Apraizgyti voratinkliais

Petras KATINAS

Po neseniai įvykusio grubaus susidorojimo su opozicijos demonstrantais Rusijos sostinėje Maskvoje ir Sankt Peterburge netgi kairiosios pakraipos Europos laikraščiai pagaliau prabilo, kad visos iliuzijos, tariamai pasibaigus „šaltajam karui“, dėl Rusijos žlugo. Apie jokią demokratiją Rusijoje negali būti ir kalbos. Todėl gana keista girdėti kai kurių mūsų politikų ir politologų, tarp jų netgi profesorių, samprotavimus, jog, gink Dieve, nevalia kritikuoti Maskvos politikos, elgtis pragmatiškai, netgi mokyti Kremlių demokratijos. Na, o aptingę ir apsnūdę Vakarai pagaliau praregi, kad Rusija, visomis išgalėmis stengdamasi susigrąžinti supervalstybės statusą, siekia diktuoti visai tarptautinei politikai. Aišku, būtų labai naivu tikėtis, kad ekonomiškai atsigavusi, turėdama milžiniškus energoresursus, Rusija nevykdys savo tradicinės imperialistinės politikos. Vien tai, kad visose Rusijos aukščiausios valdžios struktūrose įsitvirtino jėgos struktūros, pirmiausia KGB išugdyti kadrai, rodo, jog buvusioms sovietinėms „respublikoms“, buvusio Varšuvos bloko šalims-satelitėms, ramybės tikrai nebus. Ir visai nesvarbu, kad dauguma tų šalių tapo NATO ir ES narėmis. Liūdna, bet šiose euroatlantinėse struktūrose šios šalys didžiųjų ES valstybių vis dar tebelaikomos podukrų vietoje. Su neslepiamu susierzinimu žvelgiama į tas šalis, tarp jų net į Lenkiją, kurios bando šlietis prie Jungtinių Amerikos Valstijų, suvokdamos, kad tik ši dar gali padėti jų saugumui.

Na, o Lietuvą krečiantys skandalai tiktai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip savanaudžių politikų ir už jų stovinčių klanų kova. Iš tiesų tie skandalai – R.Pakso, V.Uspaskicho avantiūros, Valstybės saugumo departamento šefo išsidirbinėjimai – tėra tiktai valstybės griovimas, vykdomas Rusijos naudai. Tai, žinoma, jokia naujovė. Šimtmečių istorija, anot teisininko Gedimino Vitkaus, patvirtina taisyklę, pagal kurią jeigu Rusija silpnėja, tai Lietuva atgimsta. O kada imperija atsigauna – Lietuvos laukia neišvengiamos bėdos. Istorinė patirtis akivaizdžiausiai rodo, kad Rusija, ir carinė, ir bolševikinė, o ypač dabartinė, putiniška, yra valstybė, kurią galima palyginti su voru, kruopščiai rezgančiu savo voratinklį ir laukiančiu, kada musė pati paklius į jo suregztą tinklą. Dabar gi tą voratinklį regzti aktyviai padeda ir vietiniai to tinklo rezgėjai. O kad Lietuva pati įsinarpliotų į tą voratinklį, pirmiausia naudojamasi beveik absoliučia energetine priklausomybe. Kita vertus, ne mažiau svarbus veiksnys yra tai, kad grėsmė nacionaliniam saugumui ir valstybės pagrindams sudaroma per vykstančius Lietuvoje vidaus politikos destabilizacijos procesus.

Vienas iš tos destabilizacijos elementų – supriešinti tautiečius, gyvenančius Lietuvoje, ir išeivius. Tai ir suprantama. Maskva puikiai žino, kiek nervų jai pagadino mūsų išeivija, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai jie ištisus okupacijos dešimtmečius dėjo visas įmanomas pastangas atkreipti pasaulio dėmesį į Lietuvos okupaciją. Ir štai Konstitucinis Teismas pernai vasarą „išaiškino“, kad lietuviai, turintys kitos valstybės pilietybę, visomis išgalėmis bei savo pinigais palaikę lietuvybę, kovoję už Lietuvos nepriklausomybę, buvę netgi kur kas didesni patriotai nei čia, okupuotoje Lietuvoje, paverčiami nereikalingais antrarūšiais. Netikėtai tampa tarsi ne lietuviai, iš jų atimama prigimtinė teisė. Pagaliau niekas taip suprantamai ir neišaiškino, ką dėl pilietybės klausimų daro kiti Europos kraštai. Ypač tie, kurie, kaip ir Lietuva, po Antrojo pasaulinio karo išgyveno to paties komunistinio siaubo dešimtmečius. Juk dauguma mūsų tautiečių, bėgusių nuo naujos bolševikinės okupacijos, išgelbėjo ne tik savo ir savo vaikų gyvybes, bet ir nemažą dalį tautos intelektualinio-kultūrinio potencialo. Galima neabejoti, kad, anuomet pasilikę okupuotoje Lietuvoje, jie būtų ištremti ir sunaikinti. Taigi kiekvienas, išvykęs iš Lietuvos, buvęs prieškario nepriklausomos valstybės pilietis, kaip ir jo vaikai, vaikaičiai bei provaikaičiai, negali netekti pilietybės prieš savo valią. Reikia tikėtis, kad bus rasta kokia nors išeitis. Galbūt pakeičiant atitinkamus Konstitucijos straipsnius ar surengiant referendumą. Tikriausiai Lietuvos žmonės pritartų pasiūlymui neapriboti mūsų tautiečių pilietinių ir prigimtinių teisių. Ta proga galima priminti, ką kalbėjo Lietuvos diplomatinis atstovas Vašingtone Stasys Lozoraitis 1991 m. rugsėjo 2 d., kai jau buvo aišku, kad Lietuva bus priimta visateise nare į Jungtinių Tautų Organizaciją: „Mūsų valstybės tarptautinis pripažinimas, su ja atnaujinti diplomatiniai santykiai atveria mums duris į pasaulį. Džiugu, kad prie šių pastangų noriai prisideda užsienio lietuviai, pirmiausia Amerikos lietuviai. Jiems reiškiama nuoširdi padėka už tvirtą prisirišimą prie tėvų žemės“.

Neseniai sulaukėme ir prezidento V.Adamkaus metinio pranešimo. Jau trečiame jo antrosios kadencijos pranešime Prezidentas konstatavo valstybės tapatybės krizę ir negailėjo kritikos beveik visoms valdžios institucijoms. Bemat atsirado ir tokių skeptikų, kurie įvertino padėtį ne kaip valstybės tapatybės krizę, o kaip bankrotą.

Šį kartą Prezidentas susirūpino netgi patriotizmo, tautiškumo ugdymu. Keistai atrodo jo rūpestis šiais tautiniais klausimais, žinant, kad valstybės galva nuo pat praėjusių metų rudens gina KGB rezervininkus. Konkrečiai – visiškai suįžūlėjusį VSD vadovą. Kita vertus, pranešimas, nors ir negailestingai kritikuojantis, – pilnas įvairiausių metaforų. Tačiau jame nebuvo jokios savikritikos Prezidentūros atžvilgiu. Šiemet neišgirdome ir pernykščiame pranešime išreikšto susirūpinimo dėl oligarchinių tendencijų įsigalėjimo Lietuvoje. Negi jos išnyko? Greičiau atvirkščiai – klanų, kurių smegenų centrai yra ne tiek Lietuvoje, kiek įvairius voratinklius rezgančioje Rusijoje, apstu. Tą puikiai matome ne tik iš Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto, tyrusio VSD veiklą, patvirtintos to tyrimo medžiagos dalies. Keista, bet Prezidentui aiškiai nepatiko toks NSGK žingsnis. Jau vien tai, kad jis atsisakė (ne kartą) priimti NSG Komisijos narius, kurie norėjo supažindinti V.Adamkų su tyrimo medžiaga, atrodo gana keistai. Arba tai, kad, vos pernai rudenį Seimui priėmus sprendimą dėl VSD vadovo A.Pociaus netinkamumo eiti šias pareigas, Prezidentas išvyko atostogauti į saulėtąją Meksiką, o grįžęs iš ten kaip svarbiausią dalyką demonstravo pirmosios šalies damos garbei išleistą knygą. Bet, nepaisant gana griežtos, nors ir abstrakčios, kritikos beveik visoms valdžios institucijoms, metinis V.Adamkaus pranešimas, atrodo, labiausiai sunervino valdantįjį klaną – socdemų partijos lyderius. Štai A.Brazauskas bemat pareiškė, kad jis nesuprantąs, ką reiškia toks dalykas, kaip Prezidento metiniame pareiškime akcentuota valstybės tapatybės krizė. Ogi tą ir reiškia, kad mums draugiški Europos valstybių ir JAV politikai nebesuvokia, kas darosi Lietuvoje, kodėl svarbioje valstybės institucijoje, VSD diplomatiniame korpuse, darbuojasi daugiausia senosios nomenklatūros atstovai, o į vadinamųjų socialdemokratų lyderius besitaikantis Stalino saulės nešėjo J.Paleckio anūkas visai tautai deklaruoja, jog norėtų būti vertas savo senelio ir visada į jį lygiuojasi... Deja, ne jis vienas. Todėl Prezidentas, girdamas Lietuvos užsienio politiką „demokratizuojant“ Baltarusiją ir ragindamas jos neatstumti, užsiminęs apie Lietuvos vaidmenį Kaukaze, gerokai perdėjo. Užsienis puikiai mato, kas yra tie Lietuvos užsienio politikos vykdytojai. Pavyzdžiui, apie neseną Gruzijos prezidento metinį pranešimą rašė daugelio pasaulio šalių laikraščiai, bet vargu ar kas nors komentuos mūsų Prezidento pasisakymą. Juk netgi kritika, pažerta vykdomajai ir įstatymų leidžiamajai valdžiai apie stagnaciją, reformų stabdymą, tapatybės nebuvimą, tebuvo tik žiniasklaidos daugybę kartų aprašytų skandalų ir panašių dalykų apibūdinimas. Todėl nesistebėkim, jei metinio Lietuvos Prezidento pranešimo užsienyje niekas nekomentuos. Viskas, kas jame pasakyta, jau seniai žinoma iš žiniasklaidos pranešimų ir komentarų.

© 2007 „XXI amžius“