Nuo Kuveito iki Maskvos

Tarptautinė tyrimo kompanija „Gallup International“ pateikė informaciją, kuriose pasaulio šalyse ir kiek žmonių gyvena pusbadžiu. Tiesiog gula ir keliasi alkani. Tokių varguolių daugiausia yra Nigerijoje – 56 proc., Ukrainoje – 38 proc., Pakistane – 32 proc., Rusijoje – 31 proc., Turkijoje – 23 proc., Graikijoje – 18 proc., netgi, pasak „Gallup International“, turtingiausiose ir galingiausiose JAV irgi 18 proc.! Mažiausiai tokių nelaimėlių yra Vokietijoje ir Japonijoje – atitinkamai 3 ir 1 proc.

Tačiau kaip galėjo atsitikti, kad pertekusioje naftos ir dujų Rusijoje skursta tokia daugybė žmonių. Ypač palyginti su kitomis turtingomis nafta valstybėmis. Kad ir su Kuveitu. Daugelis šioje šalyje apsilankančių žmonių nepaliauja stebėtis ir pavydėti ten gyvenantiesiems. Juk praėjusio XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kai Kuveite pradėjo veikti pirmosios naftos verslovės, ši nedidelė šalis iš gūdaus feodalizmo milžiniškais žingsniai įkopė į kapitalizmą. Ne laukinį, koks dabar yra Rusijoje ir kitose pokomunistinėse šalyse, o tiesiai į tikrą kapitalizmą. Vos pradėjus plūsti naftos doleriams, Kuveite įsigaliojo tokia tvarka: kiekvienas pilietis, dargi tik gimęs, kas mėnesį iš valstybės iždo gauna po 600 dolerių. Bedarbio pašalpa (neatsižvelgiant į nedarbo laiko trukmę) siekia 1500 dolerių. Kiekvienam išėjusiam į pensiją paliekamas jo vidutinis darbo užmokestis. Jaunoms šeimoms valstybė stato ir suteikia visiškai pagal paskutinį technikos žodį įrengtus 600-700 kvadratinių metrų kotedžus, o komunalinės paslaugos už juos nemokamos. Ką jau kalbėti apie benziną. Jis dvigubai pigesnis nei nafta pertekusioje Rusijoje ir jo kaina nekinta, nepaisant degalų kainų svyravimų pasaulinėje rinkoje. Panaši situacija ir kitose naftos turtingose Persijos įlankos šalyse.

Tuo tarpu Rusijoje, kuri jau 200 metų pumpuoja naftą iš savo gelmių ir turi žymią viso pasaulio naudingų iškasenų dalį, daugiau kaip pusė žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Užtat saujelė apsukrių nuvorišų savo turtais jau pralenkė viso pasaulio milijardierius. Tokia turtinė diferenciacija, aišku, geruoju negali baigtis. Rusų rašytojas Anatolijus Pristavkinas, puikiai žinantis dabartinės Rusijos papročius, liudija: kalėjimai, lageriai prikimšti ne kokiais nors plėšikais, siautėjančiais gatvėse ir keliuose, korumpuotais valdininkais, o vadinamaisiais buitiniais nusikaltėliais. Tai yra „buitiniais chuliganais“, daugiausia kylančiais šeimyninių nesutarimų metu. Pasak rašytojo, Rusijoje nužudymų šeimyninių ginčų metu, kylančių nuo girtuokliavimo, nevilties, įvykdoma 20 kartų daugiau nei Japonijoje, dvylika kartų daugiau nei Švedijoje, 3,5 karto daugiau nei Amerikoje. Rusijos visuomenės nuomonių fondas įspėja apie labai pavojingą chuliganizmą gatvėse. Papročių bei įpročių degradavimas sparčiai auga tarp tų žmonių, kurie privalo apsaugoti žmones nuo nusikaltėlių. Kaip pažymėjo Rusijos vidaus reikalų ministras R.Nurgalijevas, šiemet tvarkos sergėtojai įvykdė net 40 proc. daugiau nusikaltimų nei pernai. O metai dar nesibaigė.

Į nusikalstamą veiką pirmiausią stumia neregėta turtinė diferenciacija. Niekas neneigia pinigų vaidmens. Tačiau specifiniame rusiškame kapitalizme pinigai tapo vos ne šventenybe, pagrindiniu laimės stimulu, pagaliau leidimu patekti į aukštuomenę ir, žinoma, į valdžią. Apie pinigus nuo ryto iki vakaro kalba radijas ir televizija. Reklama, kaip galima praturtėti lošiant kazino, užpildytas visas Kutuzovo prospektas Maskvoje, kuris „papuoštas“ didžiuliais plakatais, raginančiais išlošti milijonus. O tuo prospektu kasdien važiuoja į Kremlių prezidentas V.Putinas. Kazino Rusijos sostinėje yra daugiau nei garsiajame Las Vegase, JAV.

Tai kurgi dingsta tie milijardai dolerių už Rusijos naftą? Ogi pirmiausia nusėda ne tik naujųjų milijonierių, bet ir aukščiausių valdininkų kišenėse. Finansų ministras A.Kudrinas neseniai pasigyrė: „Rusija visiškai atstatė rublio kursą, kuris buvo iki 1998 metų“. Ką tai reiškia? Negi vėl tą nelemtą defoltą (šis terminas, tapęs labai populiarus paskutiniu metu, reiškia visišką finansinės sistemos žlugimą – red.) ir tų metų finansų-ekonominę krizę, skaudžiai smogusią visai posovietinei erdvei, taip pat ir Lietuvai? Į nedrąsius pusiau dar egzistuojančių pensininkų ir socialiai remtinų organizacijų klausimus, kodėl pensininkai nebeišgyvena iš savo skurdžių pensijų ir dirbančiųjų minimalaus atlyginimo, atsakoma, jog sėkmingai auga vadinamasis stabilizacijos fondas, į kurį ir suplaukia milijardai dolerių, gaunamų už naftos ir dujų eksportą. Tačiau, kaip pažymėjo vienas pirmųjų Rusijos milijonierių, savo pirmąjį milijoną sukaupęs dar M.Gorbačiovo vadinamųjų kooperatyvų laikais, Artiomas Tarasovas, didžioji tų milijardų dalis nusėda ne tame Stabilizavimo fonde, o naftos magnatų ir kitų oligarchų kišenėse. Pasak A.Tarasovo, rusų oligarchų keliamos puotos jų rūmuose Prancūzijos Rivjeroje ar už šimtus milijonų nusipirktose anglų lordų pilyse kainuoja mažiausiai 400 tūkst. eurų. O tokios puotos rengiamos kone kasdien. Netgi Rusijos Valstybės Dūmos pirmininko pirmoji pavaduotoja L.Sliska, kalbėdama apie tą stabilizavimo fondą, kuris kažkada ateityje turėtų padėti Rusijos vargšams ir kitiems gyvenantiems žemiau skurdo ribos, pareiškė: „Kad ir kokį fondą įsteigtume Rusijoje, vis tiek jis bus korumpuotas, o jame sukauptus pinigus išvogs“. Kita vertus, ir tie milijardai, kurie oligarchų malone patenka į valstybės biudžetą, pirmiausia skiriami vėl sparčiai atgimstančiam militarizmui finansuoti. Kitiems dalykams mažai kas ir lieka. Neseniai buvęs 1990-1992 metais Rusijos švietimo ministras akademikas Eduardas Dneprovas, kalbėdamas apie švietimo finansavimą, atkreipė dėmesį į varganą švietimo įstaigų, ypač mokyklų būklę. Pasak E.Dneprovo, nuo V.Putino atėjimo į Kremlių švietimo finansavimas sumažėjo net du kartus. Pagal išlaidas, skirtas vienam vidurinės mokyklos moksleiviui, Rusija užima priešpaskutinę vietą pasaulyje. Ją toje srityje pralenkia tiktai Zimbabvė. E.Dneprovas taip pat pažymėjo, jog dabar beveik milijonas mokyklinio amžiaus vaikų yra visiški beraščiai, o daugiau kaip trys milijonai išvis nelanko mokyklos.

Taigi Rusijos žiniasklaidoje pasirodantys raginimai Kremliui atseikėti nors dalį naftos milijardų savo piliečiams lieka balsais tyruose.

Petras Katinas

© 2005 "XXI amžius"