Kremliaus valdovo planas įvykdytas ir viršytas

Įtakingasis Londono „The Financial Times“ paskelbė publikaciją, iš kurios darosi visiškai aišku, kad dabartinis Rusijos prezidentas V.Putinas savo vykdomos politikos strategiją numatė dar praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio antrojoje pusėje savo kandidatinėje disertacijoje. „The Financial Times“ pateikia ir V.Putino disertacijos autoreferato skyrių „Išvados“.

Štai kas rašome tose „Išvadose“: „Rusijai reikia pasinaudoti pokarinės Vokietijos patirtimi atstatant šalį. Pirmiausia vykdyti ir stiprinti stambias valstybines įmones svarbiausiose ekonomikos srityse. Valstybės kontrolę kuro ir energetikos sektoriuose reikia išnaudoti siekiant sugrąžinti Rusijai didžiosios pasaulio valstybės statusą. Būtina sugrąžinti valstybei svarbiausius aktyvus, kurie pakliuvo į „baronų plėšikų“ rankas. Šiuo atveju ypatingą vertę turi prieškario Vokietijos pavyzdys. Oligarchai, kurie pasirengę „žaisti laikantis taisyklių“, gali išsaugoti savo turtus, gauti gubernatorių postus arba nusipirkti kokį nors futbolo klubą pagal savo skonį. Jeigu kas nors iš jų elgsis netinkamai, pavyzdžiui, ims finansuoti opoziciją, tokio oligarcho aktyvus reikia konfiskuoti, o patį oligarchą pasodinti į 2,8 ir 3 metrų kalėjimo kamerą Sibire.

Rusija privalo išlaikyti reputaciją šalies, kuri palaiko verslą netgi tais atvejais, jeigu reikėtų keisti rinkodaros strategiją užsienio investuotojų atžvilgiu. Jeigu anksčiau mes vadovavomės tokiais Rusijos rinkos pranašumais, kaip pigi darbo jėga ir iš to galimą gauti pelną, tai dabar reikia įtikinti investuotojus, kad jie, konstruktyviai bendradarbiaudami su valdžia, gaus naudos. Mes pasirengę netgi žengti tokį žingsnį, kaip įtraukti Kremliaus administracijos žmones į investuojančių kompanijų direktorių tarybas.

Beveik toks pats reikšmingas ir svarbus uždavinys, kaip ir mūsų didžiosios valstybės statuso atkūrimas tarptautinėje arenoje, yra ir tokio paties statuso įtvirtinimas šalies viduje. Buvusių sovietinių respublikų praradimas, žinoma, sudavė didelį smūgį mūsų prestižui, nors kol buvusios sovietinės respublikos lieka pasidavusių ir ciniškų plutokratų rankose dėl mūsų įtakos sferos sumažėjimo, galime būti ramūs. (Įdomus pastebėjimas, o matant Lietuvos valdžios elgesį – ir visiškai teisingas – P.K.)

Deja, tenka pripažinti, kad tie plutokratiniai režimai iš vidaus spaudžiami vadinamųjų demokratinių elementų, dažnai labai radikalių, net nevengiančių politinių žmogžudžių. Taigi mums reikia būti ypač budriems paverčiant niekais destruktyvių jėgų kėslus, tokių kaip parlamentas, turintis realias politinių sprendimų galimybes, taip pat nevyriausybinių organizacijų, kurios vadovaujasi ekstremistinėmis spaudos laisvės bei panašiomis idėjomis arba reikalauja iš valdžios būti atsakingai prieš visuomenę.

Taip pat būtina atkurti mūsų nacionalinio pasididžiavimo simbolius, kurie buvo prarasti žlungant komunistinei santvarkai.

Nejaugi mes iš tiesų norime ištrinti iš liaudies atminties geležinio Felikso (Dzeržinskio – P.K.) paveikslą, mūsų slaptosios policijos įkūrėjo nuopelnus. Tai jis geležine ranka išrovė iš šalies ne tiktai nusikalstamumą bei jo priežastis, bet ir žmones, kurie, atėjus reikiamam momentui, galėjo tapti naujų nusikaltimų organizatoriai. Jo paminklo sugrąžinimas į aikštę priešais mūsų slaptosios policijos štabą nedviprasmiškai primins visiems, kad Rusija jau nebeklūpo ant kelių, o atsitiesia visu ūgiu“.

Taigi praėjęs V.Putino valdymo dešimtmetis parodė, kad viskas vyksta pagal jo nubrėžtą planą kandidatinėje disertacijoje. Ir geležinio Felikso paminklas atstatytas prieš Lubiankos čekistinę citadelę, ir paminklai kitam baisiausiam visų laikų skerdikui Stalinui dygsta tarsi grybai po lietaus. O visuomeninėms organizacijoms užmesta mirtina kilpa. Pagaliau ir triukšmavusiam parlamentui – Valstybės Dūmai uždėtas apynasris, ir ji tapo beveik tiksli SSRS Aukščiausiosios Tarybos kopija. O dėl V.Putino minėtų parsidavusių plutokratinių režimų buvusiose sovietinėse „respublikose“, tai irgi viskas eina kaip sviestu patepta. Tą puikiai matome ir iš Lietuvos plutokratų elgesio.

Petras KATINAS

© 2006 „XXI amžius“