Mečetės, nafta ir uostai – kas tarp jų bendra?

„Praėjusią savaitę nustelbė trys ryškūs ir atskiri įvykiai“, – rašo strateginių tyrimų korporacijos „Stratfor Geopolitical Inteligence“ JAV apžvalgininkas Džordžas Frydmanas. Visų pirma Irake, As Samaroje, susprogdinta įstabi šiitų šventovė – al-Askarijaho mečetė. Šis įvykis padidino įtampą tarp nuolat konfliktuojančių religinių sunitų ir šiitų grupių. Su „Al Qaeda“ glaudžiai siejama grupuotė prisiėmė atsakomybę už pasikėsinimą į naftos saugyklas Abkvaike, Saudo Arabijoje.

Ir trečiasis reikšmingas strateginės politikos įvykis buvo JAV pasipiktinimą sukėlęs sandoris tarp valstybei priklausančios Jungtinių Arabų Emyratų ir britų kompanijos, o ši, kaip žinoma, organizuoja reikšmingas operacijas daugelyje strategiškai svarbių Amerikai uostų. Visose trijose iš pirmo žvilgsnio nesusijusiose istorijose figūruoja musulmonai. Deja, jos visos trys yra susijusios.

Visose šiose istorijose svarbūs trys aspektai. Pirma, jos yra Jungtinėms Valstijoms paskelbto džihado karo pasekmė. Antra, jos yra rezultatas Džordžo Bušo administracijos strategijos, nukreiptos į islamistinio pasaulio suskaldymą. Ir galų gale tai JAV prezidento Dž.Bušo politikos ir planų įgyvendinimo priemonių rezultatas.

Neteisinga kryptis Irake

Pradėkime nuo vadinamosios Auksinės mečetės sprogdinimo As Samaroje.

Po nesėkmingų JAV žvalgybos operacijų Irake 2003 metų pavasarį JAV ėmė naudotis natūraliu šalies sunitų ir šiitų susiskaldymu tam, kad įtvirtintų savo pozicijas šalyje.

Žinant šiitų antipatijas sunitų mažumai ir prisimenant Sadamo Huseino antišiitų režimo patirtį, padidinti prieštaravimus tarp kovojančių grupių nebuvo sunku, ypač tuomet, kai JAV parodė šiitams akivaizdų palankumą. Maža to, šiitai sugebėjo išspausti naudą iš JAV karo prieš sunitiškąją vyriausybę ir prisibrauti prie posadamiškosios šalies politikos vairo. Kalbant apie amerikiečių nebylų sandorį su šiitais, galima pasinaudoti populiariu tautiniu posakiu: „Atitiko kirvis kotą“.

Antroje savo strategijos Irake pakopoje JAV atsigręžė į sunitus, siekdami įtraukti juos į kurdų ir šiitų vyriausybę. Vašingtonas siekė dviejų tikslų: visų pirma sunitai turėjo sudaryti atsvarą šiitams. Juk kad ir ką Amerika žadėjo šiitams, ji nė nesirengė taip lengvai jiems perduoti Irako valdžios ir paversti šalies Irano satelite. Antras svarbus tikslas buvo suskaldyti pačią sunitų bendruomenę tam, kad JAV neprarastų savo įtakos regione.

Būtent šiuo politikos etapu, 2004-aisiais, įvyko pirmasis JAV susirėmimas su sunitais al Falujoje. Šis įvykis perkėlė abipusius santykius į naują – džihado apraiškų lygį. Džihadininkai nuo Irako sunitų skyrėsi savo radikalumu. Didėjant jų įtakai, augo grėsmė Irako sunitų suformuotam vyriausybės sparnui.

Savo manipuliavimo skaldant religines grupuotes apogėjumi JAV galėtų drąsiai vadinti 2005 gruodžio nacionalinius rinkimus. Džihadininkai priešinosi sunitų dalyvavimui rinkimuose, tačiau šie į tai nekreipė dėmesio ir vis tiek dalyvavo.

Tuomet džihadininkai pasirinko naują veiksmų planą. Užuot nusitaikę į amerikiečių pajėgas ar JAV sąjungininkus šiitus, jie atvėrė kelią pilietiniam karui tarp šiitų ir sunitų.

Gudriai suplanuota Auksinės mečetės ataka, kaip ir rugsėjo 11-osios teroro aktai, siekė įžiebti karą. Būtent tokiai skriaudai šiitai negalėjo likti abejingi ir smurtiniu proveržiu smogė atgal sunitams kaip visumai. Būtent to – šalį draskančio pilietinio karo – tikėjosi džihadininkai.

Nėra abejonės, jog sunitų vadovai puikiai suvokia situaciją. Jei sunitai ims remti džihadininkus, mums jie niekuo nebesiskirs nuo radikaliųjų musulmonų ir taip praras bet kokias galimybes laimėti pilietinį karą.

Suplanuota strateginė ataka

„Al Qaedos“ pasikėsinimas į naftos saugyklas Abkvaike irgi labai panašios prigimties kaip ir pirmiau aptarta situacija.

Iki 2003 metų Saudo Arabijai iš esmės nerūpėjo „Al Qaeda“. Iki tol Saudo Arabija nesikišo į JAV kovą su džihadininkais ir nerengė bendrų su JAV žvalgybinių operacijų. Po JAV invazijos į Iraką Saudo Arabija suvokė, kad bendradarbiavimo su supervalstybe išvengti nepavyks. Čia buvo du svarbūs momentai: viena, jog, gaudama Saudo Arabijos žvalgybos tarnybų duomenis, JAV tapo pajėgios sužlugdyti begalę „Al Qaeda“ operacijų; antra, matydami arabų politikos pasikeitimą, prieš Saudo Arabiją išpuolius ėmė rengti džihadininkai.

Galima sakyti, kad JAV atribojo Saudo Arabijos valdžią nuo džihadininkų įtakos. Už tai arabai turėjo sumokėti. Nuo 2004 metų „Al Qaeda“ Saudo Arabijoje buvo gana nepastebima. Įvykdžiusi išpuolį prieš naftos saugyklas Abkvaike, ji vėl apie save priminė. Tai buvo suplanuota strateginė ataka. Rugsėjo 11-osios teroro aktai taip pat vadintini strategine ataka. Savižudžių teroristų sprogdinimai Irake negali būti traktuojami taip pat.

Abkvaiko operacija buvo bandymas įvykdyti strateginę ataką. Norėta priminti apie neribotas „Al Qaeda“ galimybes ir smarkiai paveikti pasaulinį naftos tiekimo tinklą. Galima tik spėti, kiek laiko rengtasi šiai operacijai, kiek asmenų buvo rengiama jai ir dar kiek atliko organizacinius ir strateginio planavimo veiksmus.

Tačiau išpuolis susilaukė neregėto fiasko: „Al Qaedai“ ne tik nepavyko pademonstruoti savo galybės, bet ji net neprasiveržė pro pirmąją saugumo užkardą. Teroristams pavyko parodyti, kad jie vis dar turi parako veikti ir rengti panašius teroro išpuolius, tačiau nepavyko įrodyti, kad jie gali realiai įvykdyti bent vieną ataką. Neabejosime, jog specialios operacijos yra nepaprastai sunkus uždavinys, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad išpuolį rengusi grupuotė jau kurį laiką šmėžavo Saudo Arabijos žvalgybininkų akiratyje, o visi trys operacijai skirti atomobiliai buvo sunaikinti gerokai iki jiems pradėjus judėti link taikinio, galime sakyti, jog išpuolis jau buvo pasmerktas žlugti nuo pat pradžių.

Irako pavyzdys rodo, kad ir musulmoniškajame pasaulyje galimos vienybės spragos, atveriančios galimybes manipuliuoti. Visų pirma sunitų ir šiitų susiskaldymas, antra – džihadininkų konfrontacija su vyraujančiais sunitais.

Debatai dėl uostų

Trečiasis svarbus momentas išryškėjo dėl JAV svarbių uostų. Bendradarbiaudamas su musulmoniškomis šalimis, Vašingtonas nubrėžė aiškią takoskyrą tarp tų, kuriomis jis iki šiol nepasitiki, ir tų, su kuriomis, nepaisant praeities ekscesų, galima dirbti. Kaip antai, Sirija ir Kuveitas. Pirmoji jų buvo visuomet priešiška JAV, tuo tarpu antroji nuo pat išsilaisvinimo 1991-aisiais tapo strategiškai svarbiu objektu JAV politikoje. Visos kitos musulmoniškojo pasaulio šalys yra dalijamos į šias dvi stovyklas.

Vašingtonas džiugiai priėmė žinią, kad vis daugiau musulmoniškųjų šalių nusprendė bendradarbiauti su JAV. Iš esmės Saudo Arabiją paskatino baimė. Jungtinius Arabų Emyratus motyvavo gobšumas. Tiesą sakant, JAE elgiasi pagal šveicariškąjį modelį: verslas yra verslas, todėl politiką reikia pakreipti taip, kad jis nenukentėtų. Islamiškasis pasaulis yra gana kompleksiškas darinys, sulipdytas iš daugelio žaidėjų. Amerika regi save skaldančią, manipuliuojančią ir užkariaujančią pasaulį, pasinaudodama jo kompleksine prigimtimi. Sunitų ir šiitų pjautynės šiuo požiūriu galėtų būti gana geras atspirties taškas, jei ne paties nesutarimo prigimtis, paremta ne savanaudiškais kėslais, o vidiniais įsitikinimais.

JAE galima prilyginti geram ir sumaniam verslininkui. Vienas šio verslininko gyvybinių interesų – didieji uostai. Tai, kad JAE siekia įsigyti britų kompaniją – natūralus ir niekam nuostabos nekeliantis verslo reiškinys. Tačiau tai, kad, įsigiję šią kompaniją, JAE gaus patogią prieigą prie JAV strategiškai svarbių uostų, verčia supervalstybę nerimauti. Nerimą kelia ne tai, kad, padedama JAE, „Al Qaeda“ atras patogų kelią į Ameriką – sumanus verslininkas toli gražu to nenori, nes tai kenktų palankiems verslo santykiams.

Daugelis politikos analitikų lyg susitarę tvirtina, kad nuo šiol „Al Qaedai“ taps kur kas lengviau patekti į JAV. Tačiau tokie teiginiai verčia abejoti. Tikrieji šio teroristinio tinklo nariai ir taip žino šimtus būdų, kaip patekti į Ameriką. Sumanę įmesti bombą į prekes gabenantį konteinerį, teroristai toli gražu nesirinks iš musulmoniškųjų šalių plaukiančių laivų, kuriems galioja griežta kontrolė.

Ko gero, teroristai pasinaudotų tokios įtarimo nekeliančios šalies kaip Danijos vėliava. Juk tai, kad uostuose šeimininkaus JAE, tikrai nereiškia, kad ji tai darys prasčiau ar pavojingiau, nei tai darė Didžioji Britanija; tiesą sakant, „britiško paso turėjimas dar negarantuoja lojalumo vakarietiškiems idealams“.

Administracijos strategija

Kalbėti apie Dubajaus uosto sandorio pelningumą nėra jokios prasmės. Verčiau aptarkime jį JAV strategijos kontekste. Ši strategija irgi nukreipta į islamiškojo pasaulio skaldymą.

Kaip žinoma, reikalas politizuotas. Viešų CBS apklausų duomenimis, šiandieninei JAV prezidento politikai pritaria tik 34 proc. jo rinkėjų. Šitaip smarkiai smunkant pasitikėjimui prezidento politika, imama abejoti jo sugebėjimu tvarkyti valstybės reikalus.

Respublikonų koaliciją sudaro trys grupuotės: socialistai konservatoriai, ekonomistai konservatoriai ir nacionalinio saugumo konservatoriai. Uostų sandoris labiausiai pritrenkė pastaruosius, kurie yra Dž.Bušo koalicija. Jie tvirtai tiki, kad prieš Ameriką susivienijęs musulmoniškasis pasaulis gali kelti išties didelį pavojų. Pats JAV vadovas ilgai laikėsi šios nuomonės, tačiau uostų sandoris privertė aplinkinius rimtai pagalvoti, ar jis vis dar tebesilaiko šių pažiūrų.

Tačiau bėda ta, kad administracijai, paskendusiai politiniuose debatuose dėl pasikeitusių politinių pozicijų, trūksta susiklausymo ir tarpusavio sutarimo ieškant sąsajų tarp nuniokotos As Samaros šventyklos, pasikėsinimo į naftos saugyklas Saudo Arabijoje ir JAE sandorio su britais. Užuot susiejusi šiuos įvykius ir aptarusi juos pagal vientisą ir vieningą strategiją, administracija juos traktuoja kaip visiškai nesusijusius dalykus. Dž.Bušo administracijos bėda ta, kad jos nariai nebesugeba prieiti prie bendros nuomonės. Dėl to jos reitingai nepaliaujamai rieda žemyn.

Vertė Justina ŽEIŽYTĖ

© 2006 „XXI amžius“