„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. rugsėjo 27 d., Nr. 16 (132)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Jų šviesybės ir prakilnybės – be lašelio mėlynojo kraujo

Petras KATINAS

Gegužės mėnesį savaitraštyje
„Soveršenno sekretno“ buvo
išspausdinta gana įdomi būsimojo
Jo šviesybės visagalio ir vienvaldžio
Rusijos valdovo V.Putino nuotrauka.
Joje jis apžiūri imperatoriaus
Petro I karūną. Po nuotrauka toks
tekstas: „Nuo Monomacho kepurės
Vladimiras Putinas atsisakė.
Jam kur kas mielesnė Petro I karūna“.

Po 1917 metų bolševikų perversmo visi Rusijos bajorai, grafai, kunigaikščiai, baronai ir tie, kurie nesuspėjo pabėgti į Vakarus, buvo nužudyti arba mirė koncentracijos lageriuose nuo bado, ligų ir nepakeliamo vergiško darbo. Jau paskutiniaisiais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais Rusijoje kaip grybai po lietaus ėmė dygti visokiausios organizacijos, ėmusios suteikinėti jų šviesybių ir prakilnybių vardus, sudaryti geneologinius medžius (aišku, už nemažus pinigus) visiems, kurie tik užsimanė tapti bajoriško kraujo turinčiu kilminguoju. Todėl dabar daugelis rusų politikų, biznierių, vadinamų naujaisiais rusais, garsių artistų, estrados šoumenų jau tituluojasi kunigaikščiais ir kunigaikštienėmis, grafais, baronais, karališkųjų ordinų riteriais. Turėk tiktai pinigų ir bemat nusipirksi savo neva bajoriškos giminės geneologinį medį, nors visi tavo tolimi protėviai, proseneliai, seneliai geriausiu atveju tebuvo tik kokio nors vos suduriančio galą su galu dvaro savininko arklininkai ar vežikai. Na, o tie pretendentų į kilminguosius geneologiniai medžiai sudaromi pagal principą: visi mes kilome iš Adomo ir Ievos. Vadinasi, visi giminės. Kaip teigia Rusijos ryšių su visuomene instituto valdybos pirmininkas Leonidas Žukovas, esant nariu ir turint pinigų be didelio vargo galima atrasti, jog giminėje visada buvo koks nors dvarininkėlis ar bent jau dvaro ūkvedys. Gražiai su giminės herbais išspausdintas geneologinis medis kainuoja tik iki penkių tūkstančių dolerių. Pakanka pusvalandį panaršyti internete ir bemat galima atrasti ištisą sąrašą organizacijų ir firmų, siūlančių savo paslaugas nustatant kilmingą giminystę.

Štai viena iš tokių organizacijų, pretenzingu pavadinimu „Naujasis Rusijos elitas“, siūlo sumokėti dvylika tūkstančių eurų ir jau turi teisę vadintis kunigaikščiu ar kunigaikštiene. Grafu galima tapti tik už aštuonis tūkstančius eurų, o jau barono titulas tekainuoja penkis tūkstančius eurų – vieni niekai.

Na, o kompanija „V.I.S.A. Limited“ nuėjo dar toliau. Jai padedant, galima tapti ne tik kilmingu Rusijos bajoru, grafu ar kunigaikščiu, bet net ir britų „milordu“. Noras tapti prancūzų aristokratų giminės atstovu kainuoja nuo aštuonių iki 27 tūkstančių eurų, o Vokietijos kilminguoju dar brangiau – 10-30 tūkstančių eurų. Vis dėlto labiausiai vertinami britaniški titulai. Jų kaina siekia 60 tūkstančių eurų ir daugiau. „V.I.S.A. Limited“ kompanija tvirtina, jog dokumentus, kad tamsta esi Anglijos lordų ar karališkųjų giminių palikuonis, pasirašo pačios Jos didenybės Didžiosios Britanijos karalienės Elzbietos II Regentų taryba.

Praktikoje naujųjų kilmingųjų rusų darbai ir žygiai primena anekdotus. Štai Magadano kapinių direktorius Ležepekovas tapo ne tik grafu, bet ir dvaro rūmų generolu – anšefu. Ir tuoj pat organizavo „Rusijos monarchijos atkūrimo lygą“. Dabar pats į visas puses dalija įvairius ordinus. Kitas toksai „kilmingasis“, buvęs Gnesino teatro mokyklos ūkvedys Dalskis nuėjo dar toliau: pasiskelbė esąs Rusijos carų Romanovų dinastijos tiesioginiu palikuoniu. Netgi Dalskio pavardę pase pakeitė – tapo Romanovu.

Įdomu, jog dabartinėje Rusijoje būti grafais ar baronais nelengva. Dauguma tokių susikūrusių naujosios aukštuomenės draugijų, lygų bei panašių riejasi tarpusavy kaip šuo su kate. Antai „Rusijos dvarininkijos susirinkimo“ atstovai netgi kreipėsi su skundu į Justicijos ministeriją reikalaudami uždrausti konkuruojančių kilmingųjų organizacijų veiklą. Štai ką spaudos konferencijoje pareiškė šio susirinkimo vicemaršalas Aleksandras Koroliovas-Perelešinas: „Tikrųjų kilmingųjų pavardės ir titulai – valstybės turtas, kaip ir meno kūriniai. Todėl mes ir raginame Justicijos ministeriją nutraukti įvairių firmų veiklą. Tačiau mums buvo atsakyta, kad šios visuomeninės organizacijos (t.y. suteikiančios grafų, kunigaikščių, baronų ir panašius titulus) yra oficialiai užregistruotos ir nieko negalima pakeisti“.

