Lietuvą Europoje gerbia, tik nereikia tos pagarbos iššvaistyti

2006 m. balandžio 22 d. Vilniuje įvyko Lietuvos Sąjūdžio konferencija. Į ją atvyko garbingi svečiai – Čečėnijos (Ičkerijos) prezidento Dž. Dudajevo našlė Ala Dudajeva, Čečėnijos atstovė Lietuvoje Aminat Saijeva, Lietuvos Sąjūdžio garbės pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, Europos Sąjungos Parlamento narė dr. Margarita Starkevičiūtė, monsinjoras Alfonsas Svarinskas.

Po maldos, sugiedojus Tautinę giesmę, konferenciją atidarė Sąjūdžio pirmininkas, Lietuvos Seimo narys Rytas Kupčinskas, kuris vedė konferenciją kartu su Lietuvos Laisvės Kovų sąjūdžio valdybos pirmininku Jonu Buroku.

Skaitytojams pateikiame Europos Sąjungos Parlamento narių V.Landsbergio ir M.Starkevičiūtės Lietuvos Sąjūdžio konferencijoje išsakytas mintis.

M. Starkevičiūtė pasakojo apie Lietuvos atstovavimo keblumus Europos Sąjungos institucijose. Ji teigė, jog dirbdama Briuselyje turi galimybių Lietuvos problemas pamatyti iš šalies. Susidaro įspūdis, jog Lietuva nežino, ko nori. Mums reikia gerai pamąstyti ir susivokti savo noruose. Europarlamentarė sakė, jog jai tenka gana dažnai susitikti su naujaisiais emigrantais Londone, Vienoje, kitose Europos sostinėse. Ji niekada nepraleidžia progos su jais pasikalbėti, pasidomėti jų lūkesčiais, išsiaiškinti, kuo jie gyvena, kokie jų interesai. Visada tenka išgirsti, jog jie iš Lietuvos išvažiavo ne vien dėl pinigų, Lietuvoje jie neturėjo perspektyvų, pasigedo asmens orumo. Kodėl Lietuvoje nėra to, ką jie randa svetur?

Antra vertus, ir Lietuvoje, ir išvažiavusio svetur jaunimo supratimas apie gyvenimą kelia pasibaisėjimą savo skurdumu, – jie gali pakalbėti apie krepšinį, apie merginas, na, dar apie alų. Tuo jų supratimas bei akiratis ir apsiriboja.

Ne ką geresnis supratimas ir valdžios sluoksniuose. Strateginio planavimo nėra. Jo ir negali būti, nes Lietuva praktiškai yra be Vyriausybės – niekas negali prognozuoti, kokia bus Vyriausybė po trijų keturių mėnesių. Ir negalima dėl to kaltinti kokių nors ypatingų sąlygų, kuriose mes esame. Mes turime tokią pačią sistemą, kaip ir kitos šalys, tik ta sistema Lietuvoje neveikia arba veikia visai ne taip, kaip derėtų. Mes nežinome, ko mums reikės po ketverių, šešerių, dešimties metų.

Europarlamentarė M.Starkevičiūtė sakė:

„Austrijos sostinėje šalių ministrų lygiu vyksta konferencija mokslo strategijos klausimais. Austrijos mokslininkų sąraše mačiau daug lietuviškų pavardžių. Mūsų mokslininkai labai aukštai vertinami, jie naudojasi tokiomis pačiomis teisėmis ir galimybėmis, kaip ir kiti jų kolegos, tik Lietuvos Vyriausybei tai visiškai neįdomu. Iš Lietuvos ta konferencija niekas nesusidomėjo, o juk ta konferencija nustato gaires ilgalaikei Europos mokslo ateičiai. Ar Lietuvos tai neliečia?

Žmogaus gyvenimą įprasmina tikslo turėjimas ir jo siekimas. Jaunas žmogus savo tikslo nusibrėžti dar negali, tam yra patys artimiausi jo žmonės, – tėvai, turintys gyvenimiškos patirties, kurie jam padeda tą tikslą surasti ir jo siekti. Mūsų vadovų mintys užimtos kažkuo kitu, bet ne tautos tikslo nustatymu, ne jo siekimu. Blogiausia, kad nesitariama su žmonėmis, valdžia gyvena atskirą gyvenimą, o tauta šiaip taip vegetuoja, be savo valdžios, be vadovų. Valdžioje yra labai daug neraštingų žmonių, kurie to tikslo negali suformuluoti.

Neretai tenka girdėti žmonių nusiskundimų, kad valdininkai nustato labai griežtus reikalavimus, grasindami didelėmis baudomis, ypač kaimo žmonėms, ūkininkams, motyvuodami, neva tokios yra Europos Sąjungos direktyvos. Turiu jums pasakyti – netikėkite nė vienu jų žodžiu! Jokių drakoniškų direktyvų Europos Sąjunga nesudaro ir nesiuntinėja. Kiekviena direktyva sudaroma po išsamių diskusijų ir geranoriškų derybų, įvertinus visų šalių nuomones. Jeigu kokia nors direktyva skaudžiai paliečia Lietuvos žmones, tai reiškia tik tai, kad mūsų derybininkai neatliko savo darbo arba apskritai tuo klausimu derybose nedalyvavo. Tai viską ir paaiškina.

Ar Lietuva yra skriaudžiama?

Tokie mitai yra grynas melas. Europos lygmenyje Lietuvos niekas nenori skriausti ir niekas to nesiekia. Aš matau, kaip Lietuvos atstovai nenoriai lankosi Europos Sąjungos institucijose, netgi aukščiausio lygio pasitarimuose. Mitas, kad su Baltijos valstybėmis Europa nesiskaito. Mus labai gerbia, tik nereikia tos pagarbos iššvaistyti, o kartais kaip tik taip ir daroma. Pavyzdžiui, dabartinė situacija su euro įvedimu nuo 2007 m. sausio 1 d. Estijos ekonomika yra kur kas geriau tvarkoma, bet jie nė negalvoja apie euro įsivedimą. Mūsų politikai, vaizdžiai tariant, tą datą pasiėmė „iš lubų“. Nebuvo jokių skaičiavimų, jokių ieškojimų. Nei tautai, nei valstybei nėra jokio būtino reikalo save prievartauti ir panaikinti savo pinigų sistemą. Kalbu kaip ekonomistė, išmananti savo reikalą. Greičiausiai kažkam iš politikų labai magėjo savo vardą įsiamžinti su naujų pinigų atsiradimu Lietuvoje. Ir tik tiek, ne daugiau. O kiek aistrų, kiek spekuliacijų! Dabar Premjeras įrodinėja, kad Lietuva išlaiko Mastrichto kriterijus, o kai reikėjo pasirengti euro įvedimui, absoliučiai niekas nebuvo daroma – jokių priemonių nebuvo imtasi, kad infliacija būtų suvaldyta. Nei kuro kainų, nei „Mažeikių naftos“ kainų politika nebuvo reguliuojama, dėl ko pakilo ir kainos prekybos sektoriuje, spekuliacija nekilnojamuoju turtu ir statyboje dėl Vyriausybės neveiklumo tik dar labiau įsibėgėjo. Be viso to, mūsų Premjeras su Lietuvos banko pirmininku ir finansų ministru nuvyko visiškai ne pas tuos asmenis, kuriuos būtų reikėję aplankyti. Tuo klausimu nuo Europos banko visiškai nieko nepriklauso.

Kai mes patys save klausiame, ko norime, niekas negali duoti jokio protingo atsakymo. Norime visko – ir maisto prekių eksporto, ir energetinės politikos, ir aukštų technologijų, ir to, ir šio, ir ano... Tuo tarpu nei Liuksemburgas, nei Austrija, nei Suomija, nei kitos mažos šalys nesistengia visko aprėpti. Ten yra protingai pasirenkami prioritetai, įvertinamos galimybės ir daroma tai, kas pasirinkta. Ir daroma gerai.

Mes turime labai protingai apsvarstyti, ką galėtume daryti, būdami Europoje. Ir svarstyti reikia atmetant visus sustabarėjusius štampus, turime išmokti bendrauti europiniu lygiu. Visi, be išimties, Europos valstybių vadovai yra labai kultūringi ir išsilavinę žmonės, mokantys po keturias penkias užsienio kalbas ir laisvai jomis kalbantys. Pas mus tokių, deja, nesimato...

Netiesa, jog mūsų nemėgsta už tai, kad esame neturtingi. Atvirkščiai, ten neturtingas valstybes užjaučia, visomis išgalėmis joms stengiasi padėti. Kas ir kaip mums gali padėti, jeigu mūsų užsienio reikalų ministras jau antrą savaitę važinėja po Kiniją ir Korėją, o Prezidentas šiais metais dar taip ir nebuvo išvykęs į užsienį? Ar tai reiškia, kad Lietuva turi savo strateginių interesų Kinijoje ir Korėjoje, kurie pranoksta bet kokius mūsų interesus Europos Sąjungoje, kurios nare Lietuva yra jau dveji metai?

