JAV imigrantų problema

Džordžas Fridmanas

Jungtinės Amerikos Valstijos vėl grįžo prie savo nuolatinių ginčų imigracijos klausimais. Šįkart pagrindiniu taikiniu tapo iš Meksikos jiems įprastu keliu plūstantys nelegalūs imigrantai. Viena besiginčijančiųjų pusė teigia, jog nelegalių migrantų iš Meksikos banga pažeidžia Amerikos ekonominius ir saugumo interesus, o kita mano, jog Amerikai imigracija atnešė tik klestėjimą, todėl jokios žalos čia ieškoti nedera.

Niekam ne paslaptis, jog pati Amerika yra imigrantų visuomenė. Net ir patys pirmieji Amerikos gyventojai – Amerikos indėnų gentys – buvo imigrantai. Po pirmųjų gyvenviečių įkūrimo naujosios imigrantų bangos veikė kaip šalies ekonomikos variklis ir tuo pačiu jie skriaudė tuos, kurie čia buvo jau kur kas anksčiau apsigyvenę. 1700-aisiais, į šalį ėmus plūsti škotams ir airiams, angliškoji Amerikoje įsikūrusi bendruomenė ėmė būgštauti, jog atvykėliai sukels nepakeliamą spaudimą šalyje, paveiks vykstančius ekonominius procesus ir padidins nusikalstamumą bei amoralaus elgesio lygį visuomenėje. Škotai ir airiai savo kultūros lygiu smarkiai skyrėsi nuo kitų tautų ir jų atvykimas, be abejo, sukėlė įtampą. Tačiau, pasitraukę į vakarus ir apsigyvenę Algenio kalnuose, jie išsprendė demografinę problemą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Prisiminkime, jog pagal to meto populiacijos rodiklius Amerika nebuvo pajėgi plėstis į vakarus, o tai buvo rimta grėsmė šalies saugumui.

Jei Amerikos populiacija ir toliau būtų spaudusis siaurame plote Atlanto vandenyno pakrantėje, ilgainiui jai nebūtų pavykę išvengti europiečių, ypač britų puolimų. Amerikai reikėjo plėstis į vakarus, tačiau tam ji neturėjo pakankamai žmonių. Amerikai reikėjo airių ir škotų.

Po to du šimtus metų į Ameriką plūdo jai sėkmę ir augimą nešusios imigrantų bangos. Kiekvienu atveju žmonės tikėjosi Amerikoje suklestėti ekonomiškai. Kaskart buvo baiminamasi, jog atvykėliai užpildys darbo rinką, nusmukdys minimalų užmokestį ir milžiniškais kultūriniais skirtumais sukels visuotinį socialinį nepasitenkinimą. To bijota ir 1840-aisiais, kai JAV užtvindė airiai, ir tada, kai prasidėjo gausi migracija iš Rytų ir Pietų Europos. Tačiau būtent dėl šios masės Amerikai pavyko išaugti į tokią supervalstybę, kokia būdama ji iškopė į XXI amžių.

Populiacijos tankumas ir ekonominė nauda

Logiška manyti, jog imigrantų srautai gali pakirsti čia jau seniau įsitvirtinusių žmonių padėtį ir ekonominę gerovę. Tačiau ši logika paremta taisykle „vienas laimi, kitas pralaimi“. Tai galėtų pasitvirtinti Europoje ar Azijoje – tik ne Jungtinėse Valstijose. Čia viską lemia populiacijos tankumas: išskyrus Aliaskos regioną, vienam kvadratiniam kilometrui JAV tenka 34 žmonės. O štai Didžiojoje Britanijoje vienam kvadratiniam kilometrui tenka 247 žmonės, Vokietijoje – 231, o Japonijoje – 337 žmonės. Europos Sąjungą vertinant kaip vieną visumą, gyventojų tankumas čia siekia 115 žmonių vienam kvadratiniam kilometrui. Jei JAV tankumo rodikliais prilygtų Jungtinei Karalystei, joje gyventų apie du milijardus žmonių.

Netgi pripažįstant tiesą, jog didelė Amerikos dalis yra visai negyvenama, o Jungtinė Karalystė kai kuriuose regionuose perpildyta, prieinama prie išvados, kad JAV vis vien turi itin mažą populiaciją, palyginti ją su visomis kitomis valstybėmis. Vadinasi, tebėra plati erdvė Amerikos populiacijai plėstis: vietinis gimstamumas JAV tebėra santykinai mažas, todėl šalis gali laisvai asimiliuoti imigrantus. Todėl visai nenuostabu, kad per pastaruosius 40 metų Amerika asimiliavo milžinišką skaičių atvykėlių iš Azijos, kurie pasižymi itin dideliu populiacijos produktyvumu. JAV – didžiulė valstybė, ir didelė jos teritorija vis dar tuščia.

Šiuo požiūriu imigracija neturėtų kelti ypatingų diskusijų. Tie, kurie prognozavo socialines ir ekonomines katastrofas Amerikai – klydo. Tie, kurie manė, jog iš imigrantų JAV turės tik naudą ir dar labiau suklestės, buvo visiškai teisūs. Tie, kurie spėjo, kad imigracija pakeis nacionalinį Amerikos charakterį, buvo iš dalies teisūs, nes savo ruožtu, įnešusi kažką nauja, pamatinių amerikiečių vertybių išjudinti nesugebėjo nė viena nauja kultūra. Kiek Amerika pakito – priklausys nuo to asmens, kuris pokyčius vertina, asmeninių pažiūrų ir ideologijos. Tačiau aišku yra tai: be imigracijos Amerika ne tik nebūtų tapusi tarpkontinentine jėga, bet ir nebūtų tokia išsivysčiusi ir industrializuota. Imigrantų masės atvedė JAV į klestėjimo amžių, vainikuodamos jos šlovę lozungu: „Nėra imigrantų – nėra Amerikos“.

JAV ir Meksikos geografinės skirtybės

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog meksikiečių antplūdis taip pat turėtų būti sveikintinas reiškinys. Jei jau sakome, kad imigracija nėra neigiamas reiškinys, tuomet kodėl turėtume nepritarti imigracijai iš Meksikos? Juk jei Amerikoje atsirado Ukrainos žydams, siciliečiams ir pakistaniečiams, neįmanoma rasti pasiteisinimo, kodėl neatsirastų jaukaus kampelio ir Meksikos gyventojams. Galima sakyti, jog visus argumentus prieš Meksiką atmuša tiesa apie senuosius imigrantus, kurių taip pat daugelis čia nelaukė.

Deja, į meksikiečių migraciją nederėtų žvelgti taip pat, kaip į kitus migrantų srautus. Kuomet pirmasis Ukrainos žydas, sicilietis ar indas įžengė į Ameriką, jo atvykimas buvo didelis geografinis įvykis: juk įdomu, ką jis atsimena apie savo gimtinę, kokias kultūrines vertybes puoselėja, kiek mylių sukorė, kad čia patektų. Būtent čia slypėjo geopolitinės jų migracijos pasekmės. Antai sicilietis prisimins Siciliją, išpažins ir saugos jos vertybes, širdyje bus ištikimas net ir už tūkstančio mylių likusiai Italijai ar gimtajai šaliai. Italijos vyriausybė nei kontroliuos migraciją, nei bandys pasinaudoti italų migrantų buvimo JAV faktu. Paprastai sakant, šie imigrantai nekelia geopolitinės grėsmės, net ir išlaikę savo identitetą kaip „Mažoji Italija“. Jų jėga – prisiminimas jų už daugelio mylių paliktos valstybės. Štai kodėl jei ne jie patys, tai vėliau asimiliavosi šių imigrantų vaikai.

Meksikos atvejis yra visiškai kitoks. Atvykęs į JAV meksikietis nenutraukia jokių geografinių ryšių ir išsaugo jų tęstinumą. Jo šaknys čia pat, už sienos. Italas, žydas ar indas namo gyventi grįš tik sunkiai išrovęs čia jau prigijusias šaknis, palikdamas ar sugriaudamas tai, kas jo čia sukurta. O štai meksikiečiui grįžti nėra jokių problemų, nekyla jokios graužaties. Jeigu panorės, jis visą gyvenimą pragyvens nežinodamas, kurioje iš šių valstybių jis gyvena.

Pasienio mūšio laukas

Galbūt svarbu kalbėti ne apie meksikiečius, kaip tautą, bet apie tokią geografinę sąvoką kaip „demarkacinė linija“. Keliaudamas per Europą, susiduri su daugybę pasienio ruožų. Tarkim, Elzase–Lotaringijoje, skiriančioje Prancūziją nuo Vokietijos, yra tiek vokiečių, tiek prancūzų gyventojų. Nieko nuostabaus, jei Slovakijoje ar Rumunijoje rasime gyvenantčių nemažai vengrų.

Tokių skiriamųjų linijų, pagal kurias vienos tautos žmonės atsidūrė kitos šalies teritorijoje, pasaulyje rasime daug. Daugeliu atvejų žmonės priima pilietybę tos valstybės, kurioje po pasienio ruožo nustatymo jie lieka gyventi, nors mąsto ir kalba šnekta tos valstybės, kuri liko už sienos. Sieną perkėlus, jų namai lieka ten pat ir tokie patys. Jie nemano čia įvykus ryškų geografinį pokytį, jiems neteko palikti savo namų ir išvykti svetur. Formalus juridinis pasienio ruožo pasikeitimo faktas nepalietė jų gyvenimo realijų. Kartais demarkacinė linija tampa „karštąja“ linija, kuomet įvyksta ginčas tarp dviejų valstybių, vienai jų reikalaujant savo senosios teritorijos, kaip antai Vokietija 1940-aisiais ar Prancūzija 1918-aisiais.

JAV siena su Meksika taip pat yra savotiška demarkacinė linija. Kaip žinoma, Amerika buvo užkariavusi šį regioną nuo Teksaso revoliucijos laikų (1835–1836) iki Meksikos karo su Amerika (1846–1848). Po karo daugelis teritorijų, iki tol priklausiusių Meksikai, tapo JAV dalimi. Etninio valymo tuokart neprireikė: į teritoriją atvyko daug Amerikos piliečių, o meksikiečių kultūra išliko nepaliesta.

Nors siena politiškai ir skyrė dvi valstybes, tačiau fiziškai – niekada: šiaurinėje sienos pusėje tebegyvena daug meksikiečių, pietinę dalį gana stipriai veikia Amerikos kultūra. Ekonominiai ryšiai tarp Rio Grandės šiaurės ir pietinės dalies niekuomet neišnyko, ir nei Vašingtonas, nei Mechikas tam neprieštaravo.

Nieko nuostabaus, kad pasienio ruožą galėjo brėžti ne Amerika, juk dar 1800-aisiais bet kas, pažvelgęs į tuometę Šiaurės Ameriką, galėjo lažintis, jog Meksika, bet toli gražu ne Amerikos Valstijos taps dominuojančia regiono jėga. Deja, po 1846-ųjų Meksika paleido „vadeles iš rankų“. Ir niekada nebeatgavo savo turėtos įtakos. Nors Vašingtonas dabar yra stiprus kaip niekad, tačiau to negana ir negalima ramiai manyti, jog Mechikas niekuomet neišties rankų į turėtas teritorijas.

Reikalo esmė

Šiandien mes išgyvename laikotarpį, kai vyksta reikšmingi demografiniai procesai. Ir tai neturėtų būti traktuojama vien kaip imigracija. Arba, tiksliau sakant, nereikėtų šių procesų tapatinti su imigracija iš, tarkim, Brazilijos, kai tikrai nutraukiami geografiniai ryšiai su šeima ir namais. Imigracija iš Meksikos į JAV – tai regioninė migracija tarp dviejų jėgų, tokių jėgų, kurios nubrėžė tarp savęs sieną remdamosi politine ir karine praeitimi. Šiandien Ameriką su Meksika sieja dinamiški ekonominiai ryšiai. Meksikiečiai nesiliauja migravę šiauriau, pereidami geopolitinį pasienio ruožą. Nors žemėlapyje aiškiai matoma valstybes atribojanti siena, tačiau kultūra ir istorija byloja ką kita.

Ginče dėl imigracijos JAV Senate nedaroma skirtumo tarp Azijos ir Meksikos kilmės asmenų imigracijos, o tai yra lygiai tas pat, kaip obuolius maišyti su apelsinais. Kinų imigrantai nuo pat valstybės įkūrimo yra Amerikos populiacijos dalis. Tuo tarpu meksikiečių imigracijos padariniai – ne populiacijos augimas žemyne, o pasienio linijos išjudinimas.

Iš esmės daugelis meksikiečių sieną pereina grynai dėl ekonominių priežasčių. Kai kurie trokšta čia apsigyventi, pasilikti ilgam, kiti – tik laikinai apsistoti. Dauguma čia atvyksta ieškodami darbo ir išlieka meksikiečiais tikrąja ta žodžio prasme, neįgaudami nė dalelės amerikietiškosios kultūros. Kol imigraciją skatina ekonominės ir kultūrinės priežastys, Amerika gana rami, tačiau meksikiečiams ėmus plūsti dėl politinių priežasčių, kaip antai sumanius susigrąžinti Meksikos žemes, Vašingtonui pakvips rimtu pavojumi.

Iš esmės, diskutuodamas imigracijos klausimais, JAV Kongresas turėtų stabtelėti ties trimis skirtingomis pozicijomis ir spręsti tris atskirus klausimus: imigracijos į JAV iš kitų pasaulio žemynų, imigracijos iš Meksikos į pietines JAV žemes ir pagaliau imigracijos iš Meksikos į žemes, kurias JAV prisijungė po savo užkariavimų. Neatsiejus šių skirtingų dalykų, kyla nemaža sumaištis. Juk problema – ne imigracija apskritai ir netgi ne Meksikos imigracija. Kalbama apie pasienio ruožą ir jo ateitį. Legalios ir nelegalios imigracijos klausimai turi būti sprendžiami būtent šiuo kontekstu.

Vertė Justina ŽEIŽYTĖ

© 2006 „XXI amžius“