Kitos panašios formos „Rusijos imperatoriškoji draugija“ pirmininkas Valerijus Dmitrijevas pažymėjo: „Ir kas tiktai Rusijoje nėra tapęs kunigaikščiu ar grafu – Ala Pugačiova, Zurabas Ceretelis (Kremliaus dvaro skulptoriumi vadinamas apsukrus pompastiškų paminklų kūrėjas – P.K.) ir dar mažiausiai trys šimtai politikos, sporto ir kultūros veikėjų. Apie oligarchus aš jau ir nekalbu – ten dabar visi tapo kilmingaisiais. O mūsų draugija nesuteikia titulų, nors ir teikia savo ordinus. Tačiau tai yra tiktai labdaros akcijos. Mes užsiimame politika ir verslu. Skoliname talentingus jaunus muzikantus ir sportininkus. Štai netrukus baigsime filmą apie V.Putiną. Ir nereikia stebėtis, kad „Imperatoriškoji draugija“ siekia savaip įamžinti dabartinį prezidentą. Juk neatsitiktinai mūsų draugijoje – „Jedinnaja Rossija“ partijos aktyvistai“.

Taigi netrukus galima sulaukti, jog ir kagėbistas V.Putinas bus paskelbtas ne tiktai turintis kilmingo kraujo, bet, ko gero, net caru. Tuo nereikia stebėtis, nes geras V.Putino bičiulis, kildinantis save iš mūsų gediminaičių, žinomas kino režisierius Nikita Michalkovas neseniai pareiškė, kad tik monarchija gali suteikti Rusijai ilgalaikį stabilumą ir galybę.

Mat, anot N.Michalkovo, dviejų V.Putino prezidentinių kadencijų tokiai valstybei kaip Rusija maža: „Šaliai reikalingas stabilumas. O pas mus kas ketveri metai išmetama moneta ir buriama, kuria puse ji atsisuks. Neduok Dieve, jeigu valdžion ateitų dabartinio prezidento priešininkai ir paskelbtų, kad viskas, ką jis padarė, – nelaimės, melas. Ir būtinai atsiras žmonių, kurie tokiems teiginiams pritars. Monarchija – tai didžiulė atsakomybė“. Naujojo prezidento rinkimai. – įsitikinęs V.Putino bičiulis, – vėl gali atvesti Rusiją prie revoliucinės situacijos. „Todėl manau, kad valdyti Rusiją be jokios kadencijos apribojimų privalo žmogus, kuris yra atsakingas už savo tautą ir šalį, taip pat už savo vaikų ateitį“, – pareiškė N.Michalkovas, tuoj pat paaiškindamas, kad tokiu žmogumi yra tiktai vienas V.Putinas.

Tai ne vien N.Michalkovo svajonės. Jeigu ne caru, tai jau bent kokiu nors kitokiu vienvaldžiu Rusijos valdovu padaryti V.Putiną siekia visi imperijos atkūrimo šalininkai, jau nekalbant apie V.Putino administraciją.

Beje, galima paminėti keletą naujųjų Rusijos „aristokratų“:

Ala Pugačiova, SSRS liaudies artistė, – kunigaikštienė.

Borisas Jelcinas, pirmasis Rusijos prezidentas, – kunigaikštis.

Pavelas Burė, ledo ritulininkas, – grafas.

Aleksejus Metrofanovas, Žirinovskio partijos ideologas ir jo pavaduotojas, Valstybės Dūmos deputatas, – grafas.

Liudmila Narusova, Rusijos Federacijos Tarybos senatorė, – kunigaikštienė.

Borisas Gromovas, Maskvos srities gubernatorius, – grafas.

Šį sąrašą galima tęsti be galo. Čia reikėtų pridėti ir mūsiškę kilmingąją netgi su paveldėjimo teise jos vaikams ir vaikaičiams – Kazimirą Prunskienę, dabartinę žemės ūkio ministrę, jau besireklamuojančią būsima Lietuvos prezidente. Kitaip tariant, Rusijos šiaurės vakarų gubernijos kunigaikštiene. Taigi mauzoliejuje apsiverstų Lenino mumija, išvydusi, kokie dalykai darosi. Tos pačios virėjos ir skalbėjos, anot pasaulio proletariato vado, kurios gali valdyti valstybę, staiga tapo kunigaikštienėmis ir grafienėmis, o joms bolševikai kapojo galvas.

1917 metais Rusijos imperijoje gyveno 170 milijonų žmonių. Iš jų buvo 1,3 mln. paveldėjusių bajorų titulą ir 700 tūkst., kurių titulai neatitekdavo vaikams. Po bolševikų perversmo ir pirmųjų stalininio teroro represijų, praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje, buvusių kilmingųjų ir jų vaikų skaičius sudarė tik 0,1 proc. visų Rusijos gyventojų. Po 1937-1940 metų košmaro, kai prie sienos buvo statomi netgi užkietėję bolševikai ir čekistai, bajorijos visai nebeliko.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija