Rusija: kas toliau?

Peteris Zeihanas

Pastaruoju metu tokių asmenų, kaip vienas „Gazprom“ vadovų Aleksejus Mileris, prezidento administracijos viršūnėlės Vladislavas Surkovas ir Igoris Sechinas, ministro pirmininko pavaduotojai Dimitrijus Medvedevas ir Sergejus Ivanovas, užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ir net pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, lūpomis Kremlius pateikė daugybę tarpusavyje prieštaringų pareiškimų.

Vieną dieną Mileris pranašavo liūdną ateitį Europos gamtinių dujų tiekimui, o jau kitą – „Gazprom“ užtikrino Ukrainą dar bent tris ateinančius mėnesius jai tieksiąs dujas už dvigubai mažesnę, nei europinei rinkai skirtoji, kainą. Rusijos užsienio reikalų ministras S.Lavrovas griežtai pasisakė už tai, kad Didžiojo aštuoneto susitikime Sankt Peterburge būtų išvengta tokių Rusijai nemalonių temų, kaip Čečėnijos klausimas, o kitą dieną padarė pareiškimą, jog susitikimo metu negali būti nustatytas tabu jokioms temoms ar opiems klausimams. S.Ivanovui dėstant savo filosofinius pamąstymus apie Vakarų grėsmę Rusijai, jo kolega V.Surkovas viešai paskelbė, jog Rusijai niekuomet nepavyks pasiekti aukščiausių modernizacijos standartų be glaudaus ir draugiško bendradarbiavimo su Vakarais. Iš vienos pusės Rusija pritaria Irano branduolinių ginklų programai, iš kitos – deklaruoja savo neigiamą požiūrį į branduolinių ginklų gamybą.

Šie ir daugelis analogiškų, neseniai nuskambėjusių teiginių skiriasi kaip diena ir naktis. Jie atspindi šalį draskančius vidinius prieštaravimus. Trumpai tariant, praėjus 25 metams po J.Andropovo doktrinos, Rusija įklimpo į vis gilėjančią krizę ir išeities iš jos kol kas, deja, nematyti.

Dar J.Andropovo kartos „vadukai“ pripažino, jog kasdien Rusijai tenka grumtis su kur kas didesnėmis problemomis, ieškoti išeičių iš vis keblesnių situacijų.

Demografinis šalies vaizdas nekoks: Rusijos populiacija sensta, mažėja, auga mirtingumas, prastėja sveikatos apsauga. Kol etninių rusų skaičius ženkliai mažėja, musulmonų skaičius šalyje nenustoja augęs. Beveik visa, kas buvo pasiekta po 1998-ųjų finansinės krizės, rėmėsi dirbtiniu valiutos kurso smukdymu ar energijos kainų sukėlimu - lygiai taip pat, kaip ir 1973-iaisiais ir 1981-iaisiais, kada Sovietų Sąjunga iki neregėtų mastų išpūtė naftos kainas. NATO ir Europos Sąjunga, anuomet itin skirtingo profilio blokai, šiandien vieningai driekiasi Vakarų horizonte ir plečia savo įtaką Ukrainoje.

Visai neseniai imta kalbėti apie 1991 metais įsigaliojusioje START sutartyje tarp JAV ir Rusijos nustatytų įsipareigojimų šalims senaties terminą. Pagal minėtą sutartį, kiekviena iš šių supervalstybių negali turėti daugiau nei 6000 branduolinių galvučių. 2009-aisiais ši nuostata neteks savo galios, o JAV, regis, nė neketina jos galiojimo pratęsti. Amerikos gynybos politikos analitikai laikosi nuomonės, jog Rusijos branduolinės gynybos programa išgyvena savo saulėlydį, o jai atnaujinti reikėsią milžiniškų lėšų, ko neleis Rusijos finansinės galimybės. JAV nemato būtinybės savęs apriboti sutartimis, ypač tuomet, kai puikiai suvokia, jog Rusijai sunku susigrąžinti praeities galybę.

Tai matydami, Rusijos vadovai privalo pripažinti, jog Maskva turi imtis priemonių prieš išorinius ir vidinius pavojus. Valdžia vis dažniau prabyla apie naujos strategijos kūrimą, tačiau naujausiųjų laikų šalies istorijoje nematyti sėkmingo pavyzdžio, kuriuo derėtų sekti.

J.Andropovo doktrina

Naujausiųjų laikų Rusijos istorijos pirmieji puslapiai pažymėti laikotarpiu iki Sovietų Sąjungos žlugimo, kada 1982-ųjų lapkritį iškilo J.Andropovas. Kaip už visą KGB aparatą atsakingas asmuo, J.Andropovas žinojo kur kas daugiau nei jo tautiečiai ar likusi pasaulio dalis: jau tuomet jam buvo akivaizdu, jog Rusija pralaimi šaltąjį karą ir artėja prie gilios ekonominės krizės. Vakarai Sovietų Sąjungą ėmė lenkti viskuo – pradedant ekonominiu produktyvumu ir baigiant karine jėga. Būtent dėl to J.Andropovas ėmėsi naujo politinio kurso.

Norėdamas sukurti kur kas veiksmingesnę Sovietų Sąjungą, jis planavo nuo Vakarų įtakos apsaugoti Rusijos valiutą, bet ne karines technologijas ir visą valdymo aparatą. Deja, sovietai neturėjo kuo pagąsdinti Vakarų: patiems trūko grynųjų pinigų, prekybai su Vakarais reikalingų prekių, o juos dominančių karinių technologijų J.Andropovas parduoti nenorėjo. Galiausiai, jis suvokė, jog Sovietų Sąjunga turėjo vienintelį rimtą kozirį: geopolitinę erdvę. Būtent į ją J.Andropovas ir įsileido vakariečius.

Tą patį darė ir vėlesni jo pasekėjai – M.Gorbačiovas, B.Jelcinas ir V.Putinas. Per pastarąjį ketvirtį amžiaus Rusijos vadovus vienijo bendra nuostata, jog iš pagrindų neatsinaujinusi Rusija žlugs. Vienintelė priemonė tokiam atsinaujinimui buvo matoma tik atsikovota Rusijos įtaka pasaulio politikos arenoje. Deja, visos žemės nuo Kubos iki Namibijos, nuo Lenkijos iki Afganistano ir Vietnamo buvo prarastos, iš jų pasitraukta ar kitokiu būdu atsisakyta įtakos jose. Grąžinti tai, kas prarasta, Rusijai būtų prireikę neįsivaizduojamai didelių lėšų bei karinių sąnaudų.

Nepaisant galimų milžiniškų finansinių išeigų, įtakos atgavimo strategijos Rusija laikėsi apie 25 metus, kol „oranžinė“ Ukrainos revoliucija galutinai parodė, jog tokia politika yra absoliučiai neveiksminga.

Rusai nusigręžė nuo J.Andropovo doktrinos ir vadovaujami pragmatiškojo lyderio V.Putino ėmėsi priešintis Amerikos ir Vakarų Europos daromam spaudimui.

Deja, ir čia jiems ne itin sekėsi.

Esminis klausimas

Laikydamasis nuoseklios oponavimo Vakarams pozicijos Kremlius neretai perlenkia lazdą ir rizikuoja kur kas labiau pabloginti esamą situaciją. Per pastaruosius septynerius mėnesius Maskva ne kartą bandė pamokyti Vakarus tai ženkliai apkarpydama, tai išvis nutraukdama gamtinių dujų tiekimą.

Atsakydama į tai Europa ėmė ieškoti būdų, kaip išsilaisvinti iš ydingos priklausomybės nuo rusiškosios energijos tiekimo. Tuo metu Rusija stengėsi palenkti Kiniją savo pusėn ir sukurti atsvarą Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Pasinaudodama šia Kremliaus iniciatyva, Kinija išplėtė savo įtaką Centrinėje Azijoje. Tiek tarptautinei teisei prieštaraujančia prekyba ginklais, tiek sumania diplomatija rusai bandė apsunkinti JAV padėtį Vidurio Rytuose. Kad ir kaip būtų, tenka pripažinti, jog Rusijos įtaka nebeturi tokio svorio ir reikšmės kaip anksčiau.

Stebint pastarųjų dienų nuotaikas Kremliuje, susidaro įspūdis, jog, suvokdami susidariusių aplinkybių rimtumą, seni bičiuliai įsivėlė į intensyvias šviesios rytdienos kelio paieškas. Ir, verta pastebėti, tokia nuomonė nelabai atitrūksta nuo tiesos. Iš už reformas pasisakančių politikų ir jam palankių oligarchų V.Putinas paskubomis sukonstravo valdžios frakcijas tam, kad kartu būtų galima kuo greičiau pajudėti iš sąstingio taško.

Galbūt pirmą kartą per paskutinius dešimtmečius vyriausybė tarpusavyje nesipjauna, neapsunkina šalies politikos statiškomis ideologijomis, tautiniu šovinizmu ir apsimestiniu idealizmu. Šiandien Rusija turi bene vieningiausią ir pragmatiškiausią valdžią per paskutinį praėjusio amžiaus ketvirtį.

Rusijos vadovai pripažįsta, jog tam tikros J.Andropovo doktrinos klaidos privedė Sovietų Sąjungą prie žlugimo, ir stengiasi padaryti logiškas bei racionalias šios strategijos išvadas tam, kad būtų išvengta ateities nesėkmių.

Taigi V.Putino vyriausybei tenka spręsti esminį klausimą: kas toliau?

Pasirinkimo galimybės Rusijai

Išbandžius visas netinkamas pasirinkimo galimybes ir nesant gerų, daugėja trumpalaikės strategijos politikos alternatyvų. Kiekvienas, turintis bent kiek valdžios ir įtakos, bando vykdyti politinius eksperimentus. Medvedevas „bando lopyti skyles“ energijos tiekimo Ukrainai politikoje, o S.Ivanovas žvangina branduoliniai ginklais – V.Putinas savo ruožtu stengiasi suderinti šias tam tikru požiūriu oponuojančias stovyklas ir sudaryti darbingą ir nekonfliktišką aplinką Didžiojo aštuoneto susitikime

Žmogiška prigimtis, be abejo, lieka žmogiška, ir tai yra natūralu, jog niekas nenori prisiimti asmeninės atsakomybės už valstybei padarytą žalą, todėl stengiasi ieškoti kitų kaltų dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Akivaizdu, jog visa, kas liko Rusijai,-tai politiniai eksperimentai; gal kuris jų ir išves šalį į aiškesnę rytdieną.

Tai, kad Maskva disponuoja energijos atsargomis, gali jai padėti pasiekti tik trumpalaikių tikslų, kurie bus įgyvendinti tik ilgalaikės strategijos sąskaita – anksčiau ar vėliau į kampą spendžiami klientai ims ieškoti kitų tiekimo šaltinių. Nors partnerystė su Kinija kai kuriais aspektais atrodo itin patraukli, Kinija tetrokšta pasinaudoti Rusijos turimų išteklių ir karinių technologijų nauda, nepatirdama karinės ar politinės naštos primetimo iš sąjungininkės pusės.

Maskva nepraranda savo gebėjimo kelti galvos skausmą Amerikos ir Vakarų Europos politikams, tačiau už visa tai Rusija privalės mokėti nemažą kainą, net ir turint mintyje, jog Vašingtonas taip pat išgyvena ne pačius geriausius savo laikus.

Verta aptarti tris pasirinkimo galimybes pragmatiškajai Rusijos administracijai. Pirmoji – V.Putinas turėtų pamiršti praeities įvykius, visa, ką manė esant teisinga, ir įsiūbuoti geopolitinę rusišką ruletę. Kitais žodžiais tariant, išprovokuoti konfrontaciją su Vakarais ir melstis, kad atsakomieji smūgiai nebūtų ypač skaudūs. Antroji pasirinkimo galimybė – tiesiog sėdėti rankas sudėjus ir nesiimti jokių veiksmų, bijant tolesnių neigiamų pasekmių. Laikydamasi tokios strategijos, Rusijos valdžia suklups prieš dar J.Andropovo numatytas problemas.

Trečia galimybė – vadovybės pakeitimas. Lygiai taip, kaip Putinas performavo reformatorių, oligarchų ir jėgos struktūrų gretas. Kaip žinia, Rusijos oligarchai nėra nei patikimi, nei vieningi – visą laiką asmeninius interesus jie būdavo linkę iškelti aukščiau nacionalinės gerovės. Reformatoriais aiškiai nepasitiki tauta.

Jėgos struktūros yra darnios ir gana populistiškos – joks ekonomikos ar politikos šešėlis niekuomet nenustelbė jų nacionalizmo ar griežtos opozicijos kapitalizmui bei JAV. Maža to, jos mielai pasirengusios panaudoti karinę jėgą, jei kaimynai taptų nebepakenčiami.

Greičiausiai Rusijos tikrai nesukaustys baimė – veikiau ji grįš prie etnine rusų baze paremto savito buvusios Sovietų Sąjungos modelio. Tačiau tuomet kyla klausimas: kas vadovaus tokiam valstybės persiorganizavimui?

Kad ir kaip būtų, dabartinis šalies prezidentas V.Putinas kasdien atrodo vis mažiau tinkamas tokiam vaidmeniui.

Vertė Justina Žeižytė

© 2006 „XXI amžius“