Tarp globalizacijos ir globalizmo

Jonas Kazimieras Burdulis

Spalio 5 dieną Vilniuje, Verkių mokslininkų rūmuose, akademinė visuomenė susitiko su Viliumi Bražėnu – iškiliausia asmenybe Lietuvos XX amžiaus žurnalistikos istorijoje. Kažin ar būtų įmanoma surasti kitą lietuvių išeivijos veikėją, kuris būtų tiek daug nuveikęs, siekiant atgauti laisvę mūsų tautai.

V.Bražėnas, kaip ir daugelis to meto jo tautiečių, svajojo apie taikų ir kūrybingą gyvenimą. 1937 metais baigęs karo mokyklą, jis buvo pasirengęs ginti tėvynę nuo galimų priešo pasikėsinimų. Deja, jam teko patirti kartų nusivylimą ir savo vietos gyvenime jau po karo ieškoti kitapus Atlanto – žiniasklaidoje, kur, kaip jis pats prisipažįsta, atsidūrė atsitiktinai ir nežinodamas, kas ten vyksta.

Kaip tik žiniasklaidoje JAV V.Bražėnas pastebėjo keistą reiškinį, – daugelis pabėgusiųjų nuo komunizmo vengė turėti ką nors bendra su antikomunizmu. Pabėgėliai, pokario emigrantai, stengėsi apsiriboti tik tautine veikla tarp savųjų: steigė bendruomenes, savišalpos organizacijas, statė bažnyčias ir mokyklas. Visą laiką veikė Lietuvių Katalikų Mokslų Akademija, 1991 metais sugrįžusi į Lietuvą.

Reikštis antikomunistinėje veikloje vengė ne tik lietuviai, bet ir latviai, estai, ukrainiečiai, ir daugelis pabėgėlių iš kitų Rytų Europos šalių. Žymia dalimi tai nulėmė, kad emigrantų balsas taip ir nepadarė įtakos oficialiajai Amerikos politikai, kuri žodžiu labai kovingai priešinosi komunizmo ekspansijai, o ekonomiškai – priešingai, jį rėmė ir jam neleido bankrutuoti iki pat šaltojo karo pabaigos.

Meilė Tėvynei niekada neužgeso užsienio lietuvių širdyse. Jų patriotizmas, kurio ir šiandien jie nėra praradę, tremtinio dalios nepatyrusiems kartais sunkiai suprantamas. Mes, pasilikusieji Lietuvoje ir patyrę žiaurią okupanto invaziją į mūsų sąmonę, dažnai atlaidžiai, kartais netgi abejingai, žiūrime į tos invazijos reliktus, o sugrįžtantieji „antrosios bangos“ emigrantai viską mato nesudrumstu žvilgsniu. Jiems ne paslaptis ir šiandieniniai pavojai, kurių mūsų tautai yra nė kiek ne mažiau pavojingi negu dar tokiais nesenais sovietinės okupacijos laikais.

V.Bražėnas susitikimo dalyviams surengė diskusiją tema „Tautos išlikimas globaliniame ciklone“. Oponentais buvo pakviesti studentijos atstovai – Edita Gailiūtė (Studentų ateitininkų sąjunga), Mažvydas Jastramskis (Corp! RePublica), Agnė Šimkūnaitė (Akademinių ir studentų skautų korporacija „Vytis”). Pokalbiui vadovavo publicistas Algimantas Zolubas.

V. Bražėnas savo pokalbiuose su visuomene pasakoja, kad JTO buvo sukurta Antrojo pasaulinio karo nugalėjusių valstybių vadovų (Ruzvelto ir Stalino) suokalbiu. JTO visą laiką buvo JAV ir Sovietų Sąjungos vadovų „taikaus sambūvio“ ir kovos arena. Tas „taikus sambūvis“, prasidėjęs dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, atnešė pasaulio tautoms labai daug kančių, buvo pražudyta milijonai gyvybių – pats karas galėjo baigtis dar 1942 metais, galėjo būti neleista Stalinui užgrobti Baltijos valstybes ir pusę Europos, šaltasis karas galėjo pasibaigti kur kas anksčiau arba ir visai jo nebūti. Galiausiai per visą šaltojo karo laikotarpį daugiamilijardinės dolerių injekcijos į bergždžią sovietinę ekonomiką pratęsė ne tik 45 metus trukusį šaltąjį karą, bet ir atnešė dar daug kančių pavergtoms tautoms.

Po truputį JTO vis labiau tapo panaši į pasaulinę vyriausybę. Jos globojamos pasaulinės institucijos UNESCO, UNICEF, jau užsirekomendavo kaip priešiškos tautiškumui, jos vykdo aiškią nutautinimo, tautų suniveliavimo politiką.

Jaunieji oponentai pademonstravo, jog jiems taip pat nesvetima tokia opi tema. Jie diskusijai parengė trumpus pranešimus. Ir nors ne visi jie galėjo tiksliai nušviesti svarstomą klausimą, buvo aiškiai matyti, jog pats klausimas jiems kelia daug minčių, jog jie jam ir ateityje skirs savo dėmesį.

Kol kas dar nedaugelis įžvelgia skirtumą tarp globalizacijos ir globalizmo. Jeigu globalizacija, reikalaudama laisvo kapitalo, prekių ir žmonių srautų judėjimo, deklaruoja ekonominę gerovę visiems, tai globalizmo procesus nustatančios ir reguliuojančios jėgos siekia tą gerovę paversti masalu ir tokiu būdu nepastebimai pasiekti globalinio viešpatavimo.

Kai kas gali paprieštarauti, kad tokia pasaulinė tvarka, vairuojama iš kažkokio neaiškaus vieningo globalinės valdžios centro, yra neįmanomas dalykas, nes šiais laikais visos valstybės tvarkosi demokratiniais pagrindais, ir neįmanoma tautoms primesti tokio absurdo kaip pasaulinė valdžia.

Tai jie, o ne rinkėjai, pavyzdžiui, nusprendžia, kas bus naujas JAV prezidentas. Labai gali būti, jog tai jie nusprendė, kas ir kada turėjo pradėti pirmąjį ir antrąjį Persų įlankos karus ir Libano karą. Labai gali būti, jog tai jie nustatė, kada turi žlugti sovietų blogio imperija, ir Baltijos valstybės atgauti nepriklausomybę.

Su demokratija tokie metodai teturi tiek bendra, kiek jo turėjo sovietinė demokratija. Pasaulinė valdžia, kuri ateina naujai tvarkyti pasaulio, yra gerai tam pasirengusi, ji sukaupė didžiulę patirtį komunizmo eksperimentuose visame pasaulyje. Kokiu keliu ji pakreips pasaulio tautų likimą, vis dėlto nuspėti jau įmanoma.

Negali nekelti susidomėjimo ir tokio draugiško Kinijos, Rusijos ir Vakarų valstybių suartėjimo aplinkybės. Ne paslaptis, jog Irakas ilgą laiką buvo Sovietų Sąjungos sąjungininkas Artimuosiuose Rytuose. Irakas kartu su Sirija, Egiptu ir kitomis arabų šalimis buvo Sovietų Sąjungos ginklas kovoje su JAV ir Izraelio siekimu kontroliuoti padėtį stambiausiame naftos regione. Užpulti Iraką nesuderinus su Sovietų Sąjunga būtų reiškę pradėti trečiąjį pasaulinį karą.

Sovietų Sąjungai pralaimėjus Afganistano karą ir pasikeitus politiniam lyderiui (priminsime, jog tuo metu Sovietų Sąjungoje prie valdžios vairo stovėjo M.Gorbačiovas) atsirado galimybė naujai pasidalyti pasaulį, tiksliau sakant, drauge daryti įtaką pasaulyje, kas buvo iš esmės naujas kokybiškas reiškinys pasaulinėje politikoje. Taigi pagal susitarimą su Vakarų lyderiais 1991 m. sausio 10 d. buvo pradėtas pirmasis Persų įlankos karas, o sausio 13-ąją – agresija prieš Baltijos valstybes. Mes negalime tiksliai nurodyti, dėl ko būtent buvo susitarta. Labai galimas dalykas, jog daugelio tų susitarimų buvo pasiekta Maltoje 1991 metais. Netenka abejoti, jog jie dar ilgai išliks paslaptyje.

Ką davė tas karas kariavusioms šalims?

Pirmiausia viską nulėmė laukiama nauda – ekonominės karo pasekmės. Nors Sovietų Sąjunga netrukus subyrėjo, pasaulinėje naftos rinkoje smarkiai pašoko kainos (ko ir buvo siekta). Nors efektas buvo nepakankamas, karinę akciją prireikė pakartoti. Šį kartą efektas buvo stulbinantis – jeigu 2001 metais vienas barelis naftos kainavo 19-20 JAV dolerių, tai po antrojo Persijos įlankos karo jo kaina pašoko iki 70 dolerių.

Tai ir buvo tas persilaužimas globalinėje politikoje, kuris naujai pertvarkė pasaulį. Naujos pasaulinės naftos kainos buvo pasiektos palyginti neskausmingai – nei Rusijai, nei JAV savo teritorijoje kariauti nereikėjo. Sovietų imperijos subyrėjimas buvo skausmingas tik nusenusiems Rusijos politikams ir generolams. Naujos kartos politikams senosios imperijos didybė buvo tiek tereikalinga, kiek beržinė vanta po pirties, – ji savo jau buvo atitarnavusi. Rusijai nebeliko jokio reikalo stengtis sulipdyti suskilusią puodynę – dabar jai tapo kur kas naudingiau buvusias sovietines respublikas išlaikyti politinės įtakos sferoje, nes vergovinis ryšys su kolonijomis nebuvo efektyvus, ir naujieji Rusijos politikai tą gerai suprato. Naujomis sąlygomis veiksmingas instrumentas tokiai įtakai yra Rusijos energetiniai ištekliai, kurie jau įėjo į politikų leksikoną energetinio ginklo vardu.

Vos prieš dešimtmetį Rusija niekaip negalėjo išbristi iš milžiniškų užsienio skolų. Tačiau dabar, kai jai maloniai leidus, Irake chaosas iki šiol niekaip nesiliauja, Rusija iš savo naftos eksporto gavo anksčiau niekada negirdėtas pajamas. Šiuo metu niekas nebekalba apie Rusijos skolas užsieniui. Labai gali būti, kad tos skolos jau apmokėtos arba už tokį „veiksmingą bendradarbiavimą“ nurašytos. Kitas klausimas, kaip Rusijos lyderiai sugebės tas pajamas panaudoti – ar jie sunaudos jas savo valstybei iš sovietinės ekonomikos griuvėsių prikelti, ar išvogs, kaip tai buvo įprasta sovietmečiu, dar pamatysime.

Vis dėlto tenka pripažinti, jog Rusija tapo viena iš abiejų Persijos įlankos karų nugalėtojų. Nors ji tiesiogiai tuose karuose ir nedalyvavo, bet jos vaidmuo (tam karui nekliudyti) tapo kur kas svarbesnis negu tiesioginis dalyvavimas jame.

Taigi Rusija su savo naujaisiais Vakarų partneriais ir toliau naujai tvarko pasaulį. Galime neabejoti, jog netrukus Rusija taps Pasaulinės prekybos organizacijos ir Europos Sąjungos nare. Nesvarbu, kad Rusijoje praktiškai sunaikinta opozicija ir laisvoji spauda, kad masiškai pažeidinėjamos žmogaus teisės, – tai tik „smulkmenos“, palyginti su globalizmo politika, kurioje Rusijai skirtas svarbus vaidmuo.

© 2006 „XXI amžius“