Pasyvumo vaisiai

Petras KATINAS

Visas pasaulis, pirmiausia Europa, su nerimu stebėjo Rusijos ir Ukrainos konfliktą dėl „Gazprom“ tiekiamų dujų kainos padidinimo beveik penkis kartus. Po labai ilgų ir sunkių derybų pagaliau buvo rastas kompromisas, o dėl dujų kainos tame susitarime taip ir liko tiek daug painiavos, kad net „Gazprom“ vadovai nesugebėjo visiems suprantamai paaiškinti tos labai sudėtingos formulės. Tačiau šis konfliktas, tiksliau, grubiausias Maskvos spaudimas nenorinčiai paklusti Ukrainai, atrodo, pagaliau privers atmerkti akis tiems Europos politikams, kurie pasiskelbė Rusijos prezidento V.Putino draugais ir bičiuliais ir netgi įžiūrėjo, kad Rusija eina demokratijos keliu. Demokratinis pasaulis vėl prisiminė pernai V.Putino paskelbtą Rusijos politikos strategiją – per energetiką ir jos išteklių tiekimą pajungti pirmiausia Europą. Ir reikia pripažinti, jog Maskvai tai neblogai sekėsi. Bent jau iki šiol. Juk buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis ir populiarumą savo šalyje sparčiai prarandantis Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas faktiškai tapo pagrindiniais Rusijos lobistais ne tiktai Europos Sąjungoje. Ir štai dabar, sprendžiant iš didžiausių ir įtakingiausių Europos laikraščių straipsnių bei komentarų, senasis žemynas pradeda ateiti į protą. Čia įdomiausi Prancūzijos laikraščių komentarai, netiesiogiai nukreipti ir į prezidentą Ž.Širaką, kurio prorusiška politika jau pernelyg akivaizdi. Įtakingas Prancūzijos verslo sluoksnių nuomonę atspindintis dienraštis „La Tribune“ rašo: „V.Putino nurodymai panaudoti ekonominės valdžios instrumentus ir pasiųsti tankus kieno nors nelojalumui nuslopinti, kaip tai buvo sovietmečiu, mažai kuo skiriasi. Kaip kadaise panaudojusi tankus Budapešte ir Prahoje, šiandien Putino Rusija naudoja ekonominį ginklą lygiai taip pat nesilaikydama jokių principų, kad parklupdytų ant kelių tuos, kurie atsisako būti lojalūs“. O kiti Prancūzijos dienraščiai kaltina V.Putiną tuo, kad jis pavertė prekybą politiniu ginklu. Didžiosios Britanijos laikraščiai, konkrečiai, „The Independent“ teigia, kad Rusijos išpuolis prieš Ukrainą labai jau dvelkia pavojumi ir nestabilumu ne tiktai Europoje, bet ir visame pasaulyje. Prancūzų „Liberation“ sudėjo visus taškus paskelbęs, kad Europa smarkiai klydo, kai galvojo, jog, subyrėjus Sovietų Sąjungai, baigėsi „šaltasis karas“. Austrijos, nuo sausio 1-osios pradėjusios pirmininkauti Europos Sąjungai, dienraštis „Die Presse“ priverstas konstatuoti, jog neįmanoma mokyti Rusiją demokratijos, jeigu priklausai nuo jos naftos ir dujų.

Jeigu jau taip pesimistiškai samprotaujama Vakarų Europoje, tai ką kalbėti apie Rusijos kaimynus, ypač buvusias sovietines „respublikas“ ir Varšuvos bloko šalis. Beje, apie visa tai, ką dabar ėmė rašyti Vakarų laikraščiai ir kalbėti politikai, jau seniai nuolat kartojo mūsų europarlamentaras prof. V.Landsbergis. Už tokias savo kalbas jis buvo nuolat apšaukiamas „rusofobu“ bei panašiais epitetais. Dabar gi ne kas kitas, o vienas didžiausių rusofilų, jau nekalbant apie jo koalicijos partnerius V.Uspaskichą ir K.Prunskienę, premjeras A.Brazauskas prakalbo apie ekonominį saugumą ir netgi užsiminė apie dujų saugyklų statybą. Tačiau kur jis buvo anksčiau? Juk jau seniai specialistai kalbėjo apie tą problemą, netgi užsakė vokiečių specialistams tyrimus ir nepigiai sumokėjo už juos, kokioje Lietuvos vietoje būtų galima pastatyti tas dujų saugyklas. Buvo sakoma, jog tai labai brangus malonumas, reikia pasitikėti patikimu rusišku dujų tiekėju „Gazprom“. Dabar Premjeras jau kalba, jog galbūt būtų galima pasinaudoti Latvijoje esančiomis dujų saugyklomis. Tačiau jos beveik užpildytos, ir jeigu pavyktų susitarti su Ryga, tai 1000 kubinių metrų dujų saugojimas atsieitų apie 10 eurų. Lietuvos dujų asociacijos prezidento R.Paliuko vertinimu, Lietuvai reikėtų sukaupti atsargai mažiausiai pusę milijardo kubinių metrų dujų. Tokio jų kiekio pakaktų 90-iai dienų. O dujų saugyklų statyba labai brangi ir gali kainuoti apie 155 milijonų eurų. Be abejo, tokios statybos atveju neišvengiamai pabrangtų dujų kainos vartotojams. Tačiau už saugumą mokėti reikia. Ir nepigiai. Pagaliau Lietuvos Vyriausybė tiesiog privalo skubiai parengti priemonių ir veiksmų planą, kaip elgtis panašiais atvejais, kaip tai atsitiko su Ukraina. Beje, praėjusią savaitę Briuselyje susirinkę visų Europos Sąjungos valstybių energetikos specialistai faktiškai net nebandė kalbėti apie alternatyvą Rusijos dujoms. Paguodžia nebent tai, kad ES įpareigojo visas šalis iki gegužės parengti konkrečių veiksmų planą panašiems Rusijos išsidirbinėjimų atvejams. Tad pagaliau ir Briuselio biurokratai ėmė suprasti, kad Maskva bet kada gali pakartoti Ukrainos variantą ir kitų ES šalių atžvilgiu.

Kol mūsų Premjeras mąsto apie tinkamų geologinių struktūrų, kuriose būtų galima įrengti dujų saugyklas, paiešką, „darbiečiai“, kurių vadas V.Uspaskichas neslepia savo meilės Rusijos „Gazprom“, sugalvojo iš naujo svarstyti Gamtinių dujų įstatymo pataisas, kurios turėtų lyg ir apriboti dujų tiekėjų tarpininkų pelnus. Premjeras netgi įsižeidė, kad šis klausimas keliamas be Vyriausybės žinios. Tačiau kas ne kas, o V.Uspaskicho įpėdinis ūkio ministras K.Daukšys žino, ką daro. Aišku, prisidengiant kilniais tikslais. „Darbiečiai“ aiškina, kad, priėmus V.Uspaskicho sugalvotas gamtinių dujų įstatymo pataisas, dujos atpigs visiems vartotojams. Tačiau, daugumos specialistų nuomone, įvyktų atvirkščiai – dujos dar labiau pabrangtų.

Bet grįžkime prie dujų saugyklų statybos. Kiek žinoma, ir Europos Sąjungoje buvo kalbama tuo klausimu, o 2007-2013 metų biudžete yra numatyta Lietuvai skirti lėšų dujų saugykloms finansuoti. Tačiau kas imsis iniciatyvos? O gal, siekiant išlaikyti „koalicijos stabilumą neerzinti darbiečių“, viskas kalbomis ir baigsis? Kaip jau ne kartą yra buvę. Kad ir kaip kalbėtume, aišku, jog Maskva ir toliau manipuliuos savo energetikos resursais ir iš naftos dolerių išpampusio biudžeto negailėdama atseikės milijonus prorusiškoms jėgoms. Ypač artimiausių kaimynų šalyse.

Nežinia, ką dabar galvoja Didžiojo aštuoneto – G-8 šalių – JAV, Japonijos, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos ir Kanados vadovai, pakvietę Rusiją į savo kompaniją teigdami, kad šiame labiausiai išsivysčiusių ir turtingiausių valstybių klube mokys Rusiją ir jos vadovus… demokratijos. Nesvarbu, kad V.Putinas, dar prieš Rusijai tampant G-8 nare, iš anksto pareiškė, jog tokios demokratijos, kokia yra senų demokratinių tradicijų Vakarų valstybėse, Rusijoje būti negali. Esą tokia yra Rusijos specifika, susiklosčiusi per ilgus amžius. V.Putinui pritariantys filosofuojantys viešųjų ryšių specialistai išmąstė, kad rusas iš prigimties turi kažkokią ypatingą rusišką sielą („russkaja duša“) ir todėl jis visiškai netrokšta jokios demokratijos. Jis įpratęs klausyti vado ar vadų. Nesvarbu, kokio – caro ar SSKP genseko.

Nuo šių metų pradžios Rusija, t.y. prezidentas V.Putinas, pirmininkauja Didžiajam aštuonetui. Bus išties įdomu stebėti, kaip Vakarų demokratijos stulpai, konkrečiai, JAV prezidentas Džordžas Bušas, klausysis V.Putino išvedžiojimų. Kad ir apie jo paskelbtą energetinį viešpatavimą pasaulyje. Beje, ne vienas G-8 šalies vadovas į kritiką, kodėl faktiškai ekonomiškai atsilikusi Rusija buvo pakviesta į šį prestižinį klubą, atsakė labai paprastai. Pasirodo, kitos išeities nebuvo, nes Rusija turi ne tik milžiniškus naftos ir dujų resursus, bet ir galingą branduolinį potencialą. Tokiais teiginiais labai daug kas pasakyta.

Tad ko gi Lietuva gali laukti artimiausiu metu iš neprognozuojamos Rusijos? Yra įvairių nuomonių. Valdančioji grupuotė, ypač jos vadovai, Seimo nariai nepaliauja kalbėti, kad Rusija dabar jau visiškai kita, niekam negrasina ir t.t. Neaišku, kam skirtos tokios šnekos. Akivaizdu, kad savo imperinių ambicijų, pirmiausia posovietinėje erdvėje, Kremlius neatsisakė ir atsisakyti neketina. Tą puikiai matome parceliuojant Moldovą, Gruziją, aiškias užuominas Ukrainai apie galimą „teisėtą“ Krymo susigrąžinimą, netgi Ukrainos padalijimą į Rytų ir Vakarų Ukrainą. Pagaliau vėl į vieną kumštį paimtas Maskvos propagandinis aparatas, nepaliaujantis šmeižti ir niekinti Baltijos valstybių. Tiesa, daugiausia kliūva Latvijai ir Estijai. Lietuva kol kas palikta užsigardžiavimui. Net apie Vilniaus ir Klaipėdos kraštų nepriklausymą Lietuvai dabar kalbama mažiau. Tačiau ši tema vis pasigirsta šovinistinėje ir imperinėje žiniasklaidoje. Nėra abejonės, kad, laikui bėgant, šis klausimas vėl bus eskaluojamas. Kol kas Maskva įdėmiai stebi, kaip susiklostys politinė situacija Lietuvoje. Jau iš anksto džiūgaujama, kad artimiausius rinkimus Lietuvoje laimės „darbiečiai“. Deja, tai ne tuščios viltys. Todėl Maskvoje piktdžiūgaujama, pasigriebus pačių mūsų sociologinių apklausų duomenis, kad Lietuvoje sovietinės, t.y. rusiškos, tvarkos ilgisi daugiau žmonių, nei pasitiki nepriklausoma valstybe. Apie netolimą revanšą neseniai per Maskvos radijo stotį „Golos Rossiji“ kalbėjo arši Baltijos valstybių nepriklausomybės priešė, Latvijoje išrinkta europarlamentarė T.Ždanok.

Jos žodžiais tariant, Rusijos mylėtojai Europarlamente sukūrė savo grupę, netgi Rusijos partiją, o „Pribaltikos“ rusai dar parodys, ką gali. Ir to laukti, pasak šios rusų šovinistės, ilgai neteks.

© 2006 „XXI amžius“