Kas kam neria kilpą?

Kol visokie žmogaus teisių aktyvistai, netgi Europos šalių esantys ir buvę premjerai lieja ašaras dėl buvusio Irako diktatoriaus Sadamo Huseino pakorimo, kažkodėl pasigirsta nedaug balsų, kai Maskva ant Europos kaklo jau veržia energetinę kilpą. Savaime suprantama, ne tiek energetinę, kiek politinę. Belieka tiktai laukti, kada tą kartuvių virvę patrauks.

Pakanka tik peržvelgti Rusijos ir kai kurių ES šalių spaudą, kurioje užsipuolami Lenkijos politikai, ir pirmiausia broliai Kačynskiai, prezidentas ir premjeras, kurie esą deda visas pastangas supriešinti Europos Sąjungą su Rusija ir atimti iš jos energetikos monopolį. Kad ir ką kalbėtume, tačiau iš visų permainų, 2006 metais įvykusių Centrinėje ir Rytų Europoje, didžiausia buvo Rusijos tapimas energetine supervalstybe. Vos prasidėjus 2006 metams, V.Putinas įsakė „Gazprom“ užsukti dujas Ukrainai. Šis Kremliaus žingsnis atsiliepė ir ES šalių aprūpinimui dujomis. Nors šis draudimas netrukus buvo atšauktas, tačiau Europai aiškiai parodyta, ko galima laukti iš Rusijos. Kremlius nepaliauja aiškinti, kad jis tiekia naftą ir dujas kitoms šalims, vadovaudamasis vien tiktai komerciniais pagrindais. Tačiau net ir didžiausiems Rusijos draugams tampa aišku, jog Maskvai svarbiausia išnaudoti energetinį faktorių ne tiek ekonominiu, kiek politiniu požiūriu. Pavyzdžiui, Kaukaze tai pirmiausia pasiekė Gruziją, oficialiai paskelbtą priešiška Rusijai valstybe. Tbilisis priverstas mokėti už dujas kur kas brangiau nei kaimyninė Armėnija, nors rusiškos dujos į ją teka per Gruzijos teritoriją. „Gazprom“ tvirtina, jog nebebus jokių lengvatų nė vienai buvusiai sovietinei „respublikai“, net pačiai Rusijai. Tačiau jeigu taip ir įvyktų, Rusijos gyventojai tai pajus ne anksčiau kaip po 2008 metų prezidento rinkimų. Nepaisant to, ar V.Putinas bus išrinktas trečiajai kadencijai, ar jo statytinis.

Tačiau Kremliaus kontroliuojamas „Gazprom“ nesitenkina tiktai dujų kainų didinimu, o siekia, ir gana sėkmingai, valdyti dujų transportavimo tinklus. Kartu su vokiečių partneriais visi dujų tiekimo ir paskirstymo objektai jau perimti Vengrijoje, Čekijoje ir Slovakijoje, o šiemet „Gazprom“ persikėlė net per Lamanšą, įsigijęs vieną nedidelę dujų kompaniją Didžiojoje Britanijoje.

Vis labiau augant Rusijos gyventojų nacionalizmui, V.Putinas, naudodamasis tokia tendencija, išpešė labai daug. Pirmiausia vis agresyvėjančia Rusijos užsienio politika. Tuo tarpu Rytų ir Vidurio Europoje, t.y. šalyse, tapusiose ES ir NATO narėmis, tokiose kaip Čekija, Slovakija ir Vengrija, nebekreipiama dėmesio į Rusijos užmačias. Vietos politikai daugiausia užimti tarpusavio politinėmis rietenomis, o tuo puikiai naudojasi Rusija ir jos bičiuliai „senojoje Europoje“, visą kaltę dėl nenuolaidžiavimo Rusijai versdami Lenkijai, iš dalies Baltijos šalims. Tokia Varšuvos pozicija nepatenkintas ir Berlynas, kuris nuo sausio 1-osios perėmė pirmininkavimą ES. Kaip elgsis Vokietijos kanclerė Agela Merkel, ypač dėl Europoje kilusio neslepiamo susirūpinimo dėl buvusio Rusijos FST darbuotojo A.Litvinenkos nužudymo Londone bei tolesnės Rusijos ne tik energetinės, bet ir užsienio politikos apskritai, kuri, be abejo, artėjant Rusijos prezidento rinkimams bus dar griežtesnė, sunku prognozuoti. Aišku viena: nuo sausio 1-osios į ES priėmus Rumuniją ir Bulgariją tolesnė ES plėtra bus užšaldyta neribotam laikui. Tuo labiau kad derybos šiuo klausimu su Turkija atsidūrė kritiškoje padėtyje. Ši krizė gali apskritai nubraukti klausimą dėl plėtros.

Pačia skaudžiausia Europos vieta tebelieka buvusi Jugoslavija. Nors 2006 metais Hagos tribunolo kalėjime mirė karo nusikaltimais kaltintas buvęs Serbijos diktatorius Slobodanas Miloševičius ir su jo mirtimi neramumų šiame regione tapo žymiai mažiau, tačiau nestabilumas išlieka. Pavyzdžiui, Serbijoje didelę įtaką turi ekstremistinė Radikalų partija. Bosnija atsidūrė aklavietėje, o ES ir visa tarptautinė bendruomenė vis atideda galutinį sprendimą dėl ginčijamos Kosovo teritorijos statuso. Faktiškai Kosovo problemos sprendimas irgi atidėliojamas dėl Maskvos intrigų. Juk labai aukšti Kremliaus atstovai ne kartą įspėjo, jog paskelbus Kosovo nepriklausomybę, Maskva gali bemat pripažinti separatistinių nuo Gruzijos atplėštų „respublikų“ Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę arba net jų prijungimą prie Rusijos.

Bet, šiaip ar taip, dabar kad ir kas pirmininkautų ES, vis labiau aiškėja, kad „Gazprom“ diktatą Europai teks kęsti gana ilgai. Nesvarbu, kad liberaliau mąstantys Rusijos verslo atstovai ir sutiktų, kad Maskva ratifikuotų Energetikos chartiją, tačiau, anot vieno aukšto Europos Komisijos pareigūno, labai mažai vilčių, jog kietakakčio Rusijos prezidento V.Putino pozicijos dėl energetikos nei Vokietijos kanclerei A.Merkel, nei kitiems ES lyderiams palaužti nepavyks. Tuo labiau kad svarbiausias dujas iš Rusijos transportuojančios įmonės „Gazprom“ „verslininkas“ yra pats V.Putinas ir jo kagėbistinė aplinka.

Apie šitą Rusijos energetinio monopolio pavojų pagaliau gana griežtai prakalbo ir Europos Sąjungai pirmininkaujanti Vokietijos kanclerė Angela Merkel, aiškiai pabrėždama, kad Rusija su „Gazprom“ pagalba gali parklupdyti ant kelių Europą be tankų ir raketų. Tai jau kažkas labai nauja Berlyno politikoje. Po įvykusio Maskvos ir Minsko konflikto, kuris buvo pavadintas net naftos karu, kai Rusija nutraukė dujų tiekimą ne tik Baltarusijai, bet ir Lenkijai, Vokietijai, Čekijai ir Slovakijai, ES rimtai suabejojo Rusijos, kaip energetikos išteklių tiekėjos, reputacija. Ir ne tik ES. Štai Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas kategoriškai atsisakė pasirašyti susitarimą dėl dujų tiekimo Azerbaidžanui, mokant 200 ar 230 dolerių už 1000 kubinių metrų dujų. Azerbaidžano prezidentas sakė nė kiek neabejojantis, kad rusiškų dujų problema yra ne „Gazprom“ nepaprastas gobšumas, o politinio spaudimo priemonė. Jis pažymėjo, jog Kremlius labai nepatenkintas tuo, kad Azerbaidžanas parduoda jam nereikalingą dujų kiekį kaimyninei Gruzijai. Azerbaidžano vyriausybės atstovai pareiškė, kad nedvejodami pakeis rusiškas dujas į mazutą, kurio Azerbaidžane pakanka.

Žinomas Maskvos žurnalistas Vadimas Dubnovas, apibūdindamas Maskvos ir Baku konfliktą dėl dujų, pabrėžia, jog V.Putinas suteikė „Gazprom“ pernelyg daug laisvės ir tas, plėšdamas pinigus kiek įmanydamas, gadina Maskvos santykius su NVS šalimis. Bet svarbiausia, anot V.Dubnovo, Maskvą labiausiai erzina, kad Baku ir Tbilisiui pasirengusi padėti Turkija: „Azerbaidžano rusiškų dujų atsisakymas sukels dar didesnį rezonansą nei išreklamuota naftos istorija su Baltarusija“. Ir primena, jog Iranas yra labai suinteresuotas tiesti dujotiekį į Europą per Maskvos nekenčiamos Gruzijos teritoriją. Todėl, pasak V.Dubnovo, istorija su Azerbaidžanu ir „Gazprom“ pinigų godulys gali labai skaudžiai atsiliepti Kremliui.

Petras KATINAS

© 2007 „XXI amžius“