Priebėgos sau patiems

Gražina Trimakaitė

Rašydamas apie dabar veikiantį Lietuvos Sąjūdį Vytautas Radžvilas yra pasakęs, kad jis šiuo metu yra tik priebėga bendraminčiams, o visuomenėje jo vaidmuo yra menkas – didesnio ir nesiekiama. Greičiausiai taip nėra, bet yra pavojus, kad taip gali atsitikti, ir ne tik Sąjūdžiui. Kiekvienai organizacijai, kurioje yra daug vyresnio amžiaus žmonių, gali taip atsitikti. Gali atsitikti ir jauniems, bet ir vyresni žmonės kartais linksta susikoncentruoti ir mažiau dėmesio kreipti į valstybę.

Yra vyresnių žmonių organizacijų, kurios ir skelbiasi, kad susikūrė dėl savęs ir užsiima tarpusavio bendravimu, gal ir tarpusavio pagalba. Gal jos kartais stengiasi perduoti savo patirtį jaunesnei kartai, bet jeigu to ir nedarytų, joms priekaištų nebūtų, jeigu nėra pasiskelbusios tą darysiančios. Tad jos tarnauja sau, o kartu ir valstybei, nes dalį valstybės piliečių daro laimingesnius, ir nuo to yra geriau valstybei – ji nori turėti daug laimingų žmonių.

Yra specifinės organizacijos, jungiančios ne šiaip sau vyresnio amžiaus žmones, bet nuo buvusios okupacijos nukentėjusius arba prieš okupaciją kovojusius – tai buvusių politinių kalinių, tremtinių, laisvės kovotojų organizacijos. Net jeigu jos savo įstatuose ir nebūtų įsirašiusios tikslo visais laikais kovoti už nepriklausomybę ir jaustis atsakingos už valstybę, kažkaip savaime iš jų to laukiama. Nukentėję nuo okupacijos žmonės, atrodo, turi vertinti laisvę ir būti jautrūs, matydami jai pavojų, tad turėtų ir dabar nenustoti jos siekti, nes ji tikrai ne visa įgyta. Jeigu jos būtų vien tik sau, toks jų buvimas atrodytų ne visai pateisinamas ir joms turėtų atrodyti, kad per menkas uždavinys tik sau tedirbti, nors ir tai yra geras darbas.

Jų darbas yra geras vien dėl jų specifikos, nes net jų darbas sau dėl jų specifikos yra patriotiškas. Kaip vyresniems žmonėms, joms rūpi jų prisiminimai, o jie ypatingi, nes tai kovotojų už laivę ir nelaisvės aukų prisiminimai. Kai jie pasakoja, kai stato ir gerbia paminklus, kai rengia didvyrių ir žygdarbių minėjimus, savaime tai tampa visuomenės patriotizmo ugdymu. Tad sutampa jų asmeninis interesas su valstybės arba visuomenės tokiu pačiu interesu patriotiškai ugdytis. Neprieštarauja valstybės interesams ir tai, kad tie žmonės kartu su minėjimais pasidaro ir sau malonius pasibuvimus – kaip ir „Bočių“ atveju – daugėja laimingų piliečių, ir tai yra gera valstybei.

Tarsi viskas gerai, bet yra tokių, kuriems atrodo, kad kažko neužtenka. Laisvės kova nebaigta, ir tuo, kas yra, sunku pasitenkinti laisvės kovotojams. Ne visi ir pasitenkina. Nenuilstamai kovingas mons. Alfonsas Svarinskas. Kartais stebisi laisvės kovotojų nekovingumu Vakaruose dėl laisvės dirbęs ir dabar tebedirbantis Vilius Bražėnas. Ir visiems atrodo, kad jeigu daugybė nukentėjusiųjų ir dėl laisvės (tų, deja, daugelis žuvo) kovojusiųjų dabar aktyviai dirbtų, tai tiesiog neįmanoma būtų komunistams Lietuvoje laimėti rinkimus.

