsinti absurdišką ir tuo pačiu juokingą pareiškimą Baltarusijos adresu. Iki šiol daugelis svarsto ir spėlioja, ko daugiau yra Lietuvos Prezidento asmenyje – amerikiečių lietuvio ar lietuvio amerikiečio. Bet kokiu atveju jis visiškai atitinka amerikietiškos politinės mąstysenos standartą ir jį įsisavino. Vašingtonas dabar kuria iš Baltijos šalių, Lenkijos ir, pagal galimybes, Ukrainos bendrą „sanitarinį kordoną“ aplink Baltarusiją ir Rusiją. Kad pateisintų tokio kordono kūrimą, būtina sukurti priešo įvaizdį. Štai tokiam įvaizdžiui kurti Jungtinėms Valstijoms ir padeda V.Adamkus.

O provokacijų dar bus. Pavyzdžiui, tokių, kaip rugsėjo mėnesį įvykęs NATO seminaras, kuriame buvo svarstoma padėtis Baltarusijoje. Ko siekia tuo Lietuva? Vietiniai strategai neslepia, kad jie deda dideles viltis į A.Lukašenkos vykdomų veiksmų klaidas ir tai, kad jo nervai gali neišlaikyti. Todėl reikia būti pasirengusiems įvairioms provokacijoms“.

Ką gi, šiame komentare nepasakyta nieko nauja. Tradiciniai štampai apie Rusijos apsupimą kartojami nuo „šaltojo karo“ metų. Keletą metų pritilę tokie gąsdinimai dabar vėl atgijo. Beje, jeigu dar tiesiai nedrįstama kaltinti Amerikos „imperializmo“, tai visa ugnis nukreipiama į Baltijos valstybes ir Lenkiją, o paskutiniuoju metu ir į Gruziją, Moldovą ir iš dalies į Ukrainą.

Aišku, visaip galima vertinti mūsų Prezidento interviu Vokietijos laikraščiui. Tačiau faktas, kad Baltarusijos diktatorius A.Lukašenka sparčiai ginkluojasi, niekam ne paslaptis. Netgi Rusijos generolai „patriotai“ ragina Kremlių imti pavyzdį iš Baltarusijos prezidento, kuris nuolat stiprina savo armiją, o ypač jos kovinę parengtį. Be armijos, A.Lukašenka kuria įvairias specializuotas ir tik jam vienam pavaldžias jėgas ir saugumo struktūras.

Dar galima priminti, kad Baltarusijos armijos ir KGB vadovybėje visus aukščiausius postus užima patys reakcingiausi, visi, be išimties, „seno kirpimo“ generolai, netgi tie, kurie už savo pernelyg didelį uolumą propaguojant sovietinės imperijos atkūrimą buvo atleisti iš Rusijos armijos. Be to, į A.Lukašenkos armiją ir miliciją sugužėjo panašūs kadrai iš visos buvusios Sovietų Sąjungos. Ten yra tokių, kurie siautėjo Lietuvoje 1991 m. sausio 13-ąją ir komunistinio tų pačių metų rugpjūčio pučo dienomis. Tarp jų – labai aukštas pareigas Baltarusijos armijoje užimantis generolas Uschopčikas. Visi jie labai neapkenčia Baltarusijos demokratinių jėgų ir visos opozicijos.

Kita vertus, Rusijos prezidentas V.Putinas, kuriam nepatogu mosuoti geležiniu kumščiu, ypač prieš kaimynus – Baltijos valstybes ir Lenkiją – panaudoja A.Lukašenką. Tam tikslui Rusija ėmė tiekti raketinius kompleksus S-300 Baltarusijai. Kariniai apžvalgininkai pažymi, jog šių raketinių kompleksų kiekis toks didelis, kad jau pradėtas kurti atskiras raketinių pajėgų korpusas. Tiesa, Rusijos gynybos ir užsienio reikalų ministrai, kai jų Europoje paklausiama, kokiais tikslais Rusija taip smarkiai ginkluoja Baltarusiją, paprastai atsako, jog šitaip stiprinama visos Europos raketinė gynyba. Nuo kokių priešų? Tai pirmiausia yra ne tiek karinio, kiek politinio sandėrio įrankis kaimynų atžvilgiu.

Maskvą sunervino ir Baltijos šalių parlamentinės asamblėjos praėjusią savaitę Taline priimta rezoliucija dėl Rusijos ir Vokietijos dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu. Ir ne vien todėl, kad apeinamos Baltijos valstybės ir Lenkija, bet ir dėl galimų ekologinių pasekmių, nes Baltijos jūros dugne nuo Antrojo pasaulinio karo laikų tūno cheminių, bakteriologinių ir visokių kitokių iki šiol grėsmę keliančių ginklų. Bet svarbiausia, tas dujotiekis gali tapti ekonominio ir politinio šantažo įrankiu Baltijos šalims ir Lenkijai. Ir ne tik joms. Aukšti Kremliaus pareigūnai jau ėmė šantažuoti ir Europos Sąjungą, gąsdindami, kad jeigu ES pasiduos Lenkijos ir jos sąjungininkės Lietuvos „intrigoms“, tai Rusija, pajutusi, jog jai bandoma „išsukinėti rankas“ ir ją norima padaryti Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos įkaite, nukreips savo žvilgsnį į Rytus ir pagrindiniu ekonominiu partneriu pasirinks ne Europos Sąjungą, o Kiniją. Apie tai paskelbė vadinamojo Tarptautinio humanitarinio politinių tyrimų instituto direktorius Viačeslavas Igrunovas. Pripažindamas, kad labai glaudus suartėjimas su Kinija kelia tam tikrų nuogąstavimų, V.Igrunovas įspėja, jog daugiausia tas suartėjimas pakenks Europai. „Tačiau jeigu Lenkija ir Baltijos šalys neperžiūrės savo pretenzijų Maskvai, tai tokia Rusijos ir Kinijos suartėjimo perspektyva – neišvengiama. Rusija ne tiktai nukreips savo dėmesį į Aziją, bet ir formuos naujos jėgos geopolitinį centrą. O tas centras nebus draugiškai nusiteikęs Europos atžvilgiu, nes pati Europa, jeigu ji pritars Lenkijos, Lietuvos ir kitų ES „naujokių“ pretenzijoms Rusijai, tai taps nedraugiška Rusijos ir Kinijos atžvilgiu. Jeigu Lenkija ir kitos ES naujokės taps rimta kliūtimi Rusijos ir Europos suartėjimui, tai pasaulis gaus pagreitintai formuojamą geopolitinį centrą Azijoje. Ko gero, tas centras bus kuriamas pagal žinomo Rusijos politinio veikėjo Jevgenijaus Primakovo ašies principą: Rusija-Kinija-Indija. Lenkija ir kitos ES naujokės, be abejo, turėjo galimybę atlikti konsoliduojantį vaidmenį Europoje. Vietoj to, jos ėmė vykdyti amerikiečių misiją, kurios pagrindinis tikslas – susilpninti Rusiją, taip pat pačią Europos Sąjungą. JAV visiškai nesuinteresuotos savo pagrindinių geopolitinių konkurentų – Rusijos ir ES – stiprėjimu“.

Deja, mūsų valdančioji koalicija, pirmiausia „neišsižadėję principų“, nebeslepiantys savo prorusiškų nuostatų socialdemokratai ir „darbiečiai“ ėmėsi žygių sukompromituoti Lietuvą ir jos politiką visame pasaulyje. Pirmiausia prieš Jungtines Amerikos Valstijas. Juk ne be reikalo atsirado Darbo partijos pareiškimas, raginantis teisėsaugos institucijas ištirti, kokias grėsmes Lietuvos saugumui kelia Džordžo Sorošo fondo neva finansuojamos nevyriausybinės Lietuvos visuomeninės organizacijos. Šis kreipimasis – tai dabar Rusijos Dūmoje intensyviai svarstomos prezidento V.Putino iniciatyvos uždrausti visas, be išimties, visuomenines organizacijas, kurios neva gauna paramą iš užsienio, kopija. Tas pats jau padaryta ir Baltarusijoje. Nėra abejonės, kad tam tikruose Lietuvos spaudos „organuose“ sukelta isterija dėl Dž.Sorošo fondo veiklos su beveik nemaskuojamu antisemitiniu atspalviu suorganizuotas Rusijos FSB(KGB). Šis triukšmas ir „darbiečių“ bei socialdemokratų pareiškimai turi du tikslus. Pirmiausia sukompromituoti Lietuvą viso demokratinio pasaulio akyse, antra – susidoroti su visomis visuomeninėmis organizacijomis, nepalankiomis valdančiajai nomenklatūrinei oligarchinei daugumai. Daroma tai jau beveik nesislepiant ir remiantis primityviausiais teiginiais. Pavyzdžiui, kas gi gali patikėti, jog „darbiečiai“, kreipdamiesi į VSD išsiaiškinti, kokią grėsmę kelia Lietuvos saugumui tam tikros visuomeninės organizacijos, rūpinasi Lietuvos saugumu? Argi kas gali pagalvoti, jog jiems kada nors rūpėjo Lietuvos reikalai?

Lietuvos Seimo valdyba priėmė sprendimą pasiųsti feminisčių ir homoseksualų gynėja apsiskelbusią parlamentarę Mariją Aušrinę Pavilionienę į Peru ir Brazilijoje netrukus įvyksiančią aiškiai antikatalikišką renginį-seminarą dėl reprodukcinės sveikatos problemų. Tą seminarą rengia ES parlamentų vadinamasis Visuomenės plėtros forumas, kuriame susispietę įvairaus plauko, daugiausia „moksliniai ateistai“ iš buvusių sovietinio bloko valstybių bei dar neaiškesnė organizacija, pasivadinusi „Katalikai už laisvą pasirinkimą“. Katalikų Bažnyčia šią organizaciją vertina kaip vieną iš centrų, nukreiptų prieš ją. Tai pabrėžė ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Arkivyskupas savo rašte, adresuotame Seimo valdybai, pažymėjo, kad Lietuvos parlamentarės A.M.Pavilionienės siuntimas į tą „seminarą“, t.y. antikatalikišką renginį, gali sudaryti regimybę, jog Seimas išreiškia ne tik parlamento, bet ir Lietuvos katalikų nuomonę.

Valdančiosios daugumos atstovai, diriguojantys Seimo valdyboje, pareiškė, kad „juos nemaloniai nustebino“ arkivyskupo raštas, o Pavilionienė tiesiog svaidė žaibus. Ji pabrėžė, jog teiginiai, kad „aš griaunu Bažnyčią, kvepia viduramžiais, o dvasininkų raštas – brovimasis į pasaulietinį gyvenimą“. „Mokslinio ateizmo“ aktyvistė ir feministė taip pat piktinosi valdybos nariu, opozicijos lyderiu Andriumi Kubiliumi, kuris nepritarė A.M.Pavilionienės siuntimui į Peru ir Braziliją. Vienintelės iš visos neokomunistinės valdybos. Įdomu, kaip reaguos į savo partietės dalyvavimą antikatalikiškame renginyje dideliu kataliku besidedantis A.M.Pavilionienės partijos vadas R.Paksas? Ir dar vienas klausimas: kaip tai gali atsiliepti Lietuvos ir Vatikano santykiams?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija