„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. gegužės 17 d., Nr. 9 (125)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Mūsų tikslas – padėti kitiems atrasti savo laisvę, savo pačių kelią

JAV viceprezidento Diko Čeinio kalba 2006 metų Vilniaus konferencijoje

JAV viceprezidentas Dikas Čeinis
ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus

Lietuvos Respublikos prezidentas
Valdas Adamkus sveikina Vilniaus
konferencijos 2006 dalyvius. Centre
– JAV viceprezidentas Dikas Čeinis
Nuotraukos iš president.lt

Per šiuos 15 metų Baltijos valstybės parodė, kokią pažangą gali padaryti tautos, jeigu jos palaiko laisvės idealą, tarnauja savo piliečių interesams ir nenukrypsta nuo reformų kelio. Jūs nusimetėte imperijos diktatūros ir komandinės ekonomikos sąstingį, ir dabar jūsų vaikai žvelgia į galimybių kupiną ateitį kaip nepriklausomų, klestinčių demokratijų piliečiai. Jūs padedate tiems, kuriems taip pat nesvetima ši svajonė, – kaimyninėms šalims ir Vidurio Rytų naujosioms demokratijoms, – ir įkvepiate juos. Po atkaklios kovos jūs tapote Europos Sąjungos demokratinių šalių šeimos narėmis, dabar jūsų saugumą užtikrina didžiausia pasaulio partnerystė laisvės vardan – NATO aljansas.

Ši didi istorija buvo ne sykį kartojama, suteikė prasmės milijonų žmonių gyvenimui, dar daugiau milijonų žmonių suteikė vilties. Europos žemėlapyje pamažu nykstant imperijos pėdsakams ir vis labiau stiprėjant laisvei, šis žemynas paliko praeityje dirbtinį suskaidymą, kurį dar labiau skatino diplomatinių santykių atšalimai ir sukarintos sienos. Sustiprėjus demokratijai ir išaugus NATO bei Europos Sąjungai, kažkada priešėmis buvusios šalys tapo partnerėmis.

Šios pažangos nebūtų buvę įmanoma pasiekti be vadovų, – pradedant tokiais patriotais kaip Sacharovas, (Vengrijos kardinolas) Mindszentis, Valensa, Havelas, – dešimtmečiais kovojusių, metusių iššūkius diktatoriams, kalbėjusių tiesą ir neatsiprašinėjusių už tai, atmetusių bet kokius kompromisus savo laisvės atžvilgiu. Jų narsa ir ištikimybė savo principams padėjo nusverti Europos svarstykles į laisvės pusę. Jie yra nepalenkiamos moralės pavyzdys ir mūsų laikų žmonėms. Jeigu mes visi tvirtai laikysimės principų, kurie, mūsų įsitikinimu, yra teisingi, taip pat galėsime kurti laisvės ir pažangos kupiną istoriją ir paversti šį jauną amžių kylančių vilčių ir ilgalaikės taikos metu.

Akivaizdu, kad šiandieniniame pasaulyje mus sieja tos pačios vertybės ir strateginiai interesai. Prezidentas Bušas pasakė, kad „demokratija lemia pačios tautos teisingumą, o demokratijos pažanga stiprina tautų tarpusavio saugumą“. Represijas prieš savo piliečius vykdantys despotiški režimai kelia grėsmę ir kitų šalių taikai bei stabilumui. Jie skatina priešiškumą ir neapykantą, šitaip siekdami paslėpti savo pačių trūkumus. Jie siekia jėga priversti kitus vykdyti savo valią, ir dėl jų mūsų pasaulis tampa pavojingesnis. Mes remiame demokratiją ir reformas, nes savo piliečiams atskaitingos vyriausybės yra taikios. Laisvi žmonės nepatiria nuolatinių nepriteklių, nepuoselėja senų nuoskaudų ir apmaudo, nekelia grėsmės kitų tautų žmonėms. Laisvi žmonės negyvena visų praeities nesusitarimų ir konfliktų prisiminimais – jie labiau linkę žvelgti į ateities teikiamas galimybes ir skiria savo kūrybines jėgas geresnei ateičiai kurti. Čia, Europoje, laisvos ir viltingai į ateitį žvelgiančios tautos ramiai sprendžia tarpusavio nesutarimus ir dirba kartu, siekdamos klestėjimo ir saugumo. Europos demokratinė vienybė užtikrina taiką joje.

Turime tvirtą pagrindą pasitikėti demokratijos ateitimi, nes visi įrodymai byloja mūsų naudai: mes puoselėjame didžias ir ilgalaikes vertybes, kurias galima taikyti visur ir įvardyti pačiomis paprasčiausiomis sąvokomis. Niekas neturi gyventi valdant represinei valdžiai, praradę teisę patys kurti savo ateitį arba persekiojami už tai, kuo tiki, ar už tai, ką sako. Mylimas Jungtinių Valstijų prezidentas Ronaldas Reiganas kartą taip parašė buvusios Sovietų Sąjungos vadovui: „Pasaulio tautas, nepaisant jų rasinių ir etninių skirtybių, daug kas sieja. Visos jos nori išsaugoti orumą, turėdamos galimybę pačios lemti savo likimą. Jos nori dirbti tose srityse, kurias pačios pasirenka, vykdyti savo pasirinktą prekybą ir gauti už tai sąžiningą atlygį. Jos nori, kad jų šeimos gyventų taikiai, niekas niekam nekenktų ir niekas nepatirtų žalos. Valdžia egzistuoja dėl tautos, o ne atvirkščiai“.

Yra dar viena priežastis, dėl kurios mes pasitikime demokratijos ateitimi. Asmeninės teisės, laisvas apsisprendimas ir pagarba kito žmogaus orumui – šios savybės neatsiejamos nuo mūsų žmogiškosios prigimties. Esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o Jis yra įdėjęs į mūsų širdis laisvės troškimą. Dėl šios nekintančios tiesos laisvės idėja visuomet vers vyrus ir moteris veikti. Taigi pasiūlykime tiems, kurie kovoja už savo laisvę, tokią pačią paramą, kurios būtume prašę sau, ir tarkime tokius pačius drąsinančius žodžius, kažkada ištartus popiežiaus Jono Pauliaus II skausme paskendusiai Europai: „Nebijokite!“.

Laisvės judėjimas yra toli gražu nepasibaigęs ir tikrai neišsikvėpęs. Mes vis dar gyvename didvyrių amžiuje. Nuo Laisvės aikštės Tbilisyje iki Nepriklausomybės aikštės Kijeve, ir dar toliau, patriotai reikalauja savo teisėto palikimo – laisvės ir nepriklausomybės. Jie prisiėmė nepaprastai svarbią pareigą ir užsitarnavo juos stebinčio pasaulio pagarbą.

Tautos surengė didžias revoliucijas. Jų laukia didžios užduotys, ir vargu ar įmanoma pervertinti sunkumus, su kuriais susiduria ši nauja vadovų karta. Gruzijos Respublika, prezidento M.Saakašvilio žodžiais, „pradėjo nuo nevilties, nusivylimo, neteisybės, būdama be elektros, darbo užmokesčio, pensijų ir viešosios tvarkos“. Prezidentas Saakašvilis tęsė: „Mes pradėjome veikti tokiame etape, kuriame šalys ir tautos paprastai liaujasi egzistavusios“.

Prezidentas V.Juščenka taip pat pabrėžė reprezentatyvios vyriausybės kūrimo sunkumus šalyje, sukompromitavusioje teisinės valstybės sąvoką, kurioje maža oficialios pagarbos žmogaus teisėms, klesti korumpuota biurokratija, o žiniasklaida yra įbauginta. Kovai su tokiais iššūkiais reikės laiko, sutarimo siekimo ir nuolatinių, tvarių pastangų vykdyti būtinas, sunkias reformas. Tačiau ir prezidentas Bušas, ir aš asmeniškai esame įsitikinę, kad vyrai ir moterys, turintys valios nepaklusti represiniams režimams, turi ir reikiamų būdo bruožų demokratiniams tikslams pasiekti.

Kai valdžia yra atskaitinga ir garantuojama teisinė valstybė, žmonės įgyja pasitikėjimo, būtino norint pradėti verslą, investuoti kapitalą ir kurti ateities planus. Ir čia valstybė vaidina ribotą, tačiau be galo svarbų vaidmenį: ekonomikoje užtikrina reikiamas sąlygas augimui ir gerovei.

Ekonominių pokyčių laikais gali kilti pagunda imtis strategijų, atnešančių trumpalaikę naudą – kainų kontrolės, protekcionizmo ar valstybės nuosavybės. Tačiau mūsų pasaulio patirtis – ir tai parodė tautos visuose žemynuose – liudija, kad uždaros ir pernelyg reguliuojamos sistemos tik trukdo pažangai ir silpnina tautą. Ilgalaikis augimas priklauso nuo laisvosios rinkos, nes klestėjimo varomoji jėga yra privatus sektorius. Todėl sėkmingai veikiančioje demokratijoje valdžia privalo ginti nuosavybės teises, skatinti konkurenciją, remti sąžiningą ir atvirą prekybą su kitomis šalimis bei imti mokesčius, didinančius įplaukas, neužkraudama pernelyg didelės naštos darbo jėgai, santaupoms, investicijoms ir verslininkystei.

Vadovai taip pat privalo atkakliai kovoti su dviem didžiausiais ekonominės pažangos priešais – biurokratinėmis kliūtimis ir valdininkų korupcija. Norint sukurti klestintį ir darbo vietas kuriantį privatų sektorių, verslininkams turi būti suteikta laisvė steigti įmones, samdyti darbuotojus ir vykdyti veiklą, susilaikant nuo nepagrįsto kišimosi ar favoritizmo. Ir vienintelis būdas ekonomikai nuolat būti patraukliai komercijai ir investicijoms – visais lygmenimis naikinti korupciją, reikalauti verslo ir valdžios sistemų atvirumo, skaidrumo ir atskaitomybės.

Pritaikydamos visus šiuos būdus, tiek senosios, tiek naujosios demokratijos gali siekti politinio stabilumo ir ekonominio klestėjimo. Nesakau, kad įgyvendinti demokratiją yra lengva. Mano valstybės kūrimosi laiku apie 20 proc. jos gyventojų gyveno ir dirbo vergijoje. Šias grandines sutraukė tik šalį nusiaubęs pilietinis karas. Turėjo praeiti dar vienas amžius, kol visiems piliečiams buvo užtikrintos pagrindinės teisės. Būdamas amerikietis, negaliu teigti, kad mūsų šalis yra tobula. Tačiau sunki jos patirtis man parodė, kad nėra nieko svarbiau už laisvės, lygybės ir teisingumo idealų skelbimą. Ir, nepaisant sunkumų, reikia visada siekti šių idealų. Nėra jokios abejonės, kad kiekviena įdėta pastanga siekiant šio tikslo stiprina tautos vienybę, taikią pažangą ir visų svarbiausia didina galimybes ir žmonių orumą.

Tikrai nereikia visiems čia susirinkusiems priminti, kokia yra alternatyva šiam keliui. Jūs ją matėte ir gyvenote joje. Tai – centralizuota kontrolė, politinių oponentų bauginimas, nuolatinė žiaurumu grindžiama korupcija, ekonomikos sąstingis ir tautos nuosmukis. Tai yra tikras istorijos košmaras, kurio pasikartojimo nenorėtų nė vienas mąstantis žmogus.

Mes taip pat galime semtis drąsos iš Rytų ir Vidurio Europos patirties po šaltojo karo. Dešimtajame dešimtmetyje daug kas pranašavo, kad demokratijos ir laisvų rinkų siekis čia patirs nesėkmę. Ir, tiesa, šiame kelyje pasitaikė kliūčių. Kai kurios partijos žadėjo reformas ir jų nevykdė; tačiau tai nebuvo reformos proceso pabaiga. Skausmingai sutriko kai kurių šalių ekonomikos normali raida; tačiau ir tai nesustabdė pokyčių proceso. Visais atvejais šalims, kurios žengė pirmyn siekdamos reformų, pavyko tai padaryti. Turime nepamiršti, kad neįmanoma objektyviai įvertinti pažangos susitelkiant į vienintelį laiko tarpsnį, kad ir koks jis būtų – geras ar blogas. Teisingiau būtų atsakyti į klausimą, ar šalyje išties vyksta nepaliaujamas, vilčių teikiantis pažangos procesas.

Reformų kelias nelengvas, tačiau ir nechaotiškas. Iš tiesų nuolatinė politinė, socialinė ir ekonominė suirutė lengviausiai įsigali tada, kai vengiama priimti sunkius, tačiau būtinus sprendimus. Šalims, kurios pasirenka teisingą kelią, mes sakome: jūs nesate vienos šiame kelyje. Praėjusiais metais Vašingtone apsilankęs prezidentas Juščenka pasakė: „Labai svarbu justi, kad turime ištikimų partnerių, kad nesame palikti vieni kovoti su šiais sunkumais.“ Jungtinės Amerikos Valstijos yra užsibrėžusios būti gera šalimi partnere šioje kelionėje. Mūsų tikslas yra padėti kitiems atrasti savo pačių unikalų balsą, pasiekti savo pačių laisvę ir atrasti savo pačių kelią.

Teikdamos tiesioginę paramą ir vykdydamos aktyvią diplomatiją, Jungtinės Valstijos ir toliau aktyviai rems demokratinių institucijų vystymąsi – skaidrių, atskaitingų ir decentralizuotų institucijų. Padedame piliečių grupėms skatinti kuo aktyvesnį dalyvavimą rinkimuose, o vyriausybėms užtikrinti, kad rinkimai atitiktų tarptautinius sąžiningumo standartus. Finansuojame programas, pagal kurias mokomi žurnalistai ir skatinamos plėtotis nepriklausomos žinių organizacijos. Remiame grupes, stebinčias valstybės veiksmus ir ginančias žmogaus teises. Taip pat kartu su daugeliu tautų sprendžiame sveikatos problemas, tokias kaip ŽIV/AIDS plitimas.

Jungtinės Valstijos didžiuojasi galėdamos dirbti kaip partnerės su besiplečiančia Europos Sąjunga. Didžiuojamės ir tuo, kad NATO išaugo ir tapo galingesne taiką ir stabilumą saugančia jėga negu bet kada anksčiau. Jaunosios demokratijos atnaujino mūsų didžiąją Sąjungą, įnešdamos energijos, išminties ir moralinio skaidrumo į Europos lygio pasitarimus. Jos iš tiesų dar visai neseniai patyrė tikrą priespaudą. Todėl jaunosios demokratijos supranta, kaip svarbu yra likti budriems ir laiku pastebėti pavojų; kad mūsų pareiga yra vadinti blogį jo tikruoju vardu; kad mūsų, laisvų tautų, atsakomybė yra ginti nekaltuosius ir priešintis tiems, kurie savo veiksmus grindžia prievarta. Ateityje dar daugiau šalių priims sunkius, bet neišvengiamus sprendimus ir dirbs sunkų bei būtiną darbą, kad atitiktų standartus ir galėtų tapti NATO ir ES narėmis. Amerika nekantraudama laukia dienos, kada jūs būsite pasirengę prisijungti prie šių institucijų ir jos bus pasirengusios prisijungti prie jūsų.

Demokratijos plitimas yra natūralus istorijos procesas; demokratija yra naudinga visiems ir nekelia grėsmės niekam. Geriausia kaimynė, kurią kokia nors šalis gali turėti, yra demokratiška šalis – stabili, taiki, atvira prekybos ir bendradarbiavimo ryšiams, užuot grindusi santykius įtarumu ir baime. Vakarų šalys yra susikūrusios labiausiai klestinčią ir tolerantišką sistemą pasaulio istorijoje. Ir, kadangi į šią sistemą nekliudomai įsilieja visos žmonijos viltys ir svajonės, ji pavertė mūsų visų pasaulį geresniu. Galime (ir turėtume) toliau remtis šia sėkmės istorija. Sistema, atnešusi tokių didelių vilčių Baltijos jūros krantams, gali nešti tą pačią viltį ir prie tolimų Juodosios jūros krantų, ir dar toliau. Tai, kas yra teisinga Vilniuje, taip pat yra teisybė Tbilisyje ir Kijeve, teisybė Minske ir Maskvoje.

Demokratiniai pokyčiai Baltarusijoje yra svarbūs mums visiems. Ši tauta patyrė didelių aukų didžiausiuose karuose ir be galo skaudžių praradimų, o dabar jos žmonių pagrindines laisves pažeidžia paskutinysis Europos autoritarinis režimas. Su mumis šiandien yra atvykusių demokratijos gynėjų iš Baltarusijos. Be galo džiaugiamės, kad kartu su mumis dalyvaujate šioje konferencijoje. Šiandien taip pat tikėjausi susitikti su opozicijos lyderiu Aleksandru Milinkevičiumi. Tačiau, deja, jis neseniai įkaltintas politinio režimo Minske. Režimas turėtų nutraukti šią neteisybę ir grąžinti laisvę Milinkevičiui ir kitiems nelaisvėje laikomiems demokratijos gynėjams. Pasaulis žino, kas vyksta Baltarusijoje. Buvo puolami taikūs demonstrantai, disidentai paslaptingai dingdavo, šalyje tvyro baimės atmosfera – šalyje, kurią valdo vyriausybė, žlugdanti laisvus rinkimus ir uždraudusi savo valstybės vėliavą. Vientisoje ir laisvoje Europoje nėra vietos tokiam režimui. Baltarusijos žmonės yra verti geresnio gyvenimo. Jūs turite teisę lemti savo pačių likimus. Ir jūsų garbingos tautos ateitis yra demokratinių šalių bendruomenėje.

Jungtinės Amerikos Valstijos ir visa Europa taip pat nori matyti Rusiją tarp sveikų ir gyvybingų demokratijų. Tačiau šiandien Rusijoje reformų priešininkai stengiasi užbraukti praėjusio dešimtmečio pasiekimus. Daugelyje pilietinės visuomenės sričių – nuo religijos ir žiniasklaidos iki pilietinių grupių ir politinių partijų – vyriausybė nesąžiningai ir netinkamai suvaržė šalies piliečių teises. Kiti Rusijos vyriausybės veiksmai davė priešingų rezultatų negu tikėtasi ir gali pradėti veikti Rusijos santykius su kitomis šalimis. Jokiems teisėtiems interesams negali pasitarnauti tai, kad nafta ir dujos tampa bauginimo arba šantažo įrankiais, įvairiai manipuliuojant jų tiekimu arba bandant monopolizuoti jų gabenimą. Taip pat niekas negali pateisinti veiksmų, pažeidžiančių kaimyninės šalies teritorinį vientisumą arba trukdančių demokratiniams judėjimams.

Rusija turi pasirinkti. Nėra jokių abejonių, kad grįžimas prie demokratinių reformų šioje šalyje atneš tolesnę sėkmę jos žmonėms ir pelnys didesnę kitų šalių pagarbą. Demokratizacija Rusijoje padėjo užbaigti šaltąjį karą, ir Rusijos žmonės padarė išties herojišką pažangą įveikdami didžiąsias XX amžiaus problemas. Jie nusipelno įgyvendinti savo taikius siekius šalyje, vadovaujamoje vyriausybės, kuri remia laisvę šalies viduje ir puoselėja gerus santykius su kitomis valstybėmis.

Niekas iš mūsų netiki, kad Rusijai yra lemta tapti priešiška šalimi. Tokia Rusija, kuri vis labiau dalijasi šios bendruomenės vertybėmis, gali būti strateginė partnerė ir patikima draugė mums visiems siekiant bendrų tikslų. Būtent, vadovaudamosi šiais principais, pirmaujančios pramoninės šalys bendraus su Rusija Didžiojo aštuoneto susitikime Sankt Peterburge šią vasarą. Mes aiškiai ir užtikrintai pareikšime, kad Rusijai nėra ko bijoti ir stiprios, stabilios demokratinės santvarkos kaimyninės šalys gali jai atnešti tik naudos. Ir, kad veikdama išvien su Vakarais, Rusija kartu su mumis visais siekia klestėjimo ir didybės. Vizija, kurią mes šiandien teigiame, yra bendruomenė nepriklausomų demokratijų, sugebančių užmiršti senas nuoskaudas, gerbiančių daugybę mus supančių kultūros ir istorijos ryšių, laisvai prekiaujančių tarpusavyje, gerbiančių viena kitą kaip didžios tautos ir kartu siekiančių kurti taikos epochą.

Mūsų bendradarbiavimas yra itin svarbus, nes demokratijoms šiandieniniame pasaulyje tenka didžios pareigos. Naujojo amžiaus iššūkiai reikalauja suderintų veiksmų, kad šalys ir tautos, tikinčios, jog laisvę yra verta ginti, veiktų išvien. Dėl savo pačių saugumo turime veikti ryžtingai, atsakydami į aiškius pavojus. Norėdami užtikrinti laisvę ir taiką būsimoms kartoms, turime būti ištikimi kitų tautų demokratijos troškimui bei prisiminti savo brolius ir seseris, kurie išlaikė savo viltis tremtyje.

Šaltojo karo pabaiga iš karto neatnešė ramybės ir giedros laikotarpio. Iškilo naujas laisvės priešas – susitelkęs, išradingas ir plėšrus. Šis priešas iškreipia religinį tikėjimą, priversdamas šį tarnauti tamsiam politiniam tikslui – smurtu ir bauginimais sukurti totalitarinę imperiją, kurioje užgniaužiama bet kokia politinė ir religinė laisvė. Siekdami šio tikslo, teroristai nesistengia suburti didelių stiprių armijų. Vietoje to jie nori įbauginti laisvas tautas šiurpiomis žmogžudystėmis ir įgyti masinio naikinimo ginklų, kad galėtų palaikyti savo viršenybę grasinimais arba šantažu. Mums nereikėtų turėti iliuzijų apie jų siekius, nes teroristai juos aiškiai pareiškė. Jie nužudė ne vieną tūkstantį žmonių daugelyje šalių. Jei galėtų, jie išžudytų dar šimtus tūkstančių, ir jiems vis tiek nebūtų gana.

Tai nėra toks priešas, kurį galima ignoruoti arba nuolaidžiauti jam. Čia kiekvienas civilizuotų tautų atsitraukimas yra tarsi kvietimas toliau smurtauti prieš mus. Laisvę niekinantys žmonės puls ją, kad ir kur pasaulyje ji būtų, taigi atsakingų tautų pareiga yra kartu kovoti tol, kol ši grėsmė bus sunaikinta. Mes stengiamės užkirsti kelią išpuoliams dar prieš šiems įvykstant, susekdami teroristus, kad ir kur šie būtų. Stengiamės neleisti įsigyti masinio naikinimo ginklų už įstatymo ribų veikiančioms valstybėms ir jų sąjungininkams teroristams. Stengiamės neleisti bet kuriai šaliai tapti būsimo teroristų žiaurių išpuolių vieta. Taip pat stengiamės neleisti teroristams verbuoti būsimus narius, Vidurio Rytų valstybėse keisdami neapykantą ir apmaudą demokratija ir viltimi.

Šiandien mūsų pasiaukojimas šiam tikslui yra išbandomas Afganistane ir Irake. Mūsų užduotis yra sunki, tačiau ir pažanga pastovi, ir mūsų šalys sąjungininkės čia pasiekė puikių rezultatų. Visos 26 NATO šalys narės prisidėjo prie operacijų Irake ir Afganistane. Tarp pačių atkakliausių šio tikslo rėmėjų yra šalys, neseniai išsikovojusios savo pačių laisvę – nuo Afganistane veikiančios Lietuvos karių grupės, vykdančios provincijos atstatymo darbus, iki Latvijos karinio pasirengimo grupių Irake, Estijos pėstininkų, Gruzijos apsaugos pajėgų, Lenkijos ir Rumunijos kariuomenės dalinių. Šalys, pačios pažinusios tironiją, labai aiškiai supranta, iš ko yra lošiama šiame žaidime. Jos kilniai prisiėmė tikslą kovoti už kitų šalių demokratiją.

Kadangi mūsų koalicija liko ištikima savo įsipareigojimams, Afganistano ir Irako žmonės, apie 50 milijonų vyrų, moterų ir vaikų, anksčiau gyvenusių diktatorių priespaudoje, dabar yra laisvi. Afganistanas yra besivystančios demokratijos šalis: čia pirmą kartą per visą šalies 5000 metų istoriją buvo visiškai laisvai išrinkta vyriausybė. Irakas turi pažangiausią konstituciją ir stipriausią demokratinį mandatą visame arabiškajame pasaulyje. Ir, nepaisant žudikų bei mašinų sprogdintojų grasinimų, milijonai irakiečių atėjo balsuoti ir pareikšti savo teises kaip laisvos šalies piliečiai.

Kare su terorizmu vis dar laukia daugelis sunkių dienų. Iš mūsų bus pareikalauta dar daugiau, kai padėsime neramaus regiono tautoms subendrinti savo pačių demokratijos laimėjimus. Vis dėlto, kaip yra pasakęs prezidentas Dž.Bušas, mūsų pradėta kova yra „šiuolaikinė labai senos kovos išraiška – kovos tarp tikinčiųjų diktatoriais, ir tikinčiųjų tauta“. Matėme, kaip šis kertinių idėjų susidūrimas vyko Europos istorijoje, ir Europos patirtis gali būti pasitikėjimo šaltinis mums visiems.

Mes įsitikinome, kad žmogaus laisvės troškimas yra pati galingiausia jėga Žemėje. Despotai gali kurį laiką žlugdyti kitų viltis, pažeisti kitų teises ir netgi atimti gyvybes. Tačiau jie negali įkvėpti vilties arba suvienyti tautos. Idealai, kuriais mes visi tikime, – laisvė, lygybė ir įstatymų grindžiamas teisingumas, – išreiškia geriausias žmonijos savybes. Matėme, kaip šie idealai lemdavo daugybės šalių didžiulę pažangą ir užtikrindavo joms ištisus amžius taikos. Ir toliau matysime šį pažadą, besipildantį mūsų laikais mums artimuose ir tolimuose kraštuose. Taigi ir toliau atkakliai siekime šio tikslo – laisvės – vieningi, pasitikintys ir bebaimiai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija