Apie globalizmo pavojus

Jonas Kazimieras BURDULIS

Baigėsi Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) XII seimas, perskaityti jo dalyvių pranešimai, nutilo karšti ginčai dėl rezoliucijų, bet dar gyvi atmintyje tų trijų dienų įspūdžiai, su kai kuriais delegatais mintyse vis dar ginčijuosi, diskutuoju.

Savo įspūdžiais noriu pasidalyti su tais, kurie neturėjo galimybės apsilankyti PLB XII seimo posėdžiuose, pabendrauti su jo delegatais. Nežinau, kaip atrodė PLB seimo darbas anksčiau, nes šiemet jo darbą stebėjau pirmąkart. Į akis krito nevienalytė jo delegatų sandara. Tarp antrosios ir trečiosios emigracijos bangos delegatų buvo ryškus kontrastas. Jeigu visas vyresniųjų elgesys liudyte liudijo, jog jiems brangi tėvynė, lietuviškumas, jog jie visą savo gyvenimą, visas savo jėgas aukojo Tėvynės laisvei, tai jaunesnieji pasižymėjo atsainia laikysena, sakyčiau, netgi nederamu lengvabūdiškumu, kai reikėjo parodyti sveiką protą, atsakomybę prieš Dievą, prieš tautą.

Nesistebėjau tuo, nes jau turiu bendravimo su jaunaisiais patirtį ir žinojau, jog ne vienas jaunas žmogus, nepatyręs mirtino pavojaus, niekada nesugebės jo nei suprasti, nei įvertinti. Vis dėlto galima sutikti ir jaunų žmonių, kurie gerai pagalvoja ir tik po to kalba. Gaila, kad šį kartą daugiau buvo priešingų atvejų.

Redakcinės komisijos pirmininkė p. Ruginienė, pristatydama rezoliucijos projektą „PLB vizija ir misija“, pabrėžė, jog seimui siūlomas giliai išmąstytas dokumentas, kuris turėtų ilgam laikui nubrėžti Bendruomenės ateitį. Tai ir suprantama, nes senieji pamažu traukiasi amžinybėn, jų vieton ateina jauni žmonės, kurie galėtų lengvai išbarstyti tuos dvasinius turtus, kuriuos jų pirmtakai sunkiai, kruopelę po kruopelės, visą amžių kantriai rinko. Ponia Ruginienė, tarsi nujausdama, kad gero nėra ko laukti, sakė: „Kviečiu kalbėti iš esmės, kai svarstysite rezoliucijos projektą, nekibkite prie atskirų žodžių...“

Deja, taip ir atsitiko. Vienam nepatiko vienas žodis, kitam kitas, ir galiausiai komisija sukaupė visą šūsnį niekalo ir tuščių svaičiojimų. Delegatas iš Prancūzijos, gal 35 metų dar jaunos išvaizdos vyriškis, pareiškė, kad jam atrodo nepriimtinas teiginys, jog „...globalizmas užgožia tautiškumą, dėl ko reikėtų priešintis jo neigiamam poveikiui...“ Jo nuomone, tokiame svarbiame dokumente negalima leisti, kad pasirodytų neigiamo pobūdžio pasisakymas, nes tai galėtų sumenkinti visą dokumentą. Metais kitais vyresnė delegatė iš Švedijos, kalbėdama tuo pačiu klausimu, karštai įtikinėjo seimo delegatus nesivelti į globalistų ir antiglobalistų ginčą...

Dar nesibaigus diskusijoms, prisėdau prie delegato iš Prancūzijos ir pasiteiravau, kur jis įžvelgia neigiamą pobūdį. Nejaugi kvietimas pasipriešinti blogiui yra neigiamas ir smerktinas dalykas? Į tai jis man išdidžiai atsakė, jog gerai žino, kas yra tas globalizmas, ir nėra ko jame ieškoti blogybių. Supratęs, jog prieš mane yra vienas iš tų žmonių, kurie viską išmano, netgi tai, ko nėra nei matę, nei girdėję, patariau jam pabendrauti su čia pat esančiu Viliumi Bražėnu ir su juo pasidalyti savo žiniomis apie globalizmą. Nebendravo ir nesidalijo, matyt, nerado reikalo.

Per pertrauką priėjau prie delegatės iš Švedijos ir pakalbinau ją, kodėl ji taip nenori, kad rezoliucijoje būtų paminėtas globalizmas. Moteris kiek suglumo, bet pradėjo mane įtikinėti, jog globalizmas be reikalo taip karštai puolamas, nes jis turi ir teigiamų pusių. Kai aš jai paprieštaravau, sakydamas, jog globalizmo tikslas yra įvesti niekieno nekontroliuojamą ir niekam neatskaitingą pasaulio valdymą iš vieningo centro, naujoviško „politbiuro“, o tam reikalui reikia išnaikinti tautines valstybes ir pačias tautas, ji su tuo tartum sutiko, bet čia pat pareiškė, jog tautos gali pasinaudoti globalizmo teikiamomis galimybėmis ir puoselėti savo tautiškumą...

Nežinau, kur dingo ta rezoliucija, bet pasibaigus PLB XII seimui PLB tinklapyje jos pasigedau. Gal ji dar atsiras, gal nenusimetė, gal nebaigta redaguoti?..

Galbūt ateityje kraštų bendruomenės galėtų reikliau atrinkti delegatus ir pasiųsti tuos, kurie aktyviai dalyvauja tų kraštų bendruomenių gyvenime, tuos, kuriems tautiškumas, lietuvybė – tai ne tuščias garsas.

Nemaža tautiškai nesusipratusių mūsų tautiečių pakriko į pasaulį. Dalis jų išvyko iš tėvynės prieš dešimt-penkiolika metų ir išsivežė tokį supratimą apie Lietuvą ir pasaulį, kurį tuo metu turėjo susiformavę dar po okupanto presu. Nei iki tol, nei po to jie daugiausia nedalyvavo jokioje visuomeninėje ar juolab politinėje veikloje, tad taip ir liko nesusiformavę tautiškumo sampratos. Natūralus ir suprantamas yra tas jų nesupratimas, nes jiems neteko bėgti nuo mirtino pavojaus, nuo okupantų, jiems nežvelgė mirtis į akis kaip karo pabėgėliams 1944–1945 metais, jiems neteko gyventi „dipukų“ stovyklose nė komunistiniuose Berijos lageriuose, jie neišsivežė tokios tyros tėvynės meilės ir jos ilgesio, kokią išsivežė didžioji dauguma „antrabangių“ emigrantų.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenė keičiasi. Ji keičiasi nepalikdama vilties, kad bus perimtos jos dvasinės vertybės, ištisas jos kultūros klodas. Vien iš mano pateikto paprasto pavyzdžio galima suvokti, kad vyresnioji lietuvių emigrantų karta negalės perduoti jaunesniajai savo dvasinio palikimo, nes jaunesnieji yra nepratę rūpintis savo dvasia, nes jiems svetima vyresniųjų kalba. Jaunieji tėvų nelinkę girdėti, nes nori gyventi savo, o ne tėvų gyvenimą. Savo, o ne tėvų supratimu. Ir tai yra suprantama.

Tačiau tokiu atveju reikia paklausti: „Kas gi laukia mūsų tautos, mūsų tėvynės?“ Jau apie pusė milijono gražaus ir darbštaus jaunimo išsilakstė po pasaulį. Į PLB XII seimą suvažiavo delegatai iš 32 šalių. Jau sklinda paskaičiavimai, jog dar apie 300 tūkst. mūsų tautiečių kraunasi lagaminus ir perka bilietus į tą laimingąjį rojų.

Pasibaigus seimui Lietuvos televizijos studijoje keletas jo delegatų, jaunų žmonių, pasakojo apie savo patirtį emigracijoje. Visi vieningai sutarė, jog pagyvenus užsienio šalyje penkerius metus, joje įsigyvenama, ta šalis nepastebimai virsta naujaisiais namais.

Tačiau Lietuva negali jų laukti. Negali jiems saugoti paliktų butų, rezervuoti darbo vietų, kuriose dirbant ilgainiui bus galima užsidirbti tiek pat, kaip ir Airijoje ar kitur. Paliktas vietas labai greit užims kiti emigrantai – iš Rytų. Jie jau atvyksta – iš Baltarusijos, Rusijos, Vietnamo, Kinijos, Čečėnijos, Pakistano. Toks yra globalizmo veidas. Tokia yra tautiškumo deficito kaina – ištirpti tautų katile. To norėjo Leninas, Hitleris, Stalinas, Dzeržinskis, Berija, tačiau pasirodė, jog tautos yra atsparios prievartai, žudymui. Tuomet įžymiausi globalistų protai nusprendė: „Duokime jiems laisvę, ir jie su didžiausiu džiaugsmu patys nutautės!“ Nejaugi jie neklysta?

© 2006 „XXI amžius“