Paskutinės komunizmo konvulsijos

Petras KATINAS

Generolas Voicechas Jaruzelskis praneša apie įvedamą karinę padėtį

Lenkijos visuomenė paminėjo 25-ąsias metines, kai komunistinė šalies valdžia, mirtinai išsigandusi kilusio „Solidarumo“ judėjimo, kuris, praėjus vos metams ir keturiems mėnesiams po savo įsikūrimo, jau vienijo daugiau kaip dešimt milijonų, Lenkijoje įvedė karinę padėtį. „Solidarumo“ atsiradimas sukrėtė ne tik kolaborantinę Lenkijos komunistinę valdžią, bet ir Maskvą bei visą „socialistinį lagerį“. Tapo pakankamai aišku, jog tai visiškai naujas reiškinys komunistinėje imperijoje nei 1956 metų įvykiai Vengrijoje ar 1968 metų „Prahos pavasaris“ Čekoslovakijoje. „Solidarumas“, pirmoji nepriklausoma profsąjunga visoje Sovietų Sąjungos pavergtoje Europos dalyje, vienijo didelę šalies darbininkų dalį. Tam karštai pritarė iškiliausi Lenkijos inteligentai, o svarbiausia – Katalikų Bažnyčia, kurios įtaka komunistinėje Lenkijoje buvo labai didelė, nepaisant visų komunistinės valdžios bei saugumo represijų bei provokacijų. Tuometinio Lenkijos Katalikų Bažnyčios primo kardinolo Stefano Vyšinskio autoritetas buvo nepaprastai didelis. Lenkijos „liaudies respublikos“ valdžia iškart po „Solidarumo“ atsiradimo buvo visiškai sutrikusi ir net ėmė vaizduoti vedanti derybas su „Solidarumo“ atstovais. Kartu Maskvos KGB ir jos padalinys Serbijoje komunistinis saugumas karštligiškai kūrė planus, kaip susidoroti su neregėtu visos tautos judėjimu, kuris galėjo labai greitai išplisti po visą vadinamosios Varšuvos sutarties bloką. Todėl 1981 m. gruodžio 13-ąją Lenkijos „liaudies respublikos“ Valstybės taryba, vadovaujama generolo Voicecho Jaruzelskio, paskelbė šalyje karinę padėtį. Generolas V.Jaruzelskis Kremliaus politbiuro ir KGB vadovybės rūmuose buvo bene vienintelė tuometinės Lenkijos asmenybė, kuria buvo galima visiškai pasitikėti, ir jis galėjo padaryti viską, kad įtiktų Kremliaus šeimininkams. Tai buvo išties išbandytas kadras jau nuo 1943 metų, kai Sovietų Sąjungoje buvo įkurta vadinamoji Lenkijos T.Kosciuškos divizija, nuolat kilo karjeros laiptais. Jau 1948 metais tapęs Lenkijos komunistų partijos, pavadintos Lenkijos jungtine darbininkų partija (LJDP), nariu, V.Jaruzelskis 1960-1965 metais buvo paskirtas Lenkijos kariuomenės vyriausiosios politinės valdybos viršininku. Tai yra, vyriausiuoju kariuomenės politruku. Vėliau tapo gynybos ministru, partijos politbiuro nariu, o 1981 metų vasarį – ministru pirmininku. Pagaliau, nepaliaujamai stiprėjant „Solidarumui“, 1981 metų spalį paskirtas Lenkijos komunistų CK pirmuoju sekretoriumi, o netrukus ir vadinamosios Karinės nacionalinės gelbėjimo tarybos pirmininku, o nuo 1983-iųjų lapkričio – Lenkijos gynimo komiteto pirmininku ir Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu.

Iki šiol, persivadinę įvairiais vardais, Lenkijos komunistai aiškina, kad generolas V.Jaruzelskis, 1981 m. gruodžio 13-ąją įvedus karinę padėtį, trukusią 586 dienas, pasielgė labai patriotiškai, nes išgelbėjo Lenkiją nuo Sovietų Sąjungos armijos įsiveržimo, t.y. nuo tiesioginės okupacijos, kaip tai buvo padaryta 1956 metais Vengrijoje ar 1968-aisiais Čekoslovakijoje. Tačiau tuo metu vargu ar Kremlius būtų ėmęsis tokios avantiūros. Pirmiausia todėl, kad jau buvo pakankamai giliai įklimpęs Afganistane, ekonomika šlubavo ant abiejų kojų. Todėl tas juodas darbas ir buvo pavestas ištikimiausiam kolaborantui generolui V.Jaruzelskiui. Vos įvedus karinę padėtį, buvo suimti ar internuoti apie trys tūkstančiai „Solidarumo“ veikėjų, tarp jų ir šio judėjimo įkūrėjas Gdansko laivų statybos įmonės elektrikas, būsimasis laisvos Lenkijos prezidentas Lechas Valensa. Buvo įvesta labai griežta cenzūra, kuri iki karinės padėties įvedimo Lenkijoje buvo kur kas švelnesnė nei kitose komunistinio bloko valstybėse. Sustabdyta visų laikraščių ir žurnalų leidyba. Išėjo tik du laikraščiai – partijos oficiozas „Tribuna Ludu“ ir „Zolnierz Wolnosci“. Tačiau tai jau buvo faktiška komunistinio režimo agonija ne tik Lenkijoje, bet ir visame vadinamajame socialistiniame lageryje. Praėjus aštuoneriems metams po karo padėties įvedimo komunistinis režimas Lenkijoje žlugo. Beje, 1983 metais įkalintas „Solidarumo“ steigėjas L.Valensa gavo Nobelio taikos premiją, o 1990-aisiais tapo atkurtos laisvos Lenkijos prezidentu.

Minint karinės padėties įvedimo 25-ąsias metines, Lenkijoje netrūko įvairiausių sociologinių apklausų. Žmonės buvo klausiami, kaip jie vertina to meto įvykius ir patį jau 83 metų sulaukusį bei pasiligojusį generolą V.Jaruzelskį. Jeigu tikėsime apklausomis, tai ir iki šiol 48 proc. lenkų karinės padėties įvedimą vertina kaip neišvengiamą istorinę būtinybę. Pažymėtina, kad kas antras aštuoniolikmetis lenkas išvis nėra girdėjęs apie to meto įvykius. Tačiau Kremlius ir dabartinis jo valdovas V.Putinas, kaip ir jo buvę pirmtakai iš SSKP CK politbiuro, aukštai vertina generolą V.Jaruzelskį. Tą parodė pernykštės gegužės 9-osios iškilmės Maskvoje, kai V.Jaruzelskis sėdėjo garbingiausių į Maskvą atvykusių užsienio svečių tribūnoje, o tuometinis Lenkijos prezidentas A.Kvašnievskis buvo nustumtas į paskutines nereikšmingų svečių eiles. Beje, šių metų kovą Lenkijos generalinė prokuratūra apkaltino V.Jaruzelskį vadovavus ginkluotai nusikalstamo pobūdžio organizacijai – tuometinei Valstybės tarybai.

Tačiau vargu ar šis 83 metų generolas sulauks teisėto atpildo. Jis pernelyg senas ir ligotas. Kitas dalykas, tenka sutikti su tais naujosios Lenkijos istorijos vertintojais, kad prieš 25-erius metus įvesta karinė padėtis nė kiek nepadėjo komunistiniam režimui, o tiktai pagreitino jo galutinį žlugimą ne tik Lenkijoje, bet ir visoje Rytų bei Vidurio Europoje. Pagaliau nemaža dalimi lėmė ir pačios Sovietų Sąjungos subyrėjimą.

© 2007 „XXI amžius“