Bet daugumoje atvejų jų renginiai yra patiems sau skiriami. Jie vieni kitus pagerbia. Neapleidžia, pagerbia ir žuvusiuosius. Įkyriai primena, kad jaunoji karta jų akcijose nedalyvauja. Iš tikrųjų kartais dalyvauja, ypač mokyklinio amžiaus vaikai. Tačiau dažniausia vyksta pobūviai-minėjimai, kuriuose kalbama, dainuojama vienų kitiems ir sau patiems. Kad nors apie darbą būtų kalbama arba ką daryti, pagalba Tėvynei būtų didesnė. Kaip akibrokštas skamba daina-giesmė „Leiskit į Tėvynę“ , nepaieškant priežasčių, kodėl šiandien tiek daug iš Tėvynės išleistų visai nemano į ją sugrįžti. Buvo skurdas, bet akivaizdi ir patriotizmo stoka. Tokią priežastį suradus, galima dirbti, kad jo daugėtų. Savo priebėgas pasidaryti išbėgomis – plėsti įtaką visuomenėje. Prieinamas būdas yra remti dabar kovojančias patriotines jėgas, kurių yra ir vyresnių, ir jaunesnės kartos. Reikia pastabumo, kas dabar yra kovos frontas, taip pat ir kas nėra kovos frontas, bet kuo galima pasinaudoti.

Lietuvos Sąjūdis yra kovos frontas, bet jis dabar labai silpnas. Gaila, jis nepavirto į priebėgą. Jo garbei, jis neišdavė savęs. Kartais daro mažai veiksmų, bet nedaro blogų veiksmų. Jis neprarado idealizmo, ir ten yra nesavanaudiškai ir net pasiaukojamai dirbančių žmonių. Kol kas, atrodo, jis greičiau išnyks negu išduos idealus, ir tai yra geras jo pasirinktas kelias. Gali išnykti, nes pati jauniausioji karta sunkiai randa į jį kelią, o be jaunimo idealizmas ilgai negalės tverti. Nors patriotizmas su Sąjūdžiu neišnyks ir jaunoji karta jį atras kitu pavidalu, bet jeigu ji greičiau ieškotų, tai rastų jį kartu su Sąjūdžiu.

Kovos priemonė yra ir krikščioniškas, patriotiškas, nedepolitizuotas laikraštis „XXI amžius“ – tas jau daug kartų sakyta, bet vis tiek dar ne visi susipranta ir jį remia. Toks yra ir „Tremtinys“, bet jis šiek tiek siauresnis. Net ir jo pavadinimas gal priimtinas buvusiems tremtiniams, o kaip jį priims dabartiniai, savo noru išsitrėmusieji arba, dar tiksliau, – iš savo širdžių ištrėmusieji Tėvynę? Patriotinės spaudos rėmimas yra labai svarbus kovos frontas.

Yra ir tie, kuriais galima pasinaudoti. Yra nemažai visuomeninių organizacijų, kurios finansuojamos. Kažkas finansuoja, todėl jos kažkam atsakingos, ir ne visai Tėvynei, todėl ir jomis naudojantis reikia būti atsargiems. Nors ir atsargiai, bet naudotis reikia, nes jos yra ir gali būti reali jėga. Kai kuriais punktais jų veikla sutampa su valstybės interesais. Gali būti, jog dėl to sutampa, kad jos yra kuriamos kaip alternatyva Sąjūdžiui, norint kad šis nestiprėtų, kai didėja visuomenės aktyvumas. Kad galėtų būti pakaitalais, jos kuriamos kai kuriais punktais panašios į Sąjūdį. Tie punktai jų veikloje valstybei yra naudingi. Jos kovoja su korupcija ir skelbia visuomenės aktyvumo reikmę. Kartais jos kovoja prieš Rusijos užmačias Lietuvoje: pernai jos ragino Respublikos Prezidentą nevykti į Maskvą švęsti ne mūsų pergalės. Jos ragina neužmiršti okupacijos žalos. Jos visos labai panašios savo teiginiais, tarytum vieno centro išlaikomos, bet skiriasi pavadinimais. Sutampančiais punktais su jomis bendrauti gali būti naudinga. Tai jau ir buvo daroma, kai daug patriotinių organizacijų jų prašymu rinko parašus dėl ES struktūrinių fondų panaudojimo. Galima panašiai ir toliau daryti – sutampančiais punktais ir atsargiai.

Beveik nėra kitų kelių išeiti į visuomenę – reikia norėti nebūti tik priebėgomis sau patiems. Laisvės kova niekada nebus baigta, nebent visiškai įsigalėtų nelaisvė ir neliktų jokios galimybės prieš ją kovoti. Nenorėkim tokio įsigalėjimo, nes tada bus išardytos ir sau patiems skirtos priebėgos, ir neliks galimybės dirbti net ir dėl savo vienų interesų.

© 2006 „XXI amžius“