Šiandieninė Lietuva: realybė ir viltys

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Per šešiolika nepriklausomybės metų Lietuva vadavosi iš sovietinio totalitarizmo palikimo, mokėsi demokratijos, sėkmingai įstojo į NATO ir Europos Sąjungą, nuo planinio sovietinio ūkio perėjo prie rinkos ekonomikos. Patirties nebuvo jokios – Lietuva pirmoji pertraukė „neįveikiamos“ ir „nenugalimos“ Sovietų Sąjungos grandinę, davė impulsą kitoms tautoms pasekti savo pavyzdžiu. Laisvės troškimas buvo toks didžiulis, kad Sąjūdžio vedami žmonės pradėjo atsikratyti baimės, susikibo rankomis Baltijos kelyje, buvo pasirengę iškęsti materialinius nepriteklius ekonominės blokados sąlygomis. Iš pirmo žvilgsnio, regis, didieji slenksčiai perkopti. Tačiau... „Kai šeimoje kas nors suserga, artimieji sunerimsta, bando kuo greičiau nustatyti diagnozę ir pradėti gydymą“, – sakė Lietuvos kultūros fondo pirmininkas Hubertas Smilgys, vasario 22-ąją į Seimo Konstitucijos salę sukvietęs kultūros, meno, mokslo žmones, kurie bandė išsakyti savo nuomonę apie Lietuvoje pastebėtas „ligas“. Kalbėjo R.Batūra, doc. dr. A.Gumuliauskas, doc. dr. R.Tamošaitis, dr. D.Kuolys, Nepriklausomybės Akto signataras R.Ozolas, lakūnas J.Kairys ir kt.

Kaip rodo gyventojų apklausos rezultatai, žmonės vis labiau nusivilia Seimu ir partijomis. Neseniai išrinktu Seimu pasitiki tik 10 proc., partijomis – vos 5 proc. gyventojų. Valstybė, kuri turėtų būti piliečių sąjungos darinys, netapo sava, netgi pastebimas rezistencinis (pasipriešinimo) santykis su valstybe.

Kodėl taip atsitiko? Atvirai matomos savųjų protegavimo tendencijos į gerai mokamas „vietas“, valdžios vyrų skandalai, siekiant kuo daugiau pralobti. Vartotojiškos nuostatos ateina iš pačių aukščiausių valstybės sluoksnių. Atsiranda sąlygos suvešėti biurokratijai. Paperkami teisėjai. Valstybę žmonės apibūdina „palaidos balos“ metafora. Manoma, kad iš mūsų šalies tiek daug emigruoja žmonių ne vien norėdami daugiau užsidirbti, bet ir negalėdami pakęsti tos „palaidos balos“ būvio.

Lietuvos socialinė degradacija akivaizdi: plinta girtavimas, narkomanija, vis daugiau gimsta nesantuokinių vaikų, daugėja skyrybų. Jaunimas darosi vis žiauresnis, nusikaltėlių amžius jaunėja. Nepilnamečiai gerai žino, jog už nusikaltimus nebus baudžiami, todėl vykdo suaugusiųjų nurodymus. Buvo pateikti šiurpinantys skaičiai: per tuos šešiolika metų nužudyta dešimt tūkstančių žmonių, tiek pat nusižudė.

Nepavydėtina kaimuose gyvenančių žmonių būklė. H.Smilgys papasakojo apie Gailaičių kaimą (Tytuvėnų apyl.), esantį labai gražioje vietoje, tarp trijų upių, netoli Dubysos slėnio. Prieš penkiolika metų čia žmonės gyveno, dirbo, puoselėjo tradicijas. Iš dešimties gyvybingų sodybų dabar teliko dvi. Vienos sodybos žmonės buvo nužudyti, keturios sodybos sudegintos. Uždarius artimiausią mokyklą, viena šeima, turinti mokyklinio amžiaus vaikų, išsikėlė kitur, ten, kur yra arčiau mokykla. Jų sodybą nupirko miestiečiai, bet tai jau kas kita. Jie savo atsinešta kultūra netapo kaimo savastimi. Tokių kaimų daug...

Lakūnas J.Kairys su ašaromis akyse kalbėjo apie tėviškėje įvykusią tragediją. Apie tėvo nužudymą jis sužinojo būdamas Japonijoje. Tik artimiausiam draugui papasakojo apie nelaimę. Gėda buvo plačiau skleisti tokią žinią: labai mylėjęs žemę, gamtą, gyvulius, visa siela suaugęs su kaimo aplinka senyvas žmogus užmušamas nusikaltėlio, ką tik paleisto iš kalėjimo. „Kaimo žmonės nakties laukia kaip karo. Po ranka jie pasideda pagalius, svarsčius, kad galėtų gintis nuo plėšikų“, – sakė garsusis lakūnas.

Vertingiausi kraštovaizdžiai, nacionalinių parkų teritorijos, Kuršių nerijos draustinio gražiausios vietos užstatomos pralobusių lietuvių statiniais; užrašai „Privati valda“ riboja priėjimą prie ežero, upės, net jūros.

Pinigai daugeliui tapo gyvenimo tikslu. Jų siekiant su niekuo nesiskaitoma: dora, sąžine, šalia esančių žmonių likimais. Kai tapome Europos Sąjungos nariais, kalbų apie pinigus dar padaugėjo. Nerūpi bendra europinė kultūra, nesvarstoma, kaip prie jos prisilietę galėtume daugiau sužinoti, pasimokyti, praturinti savo dvasinį pasaulį. Svarbiausia šių dienų aktualija: „Kiek ES duos pinigų? Ką daryti, kad jų gautume dar daugiau?“

Žiniasklaidoje kuriamas turtingo, savimi pasitikinčio, savimi patenkinto ir besimėgaujančio visomis prieinamomis priemonėmis savo kūną išpuoselėjusio žmogaus įvaizdis. Tarsi lėlės išdažytos moterys puošia daugelio žurnalų viršelius. „Pastebimas naujo žmogaus tapatybės kūrimas, ugdomas hedonistinis, tik kūno malonumais gyvenantis, kosmopolitinis tipas“, – pastebėjo literatūrologas doc. dr. R.Tamošaitis. Tad nėra ko stebėtis, jog tėvynė, patriotizmas – tai vis labiau nutolstančios sąvokos; iš jų vis daugiau pasišaipoma. „Kuo daugiau skleisi šviesių, blaivių, intelektualių minčių, tuo būsi labiau niekinamas“, – sakė literatūrologė profesorė E.Bukelienė. Savaime suprantama, nes visa tai sensacijų nesukels, laikraščių tiražų nepadidins, leidėjų kišenių nepapildys.

„Nebėra idealų. Nebėra gyvų pavyzdžių. Kur jaunimui gauti energijos? Prie ko šlietis idealistiškai nusiteikusiam jaunimui?“ – klausė Saulius Kruopis.

Atsakymai aiškėjo iš pranešėjų kalbų.

Anot menotyrininko profesoriaus V.Rimkaus, nepalankios istorinės aplinkybės, karai, okupacijos, priverstinės tremtys iš Lietuvos išgujo daug tautiečių. Susidarė Amerikos Lietuva, Sibiro Lietuva, Mažoji Lietuva... Atkūrus nepriklausomybę, buvo tikėtasi masinio lietuvių grįžimo į tėvynę. Taip neįvyko. Mažosios tautos toliau maitina ir papildo didžiųjų tautų kultūras. Mūsų išlikimo viltis – „metropolinė“ Lietuva. Tad čia ir reikia ieškoti rezervų. Kur jie slypi?

Pirmiausia išlikimo rezervai slypi mumyse pačiuose. Kultūros mecenatė verslininkė L.Matusevičienė siūlė savo aplinkoje rodyti dvasingumo pavydžius. Tegul žmonės mato ir įsitikina, jog gyventi verta ne dėl pinigų, o su pinigų pagalba daryti gerus darbus. Kiekvienas mūsų, bendraudamas su kitais, neša tam tikrą žinią. Iš jos žmonės sužino mūsų nuostatas.

Tokių pavyzdžių daug Lietuvos istorijoje. Doc. dr. R.Batūra siūlė prisiminti Vasario 16-osios Akto signatarus. Tai tauriausios asmenybės; jie rūpinosi kitais, iš besikuriančios valstybės neėmė algų, savo lėšomis statė mokyklas. Tad ir dabar turime pasiekti, kad moralė tų, kurie šiandien yra valdžioje, būtų aukščiausia, kad jie atsisakytų savo grobuoniškų, egoistinių tikslų. Tik tuomet pradės nykti takoskyra tarp visuomenės sluoksnių.

Viltys krypsta žiniasklaidos pusėn. Yra laisvės ribos. Kai jų nepaisoma, vaizduojami nesusipratimai ir anarchija. Iš kalėjimo išleistas turto reketuotojas, plėšikas aprašomi kaip didvyriai, jais gėrimasi. Nešvankybės, bjaurastis, niekšybės, žudynės, erotiniai šou klaidina nebrandžią visuomenę, nutrina ribas tarp gėrio ir blogio. Atėjo dvasinių vertybių puoselėjimo metas. Toli ieškoti žurnalistams nereikia. Apsidairykime ir pamatysime, kad, be degraduojančių, girtaujančių šeimų, esama gražių, dvasingų šeimų, užauginusių ir tebeauginančių puikius vaikus. Kiek daug gera per tuos šešiolika metų padarė Bažnyčia žmogaus sielai ir kūnui. Kiek daug jaunų žmonių savo sąžiningu darbu, valios pastangomis sugeba atsakyti į laiko iššūkius. Ne vienas pasimeta knygų jūroje, žmonės nebesugeba atskirti pelų nuo grūdų. Padėti, pabarti, kaip susigaudyti toje informacijos jūroje, irgi galėtų žiniasklaida.

Kita vertus, turi būti protinga valstybės politika, apsauganti visuomenę nuo smurto, nenutylinti problemų, o jas sprendžianti; orientuota į žmogų, turintį ne tik kūną, bet ir sielą. Tai ypač svarbu dabar, kai vis smarkėja gyvenimo ritmas, keičiamos darbo ir gyvenimo vietos, kai supainiota vertybių sistema. „Valdžiai reikia lipti ant kulnų, kad visuomenė kuo greičiau imtų sveikti, kad pradėtų trauktis blogis. Visi esame kalti dėl to, kad atkūrę nepriklausomybę grįžom prie savo darbų, viską spręsti patikėję tiems, kurie stojo prie valstybės vairo. Tuomet galvojom: „Tegul jie viskuo rūpinasi“. Dabar akivaizdu, jog suklydom. Jeigu nieko nedarysim, tapsim nusikaltimų dalyviais“, – sakė Kultūros, filosofijos ir meno instituto direktorius dr. Vacys Bagdonavičius. Jis siūlė priimti kviečiančią ir konsoliduojančią, veiksmams prieš blogį skatinančią rezoliuciją. Taip ir buvo padaryta.

Norisi tikėti, kad inteligentijos balsas pasieks valdžios vyrų ir moterų ausis, kad jie daugiau suvoks, išgirdę šį balsą, pajus didesnę atsakomybę už tai, kad gali padaryti ir nepadaro savo šalies žmonių labui, kad pagaliau pradės tarnauti, o ne valdyti ir rūpintis tik savo poreikių tenkinimu.

© 2006 „XXI amžius“