Civilizacijų ar vertybių karas?

Marius KUNDROTAS

Įsimintini lieka skandalai dėl pranašo Mahometo karikatūrų bei musulmonų reakcijos į jas. Pasižiūrėkime į šiuos įvykius truputį kitaip nei įprasta.

Visų pirma derėtų skirti islamo kultūrą savyje nuo jos atstovų invazijos, kuomet žmonės, atvykę į svetimą kraštą, ima reikalauti sau ypatingų teisių. Tokiems belieka pasakyti: brangieji, grįžkit namo ir ten kovokit už savo teises. Argumentacija, jog į svečias šalis vykstama „ne iš gero gyvenimo“, skamba absurdiškai: juk vagiama irgi ne iš gero gyvenimo.

Tačiau tai tiktai viena medalio pusė. Kita vertus, ši problema parodo liberaliosios visuomenės neįgalumą ir pačios liberalizmo pasaulėžiūros nenuoseklumą, kuomet, iš vienos pusės, absoliučiomis vertybėmis skelbiama laisvė ir tolerancija, iš kitos – atmetama ir smerkiama bet kokia kitoniška pažiūra.

Šis karas vyksta ne tarp krikščionių ir musulmonų, netgi ne tarp Rytų ir Vakarų: jis vyksta tarp dviejų priešingų vertybinių nuostatų – nihilistinės, kurioje nėra nieko šventa, ir kitos, kurioje religija, moralė, tautiškumas, šeima ir kitos vertybės saugomos ir branginamos. Šis konfliktas kilo iš pačios libertarinės sampratos, jog viską galima išjuokti: pradedant savos visuomenės vertybėmis ir baigiant svetimomis. Todėl ir kilo toks pasipiktinimas, kai musulmonai į savo šventybių išjuokimą sureagavo kitaip. Tai – nebe pirmas toks atvejis: panašių ženklų jau buvo galima pastebėti ligtol, kai už savo krikščioniškas pažiūras ir homoseksualaus gyvenimo būdo kritiką eurokomisaras Rokas Butiljonė prarado pareigas, ir vėliau, senosios Europos sostinėse leidžiant nekorektiškus išpuolius prieš kai kurias naująsias nares – Lietuvą, Lenkiją bei Latviją, neva „nesuprantančias“ europietiškų „vertybių“. Ir štai artėjame prie kulminacijos.

Dėsninga, jog atsakomybę už vykstantį konfliktą mėginama primesti tradicinei, krikščioniškai ar tautinei pasaulėžiūrai. Krikščionys ir nacionalistai skleidžia neapykantą kitokiems – romams, musulmonams ir homoseksualams! – trimituoja šiandieniniai liberalai, į vieną krūvą suplakdami visiškai skirtingas kategorijas. Tokiu būdu mėginama savo pačių kaltę permesti kitiems. Be to, taip siekiama supjudyti dvi gilias, aiškias vertybines nuostatas turinčias tradicijas: krikščionybę ir islamą. Nihilistams abi šios pasaulėžiūros kelia vienodą grėsmę, kaip ir tautiškumas, stipri moralė, sveika šeima. Visa tai trukdo kurti naująją pasaulio santvarką, kurią galima apibūdinti kaip anarchiją, kurioje tarptų globalinis kapitalas ir agresyvios, ekspansyvios „mažumos“. Daugumos ir mažumos kategorijos taip pat skirtos vertybinei atskirčiai iškreipti, kokybinius kriterijus keičiant kiekybiniais, krašto senbuvius suplakant į vieną krūvą su atėjūnais, o kitatikius bei kitų kultūrų žmones – su iškrypėliais.

Kiekvienoje pasaulėžiūroje galima rasti tauresnes ir lėkštesnes formas. Klasikinis liberalizmas, išvadavęs žmogaus asmenybę nuo feodalinio išnaudojimo ir „įgimtos“ socialinės atskirties, išlaisvinęs jo kūrybinį potencialą, paremtas konstruktyvios laisvės ir atsakomybės samprata, mažai ką beturi bendra su šiandieniniu liberalizmu – libertarizmu, kuris eina su globalinio kapitalo diktatūra, gėjų santuokomis, sodindamas į kalėjimus dvasininkus už homoseksualizmo kritiką, marginalizuodamas ir demonizuodamas bet kokią intelektualinę bei visuomeninę opoziciją, pamindamas ir išniekindamas tautines, moralines bei religines vertybes. Nacionalizmas po Adolfo Hitlerio šiandieninėje Europoje skamba tarsi keiksmažodis: o juk nacionalizmas – tai ir didysis santarvės mokytojas, tarptautinės Nobelio premijos laureatas Mahatma Gandis, ir žydų visuomenės veikėjas Teodoras Herclis, o Lietuvoje – dr.Jonas Basanavičius, dr.Vilhelmas Storosta-Vydūnas, Antanas Maceina ir daugybė kitų visuomenės šviesulių. Tą patį galima pasakyti ir apie socializmą, ir apie religines ideologijas – krikščionybę, islamą ar budizmą: Aum Sinrikio ar Ošo su Gautamos mokymu turi ne daugiau bendra nei Talibanas – su Koranu arba šiandieninių Šiaurės Airijos ekstremistų žygiai – su Biblija.

Apmaudu, kai dėl kitų žmonių kaltės nukenčia nekalti: kaip Lietuvos totoriai, jau kelis šimtus metų gyvenantys mūsų krašte ir niekados nekėlę čia nei religinių, nei tautinių konfliktų. Dabar juos kažkodėl mėginama sieti su naujaisiais atvykėliais ir tarp jų veikiančiais ekstremistais. Tai – nesusipratimas. Tačiau visa tai kyla iš primityvaus, stereotipinio mąstymo: libertarinėje, sekuliarioje, materialistinėje pasaulėžiūroje tradicinių vertybių šalininkai – nesvarbu, musulmonai, krikščionys ar tautininkai, – vaizduojami kaip standartiškai buki, agresyvūs tamsuoliai, kuriuos reikia „sukultūrinti“ (priverčiant perimti savas, libertarines nuostatas ir gyvenimo būdą) arba išstumti, kraštutiniu atveju – net sunaikinti.

Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Musulmoniškųjų migrantų keliamos riaušės Europos šalyse kelia vis stipresnę vietinių tautų reakciją. Išsiskaidžiusi ir išglebusi libertarinė visuomenė akivaizdžiai nesugeba mobilizuoti visuomenės prieš naujos invazijos ir agresijos grėsmę. Todėl abiem atvejais ši visuomenė neturi ateities. Arba Europos tautos prisikels naujam dvasiniam ir vertybiniam atgimimui, naujam Tautų Pavasariui, arba suklups prieš radikaliojo islamo kardą ir pusmėnulį. Abiem atvejais materializmui ir nihilizmui – visų civilizacijų irimo pranašams – ateina nenumaldomas galas. Ir tai – tik laiko klausimas.

© 2006 „XXI amžius“