„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. lapkričio 30 d., Nr. 21 (114)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Maskvos šuolis į Aziją

Petras KATINAS

Taškento diktatoriaus gelbėjimosi ratas

Uzbekistano diktatorius prezidentas Islamas Karimovas, aiškiai išsigandęs gegužės mėnesio įvykių Andižane, kai jo armija ir saugumo pajėgos žiauriai susidorojo su opozicijos protesto demonstracijų dalyviais, nusprendė, jog išsaugoti sostą gali padėti tiktai Maskva. Tiesa, anksčiau I.Karimovas bandė koketuoti su Vašingtonu. Netgi leido įkurti Chanabade JAV aviacijos bazę. Šia baze amerikiečiai naudojosi kaip savo pajėgų Afganistane aprūpinimo užnugario baze.

Įvykius Andižane JAV ir Europos Sąjunga įvertino kaip kruvinas skerdynes. Tada nuo Uzbekistano saugumo pajėgų žuvo daugiau kaip 600 taikių gyventojų. JAV ir ES paskelbė apie sankcijas Uzbekistanui. Savo ruožtu prezidentas I.Karimovas paskelbė, kad neramumus Andižane organizavo ir finansavo JAV ambasada Taškente. Bemat buvo suorganizuotas teismo procesas, labai panašus į stalininius procesus, vykusius 1937-1939 metais prieš „liaudies priešus ir Vakarų šnipus“. Teisme vienas iš kaltinamųjų opozicijos veikėjų Tavanalbekas Chožijevas „prisipažino“, kad JAV ambasada perdavinėjo pinigus sąmokslininkams, organizuojant revoliuciją pagal Ukrainos „oranžinės revoliucijos“ pavyzdį ir siekiant nuversti antidemokratinį autoritarinį I.Karimovo režimą.

Tuo tarpu trumpam Taškente apsilankęs JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Danielis Fridas, susilaukęs ten ypač šalto priėmimo, kategoriškai atmetė Vašingtonui metamus kaltinimus. Tačiau aišku, jog santykiai tarp Vašingtono ir Taškento po Andižano skerdynių labai atšalo. Tuo pačiu Rusijos „akcijos“ Uzbekistane smarkiai pakilo. Vien tai, kad Andižano įvykius ir juos lėmusias aplinkybes tyrė iš Lubiankos pakviesti Rusijos FSB atstovai, daug ką pasako. Be to, tą pačią dieną, kai Taškente prasidėjo teismo procesas prieš opozicijos veikėjus, pavadintus „teroristais“, Uzbekistane prasidėjo bendros Rusijos ir Uzbekistano karinės pratybos, derinant veiksmus kovoje su mistiniu terorizmu. Į pratybas atvykusį Rusijos gynybos ministrą Sergejų Ivanovą labai šiltai sutiko prezidentas I.Karimovas, pareiškęs, jog santykiai tarp Taškento ir Maskvos įgavo labai dinamišką pagreitį. Taip pat Uzbekistane prasidėjo nepaprastai žiaurios represijos prieš opoziciją ir žmogaus teisių gynėjus, kokių net Baltarusijos diktatorius A.Lukašenka galėtų pavydėti. Areštuotas žymiausias ir aktyviausias Uzbekistano žmogaus teisių gynėjas Saidžahonas Zainabitdinovas, apie kurio likimą nieko nežinoma. Manoma, kad jis gali būti nužudytas. Kita žinoma žmogaus teisių gynėja Jelena Urlajeva senu kagėbistiniu pavyzdžiu įgrūsta į psichiatrijos ligoninę.

Pats I.Karimovas, pernai susitikęs su Rusijos prezidentu V.Putinu net septynis kartus, o neseniai nuvykęs į eilinį susitikimą Sankt Peterburge, pareiškė, kad Uzbekistanas prisijungia prie Maskvos sukurtos Eurazijos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos. Netrukus, kaip džiūgaujama Kremliuje, I.Karimovas įteiks prašymą prisijungti ir prie pagrindinio karinio-politinio bloko posovietinėje erdvėje – Kolektyvinės saugumo sutarties. I.Karimovo interesai visiems aiškūs. Jis pats be Maskvos pagalbos vargu ar galėtų išsaugoti savo autoritarinį režimą. O Rusijai tokio pobūdžio „stabilumas“ Centrinės Azijos regione irgi labai parankus. Taigi Maskva dar kartą pademonstravo, kad jai absoliučiai nerūpi jokia demokratija buvusioje sovietinėje Vidurinėje Azijoje. O Uzbekistano įtraukimas į ištikimiausių Maskvos vasalų tarpą yra tik geopolitinio pobūdžio, kaip imperijos atkūrimo proceso sudėtinė dalis. Kalbėti apie naudą, kurią Uzbekistanas atneš įstojęs į Eurazijos ekonominio bendradarbiavimo organizaciją, konkrečiai, ekonominę, nevertėtų. Uzbekistanas – agrarinė šalis, neprieinanti prie gamtinių Kaspijos jūros resursų. Užtat jame gyvena pusė visos Vidurinės Azijos gyventojų.

Na, o Uzbekistano prezidento I. Karimovo paskutiniųjų dienų pasisakymai labai primena sovietinių „respublikų“ pirmųjų sekretorių liaupses „didžiajam broliui“. Štai ką pasakė I.Karimovas po susitikimo su Rusijos prezidentu V.Putinu ir užsienio reikalų ministru S.Lavrovu: „Uzbekai savo ateitį mato tiktai jausdami Rusijos petį ir paramą. Mes puikiai supratome, kas yra Rusija visoms be išimties, šalims, kurias mes dabar vadiname posovietine erdve“.

Tiesa, I.Karimovas, pareikšdamas apie amerikiečių aviacijos bazės uždarymą, bando šantažuoti Vašingtoną. Jis nedviprasmiškai leido suprasti, kad amerikiečių bazė Chanabade gali būti palikta, jeigu JAV „pamirš“ skerdynes Andižane ir pripažins, kad Uzbekistano valdžia ėmėsi teisėtų priemonių, nužudžiusi šimtus „ekstremistų“. Aišku, JAV jokiu būdu su tuo sutikti negali.

Dar vienos „spalvotos revoliucijos“ šmėkla

Rusijos dienraštis „Komsomolskaja pravda“ paskelbė savo politikos apžvalgininko Sergejaus Jurjevo straipsnį, pavadintą „Vietoje Rusobelijos bus Kazarusija“. Straipsnio autorius turėjo galvoje, kad bus ne „Rusobelija“, t.y. Rusijos ir Baltarusijos sąjunga, o „Kazarusija“ – galima Rusijos ir Kazachstano sąjunga, apie kurią vis dažniau kalbama. Skelbiama, jog pagaliau rastas receptas, kaip išspręsti „problemą-2008“, tai yra kada Rusijos prezidentas V.Putinas, nekeldamas savo kandidatūros trečiajai kadencijai, taps Rusijos ir Kazachstano valstybės prezidentu. O kaipgi tada dėl Rusijos ir Baltarusijos sąjungos, apie kurią jau kalbama nežinia kelinti metai, ir ką daryti su Minsko „tėtušiu“ A.Lukašenka? Tačiau žurnalas „Finance“, remdamasis, kaip teigiama, „patikimais šaltiniais Kremliuje“, teigia, kad Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas jau sutiko užimti būsimosios Rusijos ir Kazachstano sąjungos viceprezidento postą. Iš tiesų Kazachstanas vienintelis (netgi daugiau nei Baltarusija) iš visų buvusių sovietinių respublikų nuosekliai vykdo integracijos su Rusija politiką. Ir visai ne dėl to, kad siekia gauti iš Rusijos pigios naftos ir dujų. Dujų bei naftos ir pats Kazachstanas turi pakankamai. Teoriškai viskas labai gražu, jeigu ne vienas klausimas. O kam gi N.Nazarbajevui atsisakyti valdžios? Juk ekonominė integracija ir politinė sąjunga – absoliučiai skirtingi dalykai.

Ir Maskva, ir Astana, vos pasirodžius tokiems pranešimams apie Rusijos ir Kazachstano sąjungą, pareiškė, jog tai yra klastingų priešrinkiminių technologijų specialistų sugalvotas triukas. Esą Kazachstano opozicija siekia apjuodinti N.Nazarbajevą kaip Maskvos įrankį. Savo ruožtu opozicija kaltina patį N.Nazarbajevą, kad naudoja „juodąsias rinkimų technologijas“. Mat beveik pusę Kazachstano gyventojų sudaro rusai ir todėl, paskelbus apie greitą Rusijos ir Kazachstano susijungimą, gruodžio mėnesį įvyksiančiuose Kazachstano prezidento rinkimuose tie Kazachstano rusai balsuotų už N.Nazarbajevą. Tačiau ir daugelis politikos specialistų bei analitikų Rusijos ir Kazachstano susijungimo galimybę vertina gana skeptiškai. Rusijos užsienio centro (Roszarubežcentr) prie Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas M.Grigorjevas, vertindamas tokias prognozes, pareiškė: „Apgailestaujant tenka pripažinti, jog dabar Rusija negali nieko pasiūlyti Kazachstanui mainais už susijungimą. „Spalvotos revoliucijos“ pavojus Kazachstane kol kas nedidelis, Nazarbajevas sumaniai dirba su opozicija, todėl Andižano ar Kirgizijos variantas vargu ar galimas“.

Tačiau po „spalvotų revoliucijų“ Gruzijoje, Ukrainoje ir Kirgizijoje, buvę pirmieji Vidurinės Azijos ir Kazachstano SSKP sekretoriai ir jų palikuonys pajuto beveik paniką. Tarp jų ir patyręs N.Nazarbajevas. Tą baimę rodo ir tai, kad viena pagrindinių temų kazachų žiniasklaidoje yra svarstymai, ar įmanomas Gruzijos ir Ukrainos varianto pasikartojimas Kazachstane. Šia tema kalbėjo ir neseniai Kazachstane viešėjęs žinomas finansininkas, vadinantis save filantropu, Džordžas Sorošas, dalyvavęs Azijos draugijos verslo konferencijoje Alma Atoje. Pasak Dž.Sorošo, Kazachstanas yra stabili šalis, ir jeigu jis nepasuks iš teisingo kelio, tai nebus ir jokios revoliucijos pavojaus. Tačiau to, ar Kazachstano valdžia nepasuks „blogu keliu“, Dž.Sorošas neatmetė. Toliau jis pridūrė: „Režimų pasikeitimas Gruzijoje ir Ukrainoje pavertė Kazachstano valdžią labai nervingą ir jos reakcija pasireiškia smarkiai padidėjusiu spaudimu opozicijai“.

Beje, dabar Rusijos ir kitų NVS šalių politikai labai dažnai kaltina Dž.Sorošą prisidėjus prie revoliucijų posovietinėje erdvėje. Pavyzdžiui, Gruzijos opozicija atvirai pareiškia, kad amerikiečių finansininkas ženkliai prisidėjo prie „rožių revoliucijos“. Taigi gana dviprasmiški Dž.Sorošo pareiškimai Alma Atoje negalėjo patikti Kazachstano valdžiai. Tuo labiau kad panašius pareiškimus skelbia ir kiti įtakingi asmenys. Pirmiausia todėl, jog kaip tik prezidentų rinkimai ir buvo revoliucijų katalizatoriais Gruzijoje, Ukrainoje ir Kirgizijoje.

Žinoma, N.Nazarbajevui ir jo komandai labiausiai rūpi įtikinti visuomenę, jog šalyje viskas ramu, ekonomika kyla ir jokioms revoliucijoms nėra pagrindo. Tačiau įtikinti visuomenę, jau nekalbant apie opoziciją, tokiu stabilumu – nelengva. Pirmiausia todėl, kad pačioje valdžioje pastebimi nesutarimai ir bruzdesys. Neseniai „Asar“ partijos lyderė vyresnioji N.Nazarbajevo duktė Dariga viešai paskelbė, jog šalyje yra gana įtakingų politinių jėgų, pasirengusių sukelti „spalvotą revoliuciją“. Žinoma, tokios prognozės, ypač iš dukters lūpų, negali džiuginti tėvelio – prezidento. Vienas įtakingiausių N.Nazarbajevo patarėjų J.Jertysbajevas pareiškė: „Man nemalonu, kai Dariga Nazarbajeva viešai svarsto apie galimą revoliuciją Kazachstane. Kai šia tema nuolat kalba A.Kožachmetovas ir S.Duvalovas (opozicijos lyderiai), tai aš neimu į galvą. Tačiau kai apie tai prabyla Dariga, aš pajuntu nerimą“.

Tam nerimui yra pagrindo iš tiesų. Apie galimą revoliucijos pavojų įspėjo ir Rusijos nacionalinės strategijos tarybos pirmininkas, žinomas politologas Valerijus Chomiakovas. Viena iš galimų politinių permainų priežasčių V.Chomiakovas įvardijo aiškiai pastebimą skilimą valdančiojoje grupuotėje. Pirmiausia paties prezidento N.Nazarbajevo aplinkoje. „Verta priminti, jog žmonės, atėję į valdžią Gruzijoje, Ukrainoje ir Kirgizijoje, irgi anksčiau priklausė valdančiajam elitui. Matant, kad Kazachstane vyksta panašūs procesai, tai labai rimtas signalas dabartinei valdžiai“. Todėl V.Chomiakovas irgi įžiūrėjo kažkokį Vašingtono suinteresuotumą permainomis Kazachstane. Esą ir Dž.Sorošo pasirodymas Alma Atoje neatsitiktinis, nes jis, ramindamas N.Nazarbajevą, kad revoliucijos nebus, siekia užmigdyti jo budrumą…

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija