Kodėl „nukaršę liūtai“ grasina Iranui?

Česlovas Iškauskas,

politikos apžvalgininkas

Pasaulis vėl sužiuro į Iraną. Ne dėl jo prezidento radikalių pasisakymų, nors ir jų šiomis dienomis netrūko. Mat Teheraną gerokai supykdė neeilinis Tarptautinės atominės energijos agentūros valdytojų tarybos posėdis, ketvirtadienį ir penktadienį vykęs Vienoje. Antrą dieną 35 šios organizacijos šalių atstovai priėmė rezoliuciją, kuri Iraną įvarė į kampą. Apsvarsčiusi Irano branduolinės programos klausimą, agentūra nusprendė, kad visą šios šalies dosjė reikia perduoti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai. O tai reiškia, kad Saugumo Taryba gali įvesti Iranui dar griežtesnes sankcijas arba net pakartoti Irako operacijos variantą.

Dėl karinės operacijos prieš Iraną, tai apie tai dar niekas atvirai nekalba, tuo labiau kad karą Irake Jungtinės Valstijos prieš keletą metų pradėjo be oficialaus Saugumo Tarybos pritarimo. Vakarų konfliktas su Iranu kažkuo primena nepasitenkinimo Sadamu Huseinu ištakas. Nuo pat konflikto Persijos įlankoje pradžios tarptautiniai ekspertai tikrino Irako masinio naikinimo ginklų atsargas. Nors jokių akivaizdžių įrodymų nebuvo rasta, Vašingtonui ir uoliausiems jo sąjungininkams trūko kantrybė. Bet pasirodė, kad šie ginklai tebuvo pretekstas pašalinti įkyrėjusį diktatorių, kuris dabar teisiamas Bagdade. Teisiamas ne už kokių nors ramadano normų pažeidimus, o kaltinamas sunaikinęs šimtus kurdų, savo politinių priešininkų, opozicijos atstovų.

Iranas neslepia, kad urano sodrinimo procesas dviejose požeminėse centrifugose Natanzos vietovėje vyksta taikiais tikslais. JAV ekspertai tvirtina, kad pramoninis sodrinimas tęsiamas, siekiant sukurti medžiagas branduoliniam ginklui. Jie teigia, kad dalinio sodrinimo metu gaunamas urano heksafloridas tinka pasigaminti atominio užtaiso elementus.

Tarptautinės atominės energijos agentūros vadovas Muhamedas al Baradėjus ne toks kategoriškas. Britų verslo dienraščiui „Financial Times“ jis pareiškė: „Mes artėjame prie kritinės šios problemos fazės, bet tiesioginio krizės pavojaus dar nėra“.

Teherano reakcija panaši į kažkada S.Huseino pasisakymus. Prezidentas Mahmudas Ahmadinejadas pareiškė, kad „Irano priešai nori atimti iš jo teisę gamintis branduolinę energiją, kad paskui ją mums kuo brangiau parduotų“. O lankydamasis Kangano provincijoje jis atrėžė, kad Vakarų šalys jam primena „senus nuslinkusiais karčiais liūtus, mokančius tik urgzti“. Prezidentas pagrasino, kad ne Vakarai izoliuos Iraną, bet Iranas izoliuos Vakarų šalis, kurios stos skersai kelio jo taikiai branduolinei programai. Jis taip pat pridūrė, kad, perdavus Irano dosjė Saugumo Tarybai, bus padaryta „istorinė klaida“. Irano vadovas paaiškino, kad turimas galvoje diplomatinių krizės sureguliavimo priemonių nutraukimas ir bendradarbiavimo su agentūros inspektoriais apribojimas. O Irano atstovas Atominės energijos agentūroje Ali Asgaras Soltanis padarė užuominą į padėtį regione. „Konfliktas bus eskaluojamas iki tol, kol Izraelis nesupras, kad jis už šį konfliktą gali užmokėti brangia kaina“, – teigė jis žurnalistams Vienoje.

Galbūt tai nieko nereiškiantys grasinimai ir agentūros rezoliucija jau keliauja į Saugumo Tarybą. Atrodo, jos nevetuos nė vienas iš penkių nuolatinių Saugumo Tarybos narių, net Rusijos ir Kinijos. Dėl to buvo susitarta Londone. Maskva tik siūlo atidėti šį klausimą iki agentūros sesijos kovo mėnesį ir problemą spręsti diplomatinėmis priemonėmis.

Bet laikas eina. Vakarai nuogąstauja, kad nuolaidžiaujant Teheranui bus užsiaugintas toks branduolinis monstras, kuris, skirtingai negu S.Huseinas, ims šantažuoti ne tik Izraelį ar Jungtines Valstijas, bet ir visą kitatikių pasaulį. Dar vienas tokio dirglumo pavyzdys – musulmonų pranašo karikatūra viename Danijos leidinyje ir islamo pasaulio reakcija į tai...

© 2006 „XXI amžius“