Neseniai dalyvavau Azijos šalių vyriausybių konferencijoje, kurios svarbiausias klausimas buvo, kaip pasimokyti iš Europos Sąjungos, kuri, turėdama net 25 narius, sugeba suderinti interesus, išvengti konfliktų ir rasti problemų sprendimus. Su mumis konsultuojasi arabų šalys. Aš gaunu daug laiškų iš JAV ir Kanados. Iš Europos mokomasi, galima drąsiai teigti, jog Europa šiandien diktuoja madas. Žinoma, ir Europoje visko yra. Europos Parlamente yra parlamentarų skeptikų, kurie deklaruoja turintys tikslą sugriauti Europos Sąjungą. Tai jų teisė – išreikšti savo ir savo rinkėjų nuomonę. Tuo tarpu Lietuvos žmonių nuomonei jos valdžia neatstovauja. Europos Sąjungos Konstituciją Seimo nariai ratifikavo per valandą, jos net neskaitę. Europos Sąjungos šalyse tokių nesusipratimų tarp valdžios ir žmonių nebūna.

Kad ir kaip būtų keista, Lietuvos verslininkai ir Vyriausybė turi daug daugiau interesų Rytuose negu Europos Sąjungoje, kurios narė yra Lietuva. Kaip tai suprasti? Atmetus tuščias deklaracijas, tai gali reikšti, kad mes slepiame savo tikruosius interesus. Bet jie vis tiek išaiškėja. Europa mums duoda didžiulius pinigus, atrodytų, už dyką. Jeigu mes juos iššvaistysime stiprinti ryšiams su Rytais, ką mes tuo laimėsime?

V. Landsbergis papasakojo, kad jo vardo fondui paskelbus mokinių rašinio konkursą, kaip jaunimas mato savo ateitį, nelauktai išaiškėjo, jog tarp jaunųjų Lietuvos piliečių pradeda formuotis nuotaikos, kad Lietuvai reikia naujo nepartinio Sąjūdžio. Rašiniuose esama daug įvairių nuomonių, kartais pasitaiko ir labai skaudžių, verčiančių susimąstyti, išgyvenimų.

Kalbėtojas išsakė mintį, jog pastaruoju metu žiniasklaidos priemonėse įkyriai peršami nusivylimas ir abejingumas yra labai naudingi senosioms nomenklatūrinio tipo partijoms, kurios stengiasi, kad bendra neigiama nuomone apie partijas būtų pasidalyta su patriotinėmis jėgomis, kad ir ant jų kristų nepasitenkinimo šešėlis. Tuomet pirmosioms tampa paprasčiau pratęsti savo viešpatavimą, lengviau manipuliuoti visuomenės nuomone per rinkimus.

Europarlamentaras kalbėjo:

„Lietuva keičiasi. Šiandien dar sunku pasakyti, kaip pakryps tie pokyčiai, bet jau galima įžvelgti, jog septyniolikamečiai, kurių tėvai gynė Parlamentą, kurie reikalavo, kad išsinešdintų sovietinė kariauna, tie, kurie anuo metu turėjo po trejus ketverius metus, kuriuos tėvai ant rankų nešėsi prie Seimo barikadų, pradeda praregėti. Atsiradęs regėjimas jau neužges. Mokiniai diskutuoja, nors diskusijos kartais ir labai nedrąsios. Vienoje mokykloje, mokytojai paprašius mokinių pakelti ranką ir pasakyti, ką jie norėtų padaryti dėl Lietuvos, viena mergaitė pakėlė ranką, bet atsisukusi į draugus pamatė, kad pakilo tik jos vienos ranka! Galima suprasti jos širdgėlą ir nusivylimą, galima suprasti jos mokytojos nuotaiką, bet negalima nesidžiaugti, kad toje klasėje viena ranka vis dėlto pakilo!

Kai sakoma, jog vienas lauke ne karys, tai ne visada atitinka tikrovę. Ir vienas gali būti karys! Reikia, kad atsirastų vis daugiau nevienišų karių, reikia, jog valstybė skatintų jų atsiradimą, jie žinotų, jog jie yra ne vieni. Savęs suvokimas jau pradeda įgauti savo pagrindą.

Suirutės laikais, kai dviejų tautų Žečpospolitos valstybė išgyveno savo saulėlydį, kai Liberum veto teisė suparalyžiavo Lietuvos ir Lenkijos Seimą, dėl ko valstybė žymia dalimi neįstengė pasipriešinti kaimynų sąmokslui – Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimui ir po to buvusiai 123 metų carinei vergijai. Tuomet Jėzuitų ordino įsteigtas Vilniaus universitetas išauklėjo daug įžymių būsimų Lietuvos valstybės veikėjų, kultūros žmonių. Tie žmonės XVIII amžiuje sukūrė pirmąją Lietuvos konstituciją.

© 2006 „XXI amžius“