Legionieriai

Petras KATINAS

Kalbėsime ne apie garsųjį prancūzų užsienio legioną ir legionierius, o apie vietinius Rusijos „penktosios kolonos“ atvirus ir užsimaskavusius agentus. Ir tai pastebi kiekvienas, kuris dar įstengia matyti ir mąstyti, kurių dar visiškai nenupilietino ir nenužmogino galinga ir gausiai finansuojama propagandinė mašina. Štai Kovo 11-osios Akto signataras prof. Bronislovas Genzelis (kažkodėl vis dar neišmestas iš Socialdemokratų partijos) neseniai savaitraštyje „Atgimimas“ bandė analizuoti, kas gi Lietuvoje yra tie įtakos agentai, siekiantys paversti Lietuvą jeigu ne kolonija, tai satelitine valstybe. „Valstybė, valdoma įtakos agentų, tampa palydove. Įtakos politikos agentai sunkiai juridiškai apčiuopiami. Jie nerašo jokio pasižadėjimo bendradarbiauti, tiesiogiai negauna jokio atlygio, tačiau per kitus įtakos agentus sudaromos sąlygos jiems kilti karjeros laiptais, su jais susijusioms firmoms gauti palankius užsakymus ir panašiai“. Profesorius pažymėjo dar vieną labai svarbų dalyką, jog neretai apie įtakos agentus tie, kuriems reikia, turi kompromituojančios medžiagos. Jie gal tiesiogiai ir nešantažuojami, tačiau pats įtakos agentas puikiai žino apie tokios medžiagos buvimą ir galimybę ją paviešinti. Matyt, tai ir yra svarbiausia priežastis, dėl kurios nomenklatūrinė Seimo dauguma devyniais užraktais ir uždarė Lietuvos archyvus. Keista, kad Prezidentas faktiškai neprieštaravo tokiam komunistinės ir naujosios nomenklatūros žingsniui. Todėl nereikia pernelyg piktintis, kai ima sklisti kalbos, jog ir šalies vadovas esą turėjęs sąsajų su kuo nereikia. Be to, argi atsitiktinai Maskvoje tūnantis V.Uspaskichas siunčia signalus, kad netrukus paskelbsiąs knygą, kurioje pateiks daugybę kompromituojančios medžiagos apie aukščiausius Lietuvos pareigūnus. Ir visiškai nereikėtų tuo stebėtis – daugumą Lietuvos „politinių“ partijų įkūrę asmenys nė per nago juodymą nedalyvavo jokioje priešokupacinėje kovoje, ir savo „partijas“ (tiksliau, grupuotes) jie panaudoja aukštiems valstybiniams postams užimti.Todėl ta medžiaga per nešvarius pinigus ateinantiems į valdžią turėtų būtų labai nemaloni. Tuo labiau kad savivaldybių rinkimai – čia pat. Vargu ar atsitiktinai socialliberalų lyderis, buvęs Seimo Pirmininkas pradėjo keistus žaidimėlius su „darbiečiais“ apie kažkokio centro bloko kūrimą. Kas ne kas, o buvęs generalinis prokuroras, pats atvedęs rusų suvirintoją valdžion, puikiai žino, su kuo turi reikalą. O V.Uspaskicho knygą parašyti bus kam. Dargi nepriekaištinga lietuvių kalba. Ir jeigu reikės – labai sparčiais tempais. Prisiminkime, kai viena tokia superaktyvi moteriškaitė per keliolika dienų parašė ir išspausdino knygą prieš amerikiečių kompaniją „Williams“. (Kiek pinigų už tą nešvarų darbą žurnalistė gavo, niekada nebuvo pranešama – „valstybinė“ paslaptis.) Kitas dalykas, tokio „kompromato“ gali susilaukti bet kuris iš buvusios ir esamos koalicijos. Netgi pats A.Brazauskas. Tiktai viena partnerė – K.Prunskienė gali būti rami. Pirmiausia todėl, kad liaupsių iš Maskvos šiai „valstietei“ netrūksta. Kaip ir naujajam jos protežė – užsienio reikalų ministrui P.Vaitiekūnui, kurį ji pati įvertino kaip kvalifikuočiausią, aukščiausio lygio diplomatą profesionalą, strategiškai mąstantį ir t.t. Tas strateginis mąstymas pirmiausia pasireiškia tuo, kad ministras iškart, vos gavęs portfelį, ėmė nuolankiai linkčioti Maskvos ir Minsko pusėn. Netgi primygtinai ragino ES šalių kolegas palankiai atsižvelgti į visus Rusijos pageidavimus. Taigi ministras bemat sureagavo į Rusijos Valstybės Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininko Konstantino Kosačiovo viešai išreikštą nepasitenkinimą, jog Baltijos šalys trukdo Rusijai jos derybose su ES dėl vizų režimo supaprastinimo Rusijos piliečiams. „Argi galite pateikti nors vieną atvejį, kai Baltijos šalys žengė vos milimetrinį žingsnį, kad būtų pasirašytas toks dokumentas tarp Rusijos ir ES?“ – piktinosi K.Kosačiovas. Kitas Rusijos pareigūnas, užsienio reikalų viceministras Vladimiras Titovas didžiuliame interviu „Interfakso“ agentūros specialiajam korespondentui visą dėmesį skyrė tranzitui į Kaliningradą. Lietuvoje pasigirdus kalboms, jog dėl naftos tiekimo nutraukimo naftotiekiu „Družba“ į „Mažeikių naftą“ galimas geležinkelio Kaliningrado kryptimi remontas, V.Titovas pareiškė: „Pasigirdusios kai kurių oficialių Lietuvos politikų užuominos apie galimą geležinkelio „politinį remontą“ ne tiktai nepagrįstos, bet ir provokacinės. Tokių idėjų autoriai privalo suvokti, kad panašūs grasinimai gali sukelti pačias rimčiausias pasekmes Lietuvos ir Rusijos santykiuose“. Rusijos URM viceministras taip pat akcentavo, jog ministerijos ir paties prezidento V.Putino iniciatyva pradėtas aktyvus darbas dėl „tranzitinės priklausomybės“ panaikinimo.

Tai, kad dabartinė Kremliaus valdžia Kaliningrado anklavą laiko labai svarbiu, pirmiausia rodo triukšmas, kilęs po to, kai aukšti Lietuvos pareigūnai užsiminė apie galimą geležinkelio linijos, einančios į Kaliningradą, remontą. Taip pat pradėta kalbėti, jog tokiu atveju gali būti apribotas tranzitas per Lietuvos teritoriją, taip pat ir karinis tranzitas. Štai dėl užuominų apie karinio tranzito galimą apribojimą ir kilo didžiausias Maskvos nepasitenkinimas. Pirmiausia paties Rusijos prezidento V.Putino atvykimas į Kaliningrado sritį, minint Kenigsbergo-Karaliaučiaus, pavadinto Kaliningradu, ir šios srities įkūrimo 60-ąsias metines, rodo, kad Kaliningrado klausimas Rusijai labai svarbus. Nors iškilmėms buvo rengiamasi jau iš anksto, tačiau nebuvo skelbiama, kad jose dalyvaus V.Putinas. Tuo labiau kad Rusijos prezidentas simboliškai atidavė Baltijsko geležinkelio keltų perkėlą ir kompleksą Ust-Luge (Sankt Peterburgas) Baltijskas. Nors tai buvo tik bandomasis jo reisas, tačiau keltu atplukdyti ne „liaudies ūkio“ kroviniai, o keli tūkstančiai kariškių ir karinė technika bei ginklai. Buvo akcentuojama, kad tai tie kariniai kroviniai, kurių geležinkeliu nepraleidžia Lietuva. V.Putinas taip pat aplankė naujai pastatytą Kristaus Išganytojo katedrą Kaliningrade, kuri iškilo šalia Lenino paminklo... Keltų linija turėtų visu pajėgumu pradėti veikti dar mažiausiai po poros metų. Ypač pabrėžiama, kad geležinkelio tranzitas per Lietuvos teritoriją nebeturės esminės reikšmės.

Beje, Kaliningrade buvo užsiminta ir apie Lietuvą, ne tik dėl tranzito reikalų. Rusijos Stačiatikių cerkvės patriarchas Aleksijus II netgi priminė, kad Kaliningrado tikintieji ilgus metus važinėdavo melstis į Lietuvoje veikusias ir tebeveikiančias stačiatikių cerkves.

Įdomu, jog V.Putinas Kaliningrado gubernatorių Georgijų Bosą priėmė kelte, pavadintame SSRS partinės nomenklatūros numylėtinio estų dailininko Georgo Otso vardu. Tai irgi savotiškas simbolis ir priminimas.

Po Lenkijos prezidento Lecho Kačynskio ir didelės lenkų valstybinės delegacijos apsilankymo Vilniuje, minint Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių atkūrimo 13-ąsias metines, iš Maskvos pasipylė gana piktoki ir dviprasmiški komentarai. Pirmiausia pabrėžiama, kad Lietuva ir Lenkija yra strateginės regiono partnerės, sudarydamos politinį aljansą. „Viena, jas jungia nepalankus požiūris į kaimyninę Rusiją. Jų niekaip negalima pavadinti draugiškomis Rusijai valstybėmis. Šis junginys tapo dar ryškesnis, kai Lenkijos prezidentu tapo dešinysis L.Kačynskis. Antra, abi šalys įeina į proamerikietišką bloką Europos Sąjungoje kartu su kai kuriomis kitomis ES naujokėmis“, – skelbia didžiuliame straipsnyje „Lenkija ir Lietuva: draugai ar konkurentai?“ Rusijos informacijos agentūra „Regnum“. Tačiau daugiausia dėmesio komentaruose apie Lenkijos prezidento vizitą į Lietuvą skiriama abiejų šalių pastangoms bent kiek atsiriboti nuo energetinės Rusijos priklausomybės. Taip pat tam, kad Lenkijos naftos koncernui „PKN Orlen“ atiteks „Mažeikių nafta“. Cituojami Lenkijos prezidento žodžiai, jog Lenkija tvirtai nusprendė neparduoti Mažeikių įmonės jokiai kitai kompanijai. Kremlius neslepia susierzinimo, jog L.Kačynskis ir V.Adamkus svarstė klausimą dėl dujų tiekimo iš Azerbaidžano per dujotiekį, einantį draugiškų Amerikai šalių teritorijomis – Azerbaidžano, Gruzijos, Turkijos, Bulgarijos, Slovakijos ir Rumunijos. Lenkijos laikraštis „Rzeczpospolita“ teigia, kad JAV už tai, jog Lenkijos teritorijoje bus įkurta amerikiečių priešraketinės gynybos sistema, suteiks mažiausiai penkis milijardus dolerių tam magistraliniam dujotiekiui tiesti.

Lenkijos premjeras Jaroslavas Kačynskis šiomis dienomis vykusio vizito į Vašingtoną metu neslėpė, kad jo oficialaus lankymosi pagrindinis tikslas – kiek galima sumažinti priklausomybę nuo Rusijos energetinių resursų. Beje, tokio dujotiekio tiekimą į Lenkiją ir kitas ES šalis palaiko galingos JAV kompanijos: „Texaco“ ir „Chevron“. O čia dar naujasis Ukrainos premjeras V.Janukovičius šiomis dienomis Lenkijoje įvykusiame tarptautiniame forume iškėlė pasiūlymą nutiesti naftotiekį Odesa-Polockas, kurio atšaka būtų nutiesta ir į Lietuvą. Tai irgi labai nepatinka Maskvai. Net imta kalbėti, kad V.Janukovičius nepateisino į jį dėtų Kremliaus vilčių.

Šioje situacijoje, kai Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė vis labiau ryškėja, neramina ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos net „demokratinėje“ spaudoje pasirodančios publikacijos, jog pasitikėti Lenkija negalima: ji esą vykdo neišmanėlišką antieuropietišką politiką, prezidentas L.Kačynskis ir jo aplinka esą nusiteikusi prieš ES, jis pats esą yra „labai nepopuliarus“ (pamirštama, kad lyginti vieną ar kelias kadencijas dirbusius prezidentus su tik keletą mėnesių dirbančiu prezidentu nelabai korektiška). Taip pat įrodinėjama, kad Lenkija faktiškai blokuoja ne tik elektros tilto, bet ir „Via Baltica“, ir europietiškų vėžių geležinkelio „Rail Baltica“, sujungiančio Varšuvą, Kauną, Rygą ir Taliną, statybą. Teigiama, kad Varšuva visai nenori, kad Lietuvai atsivertų platesnės galimybės glaudžiau įsilieti į Vakarų Europą. Su tuo iš dalies galima sutikti. Jeigu „Via Baltica“ statyba per Lenkijos teritoriją dar šiaip taip juda vėžlio žingsniu, tai „Rail Baltica“ nejuda nė iš vietos. Belieka tikėtis, kad Varšuva vykdys Vilniuje duotus pažadus. Na, o eskaluojamos problemėlės, iškylančios Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, kaip žemės Vilniaus krašte grąžinimas, pavardžių rašymas dokumentuose, švietimo reikalai nėra esminės. Esant gerai valiai, jas galima išspręsti be didelio vargo. Ir, žinoma, tuščių ambicijų, kurių netrūksta. Pagaliau geras ženklas Lietuvos ir Lenkijos prezidentų susitikime Vilniuje, jog buvo akcentuojamos abiejų mūsų šalių istorinės sąsajos. Juk ir Adomas Mickevičius, ir Nobelio premijos laureatas Česlavas Milošas savo tėvyne laikė Lietuvą.

Šiaip ar taip, strateginė Lenkijos ir Lietuvos partnerystė labai svarbi. Tuo labiau kad Lenkija yra didelė valstybė ir net atviri ar slapti Rusijos draugai „senojoje“ Europoje nori nenori privalo skaitytis su Varšuva.

© 2006 „XXI amžius“