Išsivaikščiojanti Lietuva

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Gyventojų kėlimasis iš vienos vietos į kitą, tarkim, iš valstybės į valstybę, vadinamas migracija. Ši sąvoka apima emigraciją (išvykimą) ir imigraciją (atvykimą). Vyresniosios kartos žmonių atmintyje tebegyvi prisiminimai apie giminaičius, XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje palikusius tėvynę ir atsidūrusius Amerikoje. Vyrai bėgo, norėdami išvengti carinės priespaudos represijų, šaukimo į Pirmojo pasaulinio karo frontus, moterys – norėdamos išvengti samdinių dalios. Kai pasiekdavo kitą Atlanto krantą, į gimtinę siųsdavo graudžius laiškus: „Su savo drabužiais esu nuoga, su savo kalba nebylė“. Nors materialiai prakuto, galėjo paremti Lietuvoje likusius giminaičius, bet visą gyvenimą kankino tėvynės ilgesys ir išsiskyrimo su artimaisiais nostalgija, graužatis dėl nutautėjusių vaikų. Ką kalbėti apie vaikaičius – su jais lietuviškai jau nebesusišnekėjo. Tiesa, lietuvybę visomis išgalėmis stengėsi išsaugoti antroji emigrantų banga, į svečias šalis nublokšta Antrojo pasaulinio karo baisumų.

Lietuvai tapus nepriklausoma šalimi, daugelis emigrantų sugrįžo, pirko žemes, ūkius, už dideles palūkanas skolino pinigus. Tokia patirtis nejučiomis formavo nuomonę, kad ir dabartiniai emigrantai, svetur pramokę kalbų, praplėtę akiratį ir gyvenimiškąją patirtį, užsidirbę pinigų, sugrįš į Lietuvą, bus visapusiškai naudingi tėvynei. Tokią nuostatą ne kartą visai neseniai girdėjome net iš aukštų šalies valdininkų. Tačiau šiandien jau skamba pavojaus varpas: emigracija pasidarė nebevaldoma, Lietuva tapo išsivaikščiojanti valstybė.

Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2005 metais migracijos tarnybose išvykimą deklaravo 13425 Lietuvos piliečiai, tuo tarpu sugrįžimą į Lietuvą – tik 3428 Lietuvos piliečiai. Oficialiais duomenimis, per metus keturis kartus daugiau išvyksta negu sugrįžta. Tai nėra tikri skaičiai. Visi žinome apie nelegalią, niekur nefiksuojamą emigraciją. Tikslius skaičius galima tik numanyti. Tikra yra tai, kad iš Lietuvos išvyksta daugiau žmonių, negu užsiregistruoja toje šalyje, į kurią atvyksta. Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovės dr. Audros Sipavičienės žiniomis, kasmet iš Lietuvos išvyksta apie 21 tūkst. gyventojų. Per penkiolika nepriklausomybės metų išvyko apie 334 tūkst. žmonių. Kai kurie šaltiniai nurodo, jog dideliais emigracijos mastais Lietuva išsiskiria iš kitų pokomunistinių šalių: per paskutiniuosius penkiolika metų nuolat gyventi į užsienį išvyko apie 10 proc. Lietuvos gyventojų.

Tuščia vieta ilgai nebūna. Migracijos departamento duomenimis, 2005 metais iš Lietuvos išvyko 329 užsieniečiai, atvyko 4377. Tai daugiausia trečiųjų šalių piliečiai. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jie prisideda prie Lietuvos gerovės kėlimo: juk dirba, moka mokesčius į šalies biudžetą ir „Sodrai“. Atidžiau pasižiūrėjus, dėl to džiūgauti nereikėtų. Europos Sąjungos įstatymai, kurių laikosi ir Lietuva, numato, jog po penkerių nepertraukiamo darbo metų užsieniečiai įgyja teisę gauti nuolatinio gyventojo statusą. Vadinasi, jie gali atsivežti savo šeimas, įgyti teisę į sveikatos draudimą. Jų vaikai lanko ikimokyklines įstaigas, mokyklas. Taip pat reikia lėšų svetimšalių integracijai į mūsų visuomenę. Tad kokia mūsų biudžeto dalis išleidžiama imigracijos problemoms spręsti? „Kokį skaičių užsieniečių priimti yra pasirengusi Lietuva?“ – tai Migracijos departamento atstovo Dainiaus Paukštės klausimas, į kurį vargu ar kas turi atsakymą. Be to, tie atvykėliai dažnai dirba nelegalų darbą, mokesčių nemoka.

Migracijos departamentas suformavo pagrindinį imigravimo (įvažiavimo) politikos darbo rinkoje principą: užsieniečių atvykimas į darbo rinką neturi skatinti lietuvių išvykimo svetur. Tikslinga leisti įsivežti iš trečiųjų šalių darbo jėgą tik toms įmonėms, kurios minimaliai galėtų mokėti kvalifikuotiems darbuotojams vidutinį mėnesinį atlyginimą.

Dėl didelio emigruojančiųjų skaičiaus Lietuvoje mažėja gyventojų. Jeigu prisiminsime vis mažėjantį gimstamumą, dėl kurio jau kelinti metai nebevyksta natūrali gyventojų reprodukcija, ši tendencija yra nepageidaujama mūsų šalies dabarčiai ir ateičiai.

Dėl nebevaldomos emigracijos pažeidžiama gyventojų amžiaus struktūra. Išvyksta jauni, darbingo amžiaus žmonės, dažnai savo tėvynėje įgiję aukštąjį išsilavinimą. Taigi dirbtinai sendinama visuomenė, mažiau lieka dirbančiųjų, mažiau į biudžetą įplaukia įmokų; kartu mažiau jų galima panaudoti socialiniams poreikiams tenkinti. „Nutekant protams“, krinta visuomenės išsilavinimo lygis, valstybė praranda investicijas į išvykusio jaunimo mokymą. Jau dabar pradėjo trūkti darbo jėgos. Statybinės firmos nebesuranda aukštos kvalifikacijos darbininkų. Rajonų ligoninėse trūksta medikų.

Dėl emigracijos pažeidžiamas šeimos statusas, silpnėja artimiausių žmonių ryšiai. Kai išvyksta vienas iš tėvų, būna trauma vaikams. Kai išvyksta abu tėvai, trauma dar didesnė. Nustatyta, jog didelė dalis linkusių į nusikaltimus vaikų yra tie, kurių tėvai emigravo. Nei seneliai, nei giminaičiai, nei svetimi žmonės vaikams negali atstoti tėvų. Jiems motina ir tėvas reikalingi čia ir dabar. Be to, emigracija padidina skyrybų skaičių. Prisidengus emigracija vyksta prekyba žmonėmis.

Kaip rodo tyrimai, dažniausiai žmonės ketina išvykti trumpam – keliems mėnesiams ar porai metų. Jeigu pavyksta gerai integruotis, surasti neblogai mokamą darbą, susikurti materialinę gerovę, ketinimai grįžti į tėvynę nusikelia neribotam laikui, nes susipina asmeninės, socialinės, politinės priežastys. Per tą laiką sukuriama šeima, auga vaikai. Iškyla nutautėjimo pavojus.

Šiuo metu į Airiją, Didžiąją Britaniją ir Švediją galima emigruoti be apribojimų. Didžiausia norinčiųjų išvykti svajonė – patekti į JAV. 16,2 proc. Lietuvos gyventojų ketina palikti tėvynę. Svarbiausi yra ekonominiai motyvai, palankesnės karjeros galimybės, noras sumažinti socialines įtampas, deja, Lietuvoje vis didėjančias.

Vykdant dalinę apklausą, buvo gauta daug emigravusių žmonių įdomių atsakymų. Manome, jog yra tikslinga keletą jų pacituoti.

„Asmeniškai aš išvažiavau, nes negaliu išlaikyti savo dviejų vaikų Lietuvoje... Aš dirbau direktore už 1000 Lt „į rankas“ ir negalėjau sau leisti nieko! Atostogos su vaikais buvo nereali svajonė, nes vos už butą susimokėdavome ir pavalgydavome. Manau, kad daugelis išvažiavo dėl tos pačios priežasties – juk darbšti tauta, o iš už savo darbą gaunamo atlyginimo negalime išlaikyti savęs ir savo vaikų!“

„Normaliai mokamas darbas pagal specialybę! Kai situacija pasikeis, nebevažiuos. Bet grįžti irgi nenorės, nes per kelerius metus susikuri savo naują gyvenimą, buitį, susirandi draugų. O keisti viską ir pradėti vėl iš pradžių – didelis stresas. Po penkerių metų svetima šalis pasidaro sava, gimsta vaikai, kurie pradeda eiti į mokyklą, ir jau galvoji apie vaikus, jų išsilavinimą. Kokį stresą jie patirtų lietuviškose mokyklose, nemokėdami lietuviškai rašyti? Juk iš pagrindų kitoks požiūris į mokymą ir asmenybę. Lietuviškose mokyklose egzistuoja tik žinios, pamirštama pati asmenybė. Jei vaikas gabus, jam gerai lietuviškoje mokykloje, bet jeigu jis vidutinių gabumų, tai lietuviška mokykla – didelė trauma vaiko asmenybei“.

„Gyvenu Amerikoje jau šešeri metai. Greitai baigsiu aukštąjį mokslą. Kai pagalvoju, socialinė bei medicininė sistema Lietuvoje yra geresnė nei JAV. Tačiau pagrindinis – motyvas Amerikoje yra žymiai geresnė aukštųjų mokyklų sistema, platesnės galimybės, geresnis pragyvenimas, ne tiek daug biurokratizmo kaip Lietuvoje. Jei tai Lietuvai pavyktų įgyvendinti, būtų galima grįžti. Aišku, Amerika yra žymiai didesnė nei Lietuva, vien rinkos atžvilgiu. Čia ir paprastas žmogus, be išsilavinimo, visuomet ras darbo ir pragyvens. Lietuva vis dar labai biurokratinė ir hierarchinė valstybė, galutinai dar neatsikračiusi sovietinės sistemos likučių (daugelio aukštųjų mokyklų profesorių hierarchinė sistema, seni vadovėliai ir visa kita). Norėtųsi dirbti ir gyventi Lietuvoje, kurti ir auginti naują kartą. Tačiau bijau vėl centus skaičiuoti, kaip kad daro mano tėvai, bijau, kad tas sunkiai ir brangiai pasiektas aukštasis mokslas nuvertės Lietuvoje. Norėtųsi pastovumo, kažkokių garantijų“.

„Šalyje turėtų pasikeisti daug dalykų: suteiktos palankios sąlygos suaugusiųjų aukštajam išsilavinimui pasiekti, įdarbinimas pagal specialybę ir sugebėjimus, valstybiniame ir privačiame sektoriuje didesnis atlyginimas, atitinkantis vidutinį pragyvenimo lygį, dvigubo apmokestinimo panaikinimas sugrįžusiems į Lietuvą. Jei nors keletą iš šių veiksnių pasikeistų į palankiąją pusę, aš ir mano šeima tikrai apmąstytume sugrįžimą į tėvynę. Jei Lietuvos politika nežada pasikeisti, Lietuva praras dar ne dešimt, bet tūkstančius jos piliečių“.

„Nereikia verkti dėl emigracijos, tai natūralus reiškinys laisvę atgavusiose šalyse. Pasaulis didelis ir jį reikia pažinti, netgi save jame atrasti. O valstybės politika turi būti labai paprasta – kad ir kur būtų lietuvis, jis turi jausti, kad Tėvynė jį laiko savu, jo neatstūmė, nepasmerkė, kad jis visada gali sugrįžti, tikėtis paramos stengiantis jam ir jo vaikams išlaikyti lietuvybę. Svarbiausia –i šlaikyti visus normalius civilizuotus santykius. O ir pačiai Lietuvai išvykusių lietuvių, oi, kaip dar prisireiks. Laikui bėgant, susireguliuos emigracijos ir imigracijos pusiausvyra“.

Vargu ar savaime susireguliuos. Valdžios vyrai vis prisimena Airijos pavyzdį. Ten dabar iš svetimų šalių grįžta airiai. Savaiminio sugrįžimo į Lietuvą reikėtų laukti ilgai. Per tą laiką dar daugiau Lietuvos išsivaikščiotų. Tad ką reikėtų daryti?

Atsakymą į šį klausimą ieškota konferencijoje „Emigracija iš Lietuvos: padėtis, problemos, galimi sprendimo būdai“, įvykusioje Seimo Konstitucijos salėje kovo 17 dieną. Aišku viena –valstybė negali emigracijos uždrausti. Laisvos darbo jėgos judėjimas yra vienas iš Europos Sąjungos prioritetų. Tačiau galima parengti emigracijos strategiją. Lietuva turi būti patraukli šalis gyventi ir sugrįžti. Jeigu šito būtų galima pasiekti, emigracijos mastai nebekeltų valstybei pavojaus. Konferencija apsvarstė platų rezoliucijos „Dėl nuoseklios valstybės politikos emigracijos procesams valdyti“ projektą, kuriame konstatuojama, siūloma, siekiama... Konferencijos rengėjai – Seimo pozicija ir opozicija – yra įsitikinę, jog neigiamus procesus reguliuoti padėtų išsami valstybės politikos koncepcija dėl emigracijos procesų valdymo, taip pat gyventojų pajamų didinimo strategija, Vyriausybės programos pakeitimas ir įgyvendinimo priemonės turi būti pateikti Seimui iki 2006 metų lapkričio kartu su naujojo biudžeto projektu, atsižvelgiant į būsimąją ilgalaikę valstybės santykių su užsienyje gyvenančiais tautiečiais strategiją. Rudenį tikslinga surengti analogišką konferenciją – emigracijos problemos neturi būti pamirštos.

© 2006 „XXI amžius“