|
Šalis be sąžinės ir garbės
Petras KATINAS
Tokiais žodžiais garsus visame pasaulyje rusų
dailininkas, skulptorius, visuomenės veikėjas, buvusio labai aukšto
sovietinio karinio veikėjo sūnus Michailas Šamiakinas, jau ketvirtį
amžiaus gyvenantis JAV, pavadino savo tėvynę Rusiją. Tai iš tiesų
legendinis žmogus. M.Šamiakinas yra surengęs per 500 savo kūrybos
parodų garsiausiose pasaulio galerijose ir kultūros centruose. Jis
yra penkių garsiausių pasaulio universitetų garbės daktaras. M.Šamiakino
darbų yra daugelyje pasaulio muziejų, tarp jų Niujorko Metropoliteno
muziejuje, Maskvos Tretjakovo galerijoje. Pačioje Rusijoje bene
žinomiausias jo darbas yra imperatoriaus Petro I paminklas Petropavlovsko
tvirtovėje Sant Peterburge. Neseniai menininkas lankėsi Peterburge,
kur Marijos teatre statė spektaklį Stebuklingas riešutas pagal
Hofmaną. Taip pat šis pasaulinio garso menininkas yra parengęs Peterburge
savo įsteigto Kūrybos filosofijos ir psichologijos instituto kelis
labdaros ir paramos projektus. Pirmiausia menininkas organizuoja
gabių neįgaliųjų vaikų ir onkologijos centrų nepilnamečių pacientų
kūrybinių darbų parodas ir tų darbų aukcionus, o gautus pinigus
perveda į jų asmenines sąskaitas. M.Šamiakinas pabrėžia, kad valstybė
jau seniai nurašė vaikus ir paauglius, kaip ir nepilnamečius,
pakliuvusius į kolonijas, kurios niekuo nesiskiria nuo sovietinių
lagerių. Jis taip pat padėjo išlaisvinti iš Afganistano pragaro
sovietinius karo belaisvius, kuriuos valdžia visai pamiršo. Už jo
pinigus jie buvo išpirkti iš tuometinės Afganistano talibų valdžios.
M.Šamiakinas ketina pastatyti paminklą tiems buvusiems sovietiniams
rekrūtams, kurie buvo pasiųsti į Afganistaną ir ten žuvo. Dabar
man sako: suraskite toje savo Amerikoje pinigų tam paminklui. Bet
kodėl amerikiečiai turi rinkti pinigus paminklui mūsų kariams? Man
atsako: O mes neturime pinigų. Ir tai turtingiausioje pasaulio
valstybėje!
Žurnalistė Larisa Alojeva paklausė dailininko,
kodėl jis toks retas svečias savo tėvynėje. M.Šamiakinas į tai atsakė:
Stengiuosi čia atvykti kaip galima rečiau, kad saugočiau savo nervus.
Čia labai sunki atmosfera, visiškai neegzistuoja tokie dalykai kaip
sąžinė ir garbė.
Nejaugi jūs visai nejaučiate nostalgijos savo
jaunystės miestui?
Neseniai aplankiau namą, kuriame gyvenau. Ten
turėjome du mažus kambarėlius komunaliniame bute. Nostalgijos savo
jaunystės Leningradui nejaučiu jokios, nes mano jaunystė buvo labai
sunki ir pavojinga. Aš išvykau, tiksliau, mane išsiuntė, kai man
buvo 27 metai. O iki tol gyventi nuolat jaučiant, kad ne šiandien,
tai rytoj tave pasodins, buvo labai sunku. Ypač žinant, jog tu jokio
nusikaltimo, netgi pagal sovietinius įstatymus, nesi padaręs. Aš
nebuvau disidentas, o prie jų mane priskyrė vien todėl, kad piešiau
paveikslus ir stengiausi žvelgti į pasaulį savo akimis.Bet ir tai
jau buvo laikoma nusikaltimu. Tokiems kaip aš užvesdavo bylas ir
visiems tokiems buvo lemta atsidurti lageryje ar psichiatrijos ligoninėje.
(Iš tiesų su M.Šamiakinu taip ir buvo pasielgta.
Jį pasiuntė į psichiatrijos ligoninę, kuri oficialiai vadinosi,
atrodo, ir dabar tebesivadina, Eksperimentinė Osipovo psichiatrijos
ligoninė. Ten su mumis elgėsi kaip su bandomaisiais triušiais,
prisimena dailininkas. O būti tarp tikrų pamišėlių buvo labai
sunku. Man pripažino lėtą šizofrenijos formą ir aš ten turėjau
išbūti trejus metus. Žmonės toje ligoninėje buvo gana agresyvūs.
Antai vienas jų, buvęs bocmanas, prisiminė buvęs Romos legionieriumi,
žudžiusiu krikščionis. Jis bemat smūgiu į veidą sulaužė man žandikaulį.
Po to, kai mamos pastangomis buvau paleistas iš psichuškės, aš
išėjau į vienuolyną, nes nuo mažens buvau tikintis. Vienuolyne radau
išsigelbėjimą ir fizinį, ir dvasinį. aut. past.)
Kaip jūs atsidūrėte Vakaruose?
1971 metais mane areštavo, ir KGB generolas pasiūlė
man pasirinkti: psichiatrijos ligoninė iki gyvenimo pabaigos, lageris
arba aš tylomis palieku tą šalį amžinai. Aš ir dabar esu dėkingas
tam KGB generolui. Pasirodo, jis kolekcionavo mano darbus ir paprašė,
kad išvykdamas amžinai padovanočiau jam keletą savo graviūrų. Generolas
sakė, jog jis ir jo dukra yra dideli mano talento gerbėjai. Aš
noriu, kad jūs, kaip dailininkas, išgyventumėt ir Vakaruose. Rusija
vis tiek pasikeis, ir tikiu, jog ateis diena, kaip jūs sugrįšite,
sakė generolas. Man davė 50 dolerių ir neleido pasiimti netgi
mažo lagaminėlio. Niekas neturėjo žinoti, kad aš išvejamas iš tėvynės,
todėl, jog mano tėvas, nepaisant to, kad jau buvo atsargoje, tebebuvo
labai įtakinga figūra aukščiausiuose kariniuose sluoksniuose ir
galėjo paskambinti bet kokiam maršalui, kad tas grąžintų lėktuvą.
Mane aprengė kariškais kailinukais ir kerziniais batais. Su manimi,
be 50 dolerių, į Vakarų tremtį vyko tik mano ištikimas bokserių
veislės šuo, kurį man kažkodėl leido pasiimti.
O jeigu jūsų nebūtų išvarę prievarta, ar būtumėte
bandęs ieškoti kelių pabėgti į Vakarus?
Žinoma. Nors mus visus supo geležinė uždanga.
Mano draugai paprasta valtimi Juodąja jūra bėgo į laisvąjį pasaulį.
O vėliau turkai juos pasodino į kalėjimą, nes negalėjo patikėti,
kaip jie sugebėjo tokiu laiveliu devynias dienas plaukti į kitą
krantą.
Ar jūs savo prigimtimi esate pesimistas?
Jeigu būčiau pesimistas, jau seniai būčiau kabojęs
kilpoje. Nuo mažumės esu krikščionis ir esu įsitikinęs, jog viskas
vyksta, kaip parašyta Šventajame Rašte. Kada aš buvau Pskovo-Pečioro
vienuolyne, ten gyveno vienuoliai atsiskyrėliai. Jie išeidavo į
gatvę tik kartą per metus per Velykas. Puikiai atsimenu vieną
seną vienuolį, kai jis išėjo iš vienuolyno į gatvę ir jam po kojų
puolė viena moteris iš gretimo kaimo. Apsipylusi ašaromis, ji pradėjo
skųstis savo sunkiu gyvenimu ir paklausė senojo vienuolio, ar jis
negalėtų padėti jai savo maldomis, nes jos gyvenimas šioje žemėje
tikras pragaras: vyras nuolat girtas ir ją muša, sūnus kalėjime
už žmogžudystę, duktė prostitutė. Senolis paglostė jos galvą ir
pasakė: Džiaukis, Dievo dukra, tavo vaikuose įsikūnija Dievo pranašystė.
Apsisuko ir nuėjo. Ta moteriškė taip ir liko stovėti nieko nesupratusi.
O vienuolio žodžiai reiškė, jog ne už kalnų antrasis Mesijo atėjimas.
Manau, kad žmonija artėja prie katastrofos ekologinės ir branduolinės.
Suprantu, kokiais baisiais laikais gyvename, bet Aukščiausiasis
Protas jau viską yra numatęs.
© 2006 XXI amžius
|
