„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. liepos 19 d., Nr. 12 (128)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

ES „finliandizacija“

Petras KATINAS

Nuo liepos 1-osios Suomija perėmė pirmininkavimą Europos Sąjungai. Ką žada tas pirmininkavimas, ypač ES naujokėms, svarsto daugelis. Neabejojama vienu dalyku: Helsinkis ir toliau tenkins Rusijos pageidavimus bei skatins jos siekius dominuoti Europoje. Ir, gink Dieve, nebandyti priminti Maskvai jos imperinių ambicijų, o labiausiai – nesenos istorijos, nereikalauti ne tik jokių kompensacijų už okupacijos žalą, bet ir neužsiminti apie atsiprašymą. Apie tai galima spręsti iš Suomijos prezidentės Tarjos Holonen interviu Latvijos laikraščiui „Latvijas Avize“. Tame įnterviu buvo mokomos Latvijos ir kitos Baltijos valstybės, kaip jos privalo elgtis Rusijos atžvilgiu. Tokio elgesio pavyzdžiu nurodoma Suomija ir kokią naudą ji gavo iš vadinamosios finliandizacijos, kuri dar sovietiniais laikais tapo promaskvietiškos politikos simboliu. Pirmiausia T.Holonen pažymėjo, kad Suomijos užsienio politika Rusijos atžvilgiu pagrįsta keturiais pagrindiniais principais: pirmiausia suvokiant visiškai neperspektyvų tragiškų istorijos puslapių priminimą. Konkrečiai, tragiško Suomijai 1939-1940 metų Žiemos karo. Taip pat nereikšti susirūpinimo dėl Rusijos karinių-politinių tikslų, kurie esą yra teisėti. Suprasti NATO struktūrų bejėgiškumą ginant Suomijos teritoriją. Svarbiausia, realiai suprasti paskutiniuoju metu Rusijoje vykstančius teigiamus pasikeitimus, ypač ekonomikoje.

Bet įdomiausia, kad Suomijos prezidentė pateikė ir suformulavo idealią ir esą priimtiniausią konstrukciją, kokie turi būti tarpusavio santykiai buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje, pripažįstant Rusijos interesus. „O tam reikia labai nedaug – nustoti traukti iš ugnies kaštonus „pilkajam vilkui“ (t.y. nepriminti Maskvai kaimynams padarytų skriaudų).

Tiesa, Suomijos prezidentė priminė, kad ir Rusija privalo gerbti jai anksčiau priklausiusių šalių suverenitetą. T.Holonen paragino buvusias „broliškas respublikas“ nepasiduoti amerikiečių intrigoms. Štai jos žodžiai: „Mums reikia paprasčiausiai suvokti, jog, nepaisant istorinės Rusijos subyrėjimo, toje teritorijoje susikūrusios valstybės yra objektyviai tarp savęs susijusios ir viena nuo kitos priklausančios. O užatlantės „pečenegų“ kišimasis į jų reikalus tiktai destabilizuoja tą posovietinę erdvę. Tad ką konkrečiai reikia daryti toliau? Pirmiausia reikia nustoti kurti kažkokias alternatyvas NVS ir Šanchajaus grupei ir sudaryti savo klubus. Baltijos šalių kolegoms nereikėtų taip aktyviai dalyvauti NATO karinėse programose įrengiant buvusiuose sovietiniuose aerodromuose pakilimo ir nusileidimo takus NATO strateginiams bombonešiams. Savo ruožtu Rusija privalo pagalvoti apie kultūrinio ir ekonominio bendradarbiavimo stiprinimą su ją supančiomis respublikomis ir padėti joms, kaip kažkada padėjo Suomijai atsistoti ant kojų. Suomija praėjo labai sunkų ir sudėtingą kelią nuo sutriuškintos praėjusiame kare šalies iki klestinčios šiuolaikinės valstybės. Ji sugebėjo suprasti istorijos pamokas ir realizuoti įgytą patirtį savo šalies labui. Ir todėl būtų labai gerai, jeigu finliandizacijos terminas pradėtų skambėti visoje buvusios Sąjungos teritorijoje“.

Net nesinori tikėti, kad tokį „pamokslą“ Baltijos šalims išrėžė ne Rusijos prezidentas V.Putinas ar koks nors kitas imperijos atkūrimo strategas, o demokratinės Europos valstybės prezidentė. Tuo labiau pradėjusi pirmininkavimą Europos bendrijai. Ypač keistai skamba T.Holonen raginimai nedalyvauti NATO karinėse struktūrose, neleisti Zoknių aerodrome būti keturiems Aljanso naikintuvams, saugantiems Baltijos šalių oro erdvę. Nežinia, iš kur Suomijos prezidentė ištraukė tuos „strateginius bombonešius“.

Taigi Suomijos prezidentė nušluostė nosį net geriausiam V.Putino asmeniniam bičiuliui buvusiam Vokietijos kancleriui Gerhardui Šrioderiui. Tas, nepaisant savo pataikavimo Kremliui, visgi nedrįso rekomenduoti buvusioms sovietinėms respublikoms atsiduoti Maskvos malonėn. Tuo labiau neragino neburti jokių alternatyvių „klubų“, kaip Baltijos ir Juodosios jūros šalių ar GUAM (Gruzijos, Ukrainos, Azerbaidžano, Moldovos) organizacijų, galinčių bent kiek pasipriešinti Rusijos politinei ir energetinei ekspansijai.

Kai dėl Lietuvos, kaip visateisės ES narės, tai šis pradėjusios pirmininkauti Bendrijai šalies prezidentės interviu Latvijos laikraščiui aiškiai rodo, kokią taktiką pasirinko Helsinkis. Vien tik akcentavimas, kad pokario Suomijos nuolaidžiavimas Maskvai „pastatė ją ant kojų“ – labai daug ką pasakantis. Tai pirmiausia nuoroda, ypač ES šalims naujokėms, ne tik sutikti su Rusijos dominavimu, bet ir šiukštu nereikšti Maskvai jokių pretenzijų už netolimoje praeityje padarytas didžiules skriaudas. Visa tai sukelia įvairių minčių. Prieš keletą metų teko skaityti tarptautinio žurnalo „Communio“ redaktoriaus Remi Brague straipsnį apie tai, ar Europa turi ateitį. „Bijau atsakyti į šį klausimą, – rašė publikacijos autorius. – Tačiau įmanoma, regis, parodyti, kaip kelią ateitin ji gali pati užsitverti: ji turi suvokti tiek savąją vertę, tiek ir jai būdingą bevertiškumą bei nuosmukį“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija