„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. lapkričio 30 d., Nr. 21 (114)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

„Varpas“ – laisvei, tautinei kultūrai ir lietuvybei

Kiekvienos tautos istorija yra paženklinta iškilių asmenybių, veikusių visuomenės raidą, vardais. Vincas Kudirka – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių tautinio atgimimo ideologas, varpininkų sąjūdžio įkvėpėjas. Reikšmingiausi jo nuopelnai tautai susiję su veikla „Varpe“. Su juo varpininkas susiliejo ir pats tapo Varpu. Varpininkų judėjimas susiformavo iš lietuvių studentų, kurie mokėsi Varšuvos ir Maskvos universitetuose. V.Kudirka – 1888 metais įkurtos nelegalios Varšuvos studentų draugijos „Lietuva“ steigėjas. Jo iniciatyva įvyko pirmasis varpininkų suvažiavimas 1888 m. birželio 29 d. Marijampolės viešbutyje „Varšuva“, kuriame buvo tartasi apie laikraščio įkūrimą. Po pusmečio, 1889 metų sausį, dienos šviesą išvydo pirmasis „Varpo“ numeris. O 1894-aisiais į varpininkų suvažiavimą Mintaujoje susirinko didesnis būrys varpininkų. Kasmet jų gretos didėjo. „Varpas“ ir jo bendradarbiai, kurių priskaičiuojama iki 350, buvo pagrindinė jėga, atvedusi į lietuvių sąjūdį, spaudos atgavimą, Lietuvos nepriklausomybę. „Varpo“ skaitytojų gretos siekė septynis tūkstančius žmonių. Varpininkais buvo laikomi tie žmonės, kurie rašė į „Varpą“, „Ūkininką“, „Naujienas“, „Lietuvos ūkininko kalendorių“, leido brošiūras, rašė atsišaukimus. Jais laikomi ir knygnešiai, spaudos platintojai, varpininkų veiklos šelpėjai.

Antrasis pasaulinis karas nutraukė ramų, kūrybingą darbą. Tačiau varpininkų balsas nenutilo karo, pokario metais. Grupė varpininkų, priverstinai pasitraukusių iš Lietuvos, atgaivino „Varpo“ leidimą. Vokietijoje 1956 metais buvo išleisti du metraščiai. Po kelerių metų, daliai išeivių varpininkų atvykus į JAV, 1963-iaisiais vėl atnaujintas „Varpo“ leidimas. Jį pradėjo leisti varpininkų filisterių draugija. Pirmą numerį redagavo Juozas Pajaujis, o nuo 1964 metų „Varpą“ ėmėsi redaguoti teisininkas ir publicistas Antanas Kučys.

JAV pažangių tautiečių remiamas „Varpas“, kaip sakoma, gaudžia iki šiol. Tai labai turiningas savo straipsniais leidinys. Šių metų „Varpo“ trisdešimt aštuntasis numeris sutalpino labai daug aktualios, informacinės medžiagos. Jame išspausdinti du puikūs įžymaus diplomato Vytauto Dambravos straipsniai : „Idealizmas ir oportunizmas Lietuvoje ir išeivijoje“ bei „Pareiga teisingumui“. Žurnalistas ir publicistas Juozas Kojelis taip pat gvildena aktualijas rašinyje „Lietuvos ir išeivijos bendravimo problemos“. Tas pats autorius nagrinėja labai aktualias problemas straipsnyje „Išeiviai Lietuvių išeivijos institute“. Mat šiame rašinyje minimas faktas, kad poetas Bernardas Brazdžionis dėl nepasitikėjimo Lietuvių išeivijos institutu Kaune pakeitė savo nuomonę ir savo asmeninį archyvą dovanojo Maironio lietuvių literatūros muziejui, nors anksčiau savo redaguoto žurnalo „Lietuvių dienos“ archyvą buvo perdavęs institutui. Pats J.Kojelis iš pradžių buvo nusiteikęs išeivijos archyvus telkti VDU, nes šis universitetas – autoriaus Alma Mater. Šį straipsnį dera perskaityti mūsų inteligentams. J. Kojelis jame rašo, kad „praėjusio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje tarp Amerikos lietuvių pasirodė Aleksandras Štromas, iš nacių žudynių išgelbėtas žydų šeimos vaikas. Rusams 1944 m. sugrįžus, jį augino ir išmokslino Maskvos patikėtinis okupuotoje Lietuvoje KP sekretorius A.Sniečkus. Teisės mokslus baigė, doktoratą apgynė ir komunizmu nusivylė Maskvoje.Išvyko 1973 m. į Angliją, greit padarė karjerą ir Vakaruose pagarsėjo kaip komunizmo kritikas – disidentas, tarp lietuvių – kaip populiarus kalbėtojas, dažnai įklimpęs pats sau į prieštaravimus. (…) Šiuo metu Lietuvių išeivijos instituto centre įsitvirtinęs didžiulis A.Štromo archyvas ir biblioteka. Bet iš tikrųjų A.Štromas nėra Antro pasaulinio išeivis. Jam skirtame skyriuje veik nėra lituanistikos, o nuo išeiviškos bendruomenės jis pats šalinosi. Čikagos lietuvių „Rytmečio ekspresas“ radijo laidoje 1995 m. vasario 5 d. jis kalbėjo, kad „tarybinė okupacija priartino Lietuvos lietuvius prie „europietiško gyvenimo standartų“ ir lietuviai tapę panašūs į „vidutinio lygio europiečius ir amerikiečius ir savo mąstysena, ir prioritetais, ir gyvenimo būdu“. J.Kojelis cituoja A.Štromo žodžius : „Negalima prikišti tarybų valdžiai, kad ji iš lietuvių norėjo atimti kalbą“, o tik papildomai mokė rusų kalbos, per kurią „pasaulio problemos tave ima liesti betarpiškai, ir tas kosmopolitėjimas yra ir apsišvietimas“. A.Štromas daro išvadą, kad išeivija „kokia buvo ksenofobiška, tokia ir liko“. Toliau J.Kojelis rašo, kad „sunku suprasti, kodėl prof.A.Štromas patalpintas tarp išeivių, nuo kurių jis šalinasi, ir kodėl jo palikimui skiriama tiek daug dėmesio ir išlaidų?“ Straipsnio autoriaus įsitikinimu, Lietuvių išeivijos institute VDU istorikai yra patekę į „antiklerikalinio fronto išeivių įtaką, ir jų tyrimo darbai tapo politizuoti ir ideologizuoti. Tokios tendencijos pastebimos ne tik įvairiuose leidiniuose, bet ir mokslinėse konferencijose, kuriose vienašališkai atakuojama tautinė ir antibolševikinė lietuvių rezistencija išeivijoje ir Lietuvoje“.

Sunku aprėpti dvidešimt autorių straipsnius, tačiau visi jie tikrai verti dėmesio, aktualūs, susiję su nūdienos Lietuvos gyvenimu, jos problemomis. (Įdomų kun. A.Palioko straipsnį apie trėmimus spausdinsime netrukus.)

Kazimieras DOBKEVIČIUS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija