„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. kovo 8 d., Nr. 5 (121)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Ko siekia Rusija?

Rusijos prezidentas
Vladimiras Putinas Budapešte

Didelių komentarų Lietuvoje susilaukė vienas politinis įvykis Rytų Europoje. Praėjusią savaitę Čekijoje ir Vengrijoje viešėjęs Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Budapešte pareiškė apgailestaująs ir jaučiąs „moralinę atsakomybę“ už 1956 metų įvykius, kuomet Sovietų Sąjungos armija įžengė malšinti čia kilusio demokratinio sukilimo. Tuo tarpu Rusija iki šiol atsisako pasmerkti Baltijos šalių sovietinės okupacijos faktą. Dar daugiau, V.Putinui tapus Rusijos prezidentu, pradėta teigti, esą Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacija ir aneksija buvo savanoriškas prisijungimas prie Sovietų Sąjungos.

Atsižvelgdami į tai, kai kurie Lietuvos politologai paskelbė keistokus pareiškimus, esą šiuo metu šaliai nereikėtų garsiai priminti Rusijai apie okupaciją. Du taip maną politologai siūlo verčiau pamąstyti, kaip reikia elgtis, kai, atsiprašydama buvusio socialistinio bloko valstybių už Sovietų Sąjungos padarytas skriaudas, jos teisių perėmėja Rusija taip gerina santykius su šiomis šalimis bei kartu bando izoliuoti Baltijos šalis bei Lenkiją nuo likusios Europos.

Tokius pareiškimus iškart po V.Putino apgailestavimų pareiškė politologas ir istorikas Česlovas Laurinavičius, esą vengrai pasiekė daugiau, nes „jų politika Rusijos atžvilgiu yra žymiai santūresnė nei mūsų“, bei jam pritariantis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Raimundas Lopata, kurio nuomone, kalbėjimas apie okupaciją dabar tik pablogintų santykius su Rusija. Č.Laurinavičius mano, kad Rusija ėmė izoliuoti Baltijos šalis ir Lenkiją nuo kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių, su kuriomis Rusija akivaizdžiai gerina santykius. Politologai pataria Lietuvai ieškoti „pragmatinių bendradarbiavimo krypčių ar sferų, kuriuose nebūtų erdvės pasireikšti ideologiniams pareiškimams“.

Atsiliepdamas į V.Putino „atsiprašymus“ ir Lietuvos politologų svarstymus, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis pareiškė, kad V.Putino Budapešte pareikštas apgailestavimas dėl 1956 metų kruvino vengrų laisvės sutriuškinimo galbūt yra ženklas, kad Rusija atsisako primityvaus XX amžiaus nusikaltimų neigimo. Tačiau, europarlamentaro nuomone, po šio apgailestavimo turėtų sekti ir kiti Rusijos atsakomybės pripažinimai – pavyzdžiui, dėl Katynės ar Rainių žudynių. „Yra nusikaltimai, yra kaltė ir atsakomybė. Už karo nusikaltimus senaties nėra. Todėl lauktina atsakymų ir dėl tarptautinių SSRS karinių nusikaltimų, ir dėl atsakomybės“, – pabrėžė V.Landsbergis praėjusį ketvirtadienį rašytame pareiškime. „Vengrijos atžvilgiu SSRS bei tęsėjos Rusijos valstybės nusikaltimas pripažintas, nepaisant gudrių išlygų, jog tuo klausimas neva ir baigtas. Iš tikrųjų prasideda naujas jo įsisąmoninimo etapas. Lieka konkretūs klausimai dėl institucijų arba asmenų, tai įsakiusių ir vykdžiusių, atsakomybės“, – teigė jis. V.Landsbergis įsitikinęs, kad V.Putinas neteisus, šiandien kalbėdamas tik apie moralinę, bet ne teisinę Rusijos atsakomybę. „Sovietų kariškiai šaudė studentus ir moksleivius, ginančius tėvynę. Naujos laisvosios Vengrijos vadovas Imrė Nadis buvo pagrobtas ir nužudytas. Aiškinimai, neva už tai nesą juridinės atsakomybės, tėra politikos darymas šiandien. Panaši padėtis ir Čekijoje, turėtų būti ir Slovakijoje“, – rašoma V.Landsbergio pareiškime. Jis nepritaria Lietuvos politologų siūlymams šioje situacijoje nekelti klausimo dėl Rusijos atsiprašymo už Lietuvos okupaciją ir žalos atlyginimo. „Pasirodę mūsų politologų pastebėjimai, kad Rusija taip siekia izoliuoti Baltijos šalis nuo likusios Vidurio Europos, yra pagrįsti, įžvalgūs. To negaliu pasakyti apie kažkokį siūlomą „pragmatizmą“, maždaug nutilti apie okupaciją ir leisti imperijai netramdomai kraipyti istoriją“, – mano V.Landsbergis. „Taip išduotume patys save, ne tik atkurtos valstybės teises, bet ir garbę, ir tapatybę. Ar tikrai kokia nors Vengrijos valdžia sutinka, kad 1956 metais nebuvo nei aukų, nei agresoriaus kaltės – nesu visai įsitikinęs. Manau, Lenkija niekad nesutiks su tokiu užgauliu Katynės ir tremčių aukų paniekinimu. Tvirtybės reikės ir Lietuvai“, – užbaigė jis.

Seimo opozicijos lyderis Andrius Kubilius, atsiliepdamas į politologų siūlymus, spaudos konferencijoje kovo 6 dieną aptarė tikrąsias jų priežastis: „Tenka spėti, kodėl garbingi Lietuvos politologai ėmėsi tokios keistos iniciatyvos ir kodėl dėl jos turime nerimauti. Atsakymą turiu tik vieną – tai yra platesnės kampanijos, kuria siekiama revizuoti esmines Lietuvos politikos nuostatas, dalis. Negaliu atsikratyti minties, kad garbieji politologai ėmėsi tokių veiksmų paprašyti URM vadovams. O URM vadovai tokioms pagundoms pasidavė, nes galvoja, kad, revizuodami esmines nuostatas, galėtų prisikviesti Putiną. Tenka spėti, jog URM, matyt, yra gavęs signalų iš Rusijos, kad Putinas apsilankytų Lietuvoje, jeigu Lietuva atsiklauptų ant kelių ir viešai atsisakytų žalos reikalavimų“. Kaip sakė A.Kubilius, „tokia pozicija yra visiškai klaidinga, ir mes tokiems bandymams revizuoti esmines Lietuvos politikos nuostatas, paminant bet kokius valstybės garbės principus, kategoriškai priešinsimės“. A.Kubilius informavo, kad jis viešu pareiškimu kreipiasi į Respublikos Prezidentą, „ragindamas nepasiduoti gundymams revizuoti esmines Lietuvos politikos nuostatas“. „Mes esame už gerus kaimyniškus santykius su Rusija, tačiau tai visų pirma priklauso nuo Rusijos, o ne nuo mūsų keliaklupsčiavimo.

„Mes suprantame, kad Putino Rusija yra nepasirengusi spręsti žalos atlyginimo klausimo, tačiau mes tikime, kad kada nors turėsime galimybių tartis su demokratiška Rusija, kuri sugebės istorinės atsakomybės bei padarytos žalos klausimą svarstyti ir spręsti taip, kaip tai sugeba daryti tikrai demokratinės valstybės, pavyzdžiui, Vokietija“, – sakė opozicijos lyderis. Anot jo, Lietuvos politologų suvokimas, kad Rusija, apgailestaudama dėl sovietinės kariuomenės veiksmų Vengrijoje bei Čekijoje ir kartu nepripažindama Baltijos šalių okupacijos, tariamai izoliuoja Lietuvą ir kitas Baltijos šalis nuo Centrinės Europos, yra paviršutiniškas ir klaidingas suvokimas. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, turi ypatingą, ir skirtingą nuo kitų Centrinės Europos valstybių, santykių su Sovietų Sąjunga ir Rusija istoriją. Ir šiandien Rusijos pastangos veikti Lietuvos politinį gyvenimą (tą rodo Valstybės saugumo departamento neseni perspėjimai) taip pat yra ypatingai aktyvios. „Todėl Lietuva savo santykius su šiandienine Putino Rusija turi grįsti remdamasi savo interesais ir sava tautos garbės ir savigarbos samprata, nesidairydama į tai, kaip elgiasi šiandieninės socialdemokratinės Vengrijos ar Čekijos vyriausybės“, – sakė A.Kubilius. Pasisakydamas prieš V.Putino vizitą į Lietuvą žeminančiomis sąlygomis, opozicijos lyderis reziumavo: „Drįstu teigti, kad Lietuva iki šiol išgyveno be vis žadamo V.Putino vizito, išgyvens be jo ir toliau, jeigu jis yra žadamas Lietuvai su sąlyga, kad ji atsiklauptų ant kelių. Tačiau Lietuva sunkiai išgyvens praradusi savo garbę“.

Dviejų politologų mintims apie pragmatišką požiūrį į Rusiją nepritarė ir filosofas Vytautas Radžvilas. Spaudoje jis teigė, kad Putinas, lankydamasis Čekijoje ir Vengrijoje, toli gražu neatsiprašė šių šalių už 1956 ir 1968 metų revoliucijų malšinimą. „Moralinis apgailestavimas, išsakytas gana aptakia forma, ir atsiprašymas yra visiškai skirtingi dalykai“, – pareiškė filosofas. Kaip pastebėjo V.Radžvilas, „tikras atsiprašymas visada grindžiamas savosios kaltės pripažinimu. Rusija, būdama Sovietų Sąjungos teisių perėmėja ir naudodamasi tomis teisėmis tada, kai jai tai naudinga, niekada neprisiima atsakomybės už Sovietų Sąjungos blogus darbus“. Tas Rusijos nenoras pripažinti atsakomybę už praeitį kyla iš jos „azijietiško tipo despotijos“. „Šiandien gal dar net nėra suvokiama, kokiu mastu Rusijos visuomenę galima laikyti viena šovinistiškiausių visuomenių visame pasaulyje ir kaip smarkiai šitos nuostatos yra palaikomos ir net stiprinamos“, – teigė filosofas. „Tačiau yra ir kita, daug gilesnė šios valstybės politikos priežastis – o būtent ta, kad ją ir šiandien valdo žmonės, kurie dar visiškai neseniai patys vykdė agresyvią Sovietų Sąjungos užsienio politiką. Jų įpėdinių sąmonėje tokia politika nėra gėdingas šalies istorijos puslapis, veikiau – didybės tarpsnis. Kai šiandien Rusijos žiniasklaidoje žodis okupacija, rašant apie Baltijos šalis, rašomas su kabutėmis, tai nėra paprastas užsispyrimas. Tai – senosios imperinės politikos tąsa“.

Tokioje „absurdiškoje“ Rusijos propagandoje V.Radžvilas įžvelgia toli siekiančius politinius tikslus: „Rusijos visuomenė ir toliau pratinama prie minties, kad Baltijos šalys tėra laikinai prarastos teritorijos. Kalbant dar aiškiau, ši visuomenė kasdien ištisą parą ideologiškai ir psichologiškai ruošiama karui ir revanšui. Todėl skirtumas, neva daromas tarp Vidurio Europos šalių ir Lenkijos bei Baltijos valstybių, nėra esminis“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija