Svarstymai Rusijos sulaikymo strategijos tema

Kęstutis KASPARAS

Gegužės 16 dieną „Lietuvos rytas“ išspausdino visą Tėvynės sąjungos pirmininko Andriaus Kubiliaus vadovaujamos darbo grupės parengtą dokumento „Rusijos sulaikymo strategija“ (RSS) projektą Lietuvos politinėms partijoms susitarti ir pakvietė Lietuvos žmones pareikšti savo nuomonę. Tai svarbus dokumentas, skelbiantis naują Tėvynės sąjungos realią politiką: strateginę partnerystę su Lenkija, pripažįstant jai lyderės vaidmenį, Žečpospolitos atkūrimą – iš pradžių energetikos, o vėliau ir kitose srityse, Lietuvos istorijos perrašymą 1791 m. gegužės 3 d. dvasia, Lietuvos valstybės pavertimą unitarinės Europos provincija, prezidento institucijos panaikinimą ir demokratijos likimo atidavimą į politinių partijų, dalyvausiančių minėtame „naujosios darbotvarkės Lietuvai“ susitarime, rankas. Kadangi senosios Europos Sąjungos ir NATO narės – Prancūzija, Italija, Vokietija – yra neatsparios Rusijos įtakai ir gali parduoti kaip „mainomą kortą“ ES ir NATO narę Lietuvą Rusijai mainais už pigias dujas, reikia esą pasipriešinti „dujofikacijai“ ir pereiti prie šildymo Lenkijos Silezijos bei Ukrainos Donbaso antracitu. Kadangi „dujofikacija“ yra „finliandizacija“, todėl didvyriškoji „fašistinė“ Suomija, dviejuose karuose apsigynusi savo jėgomis nuo bolševizmo, ES narė, yra vengtinas Rusijos vasalo pavyzdys.

Dokumente, be didžiosios strategijos – Rusijos įtakos Lietuvoje mažinimo plano, – yra ir smulkesnių strategijų, iš kurių išsiskiria imuniteto Rusijos įtakai stiprinimas. Tam „valstybė privalo turėti ir įgyvendinti kompleksinę patriotinio mentaliteto indoktrinacijos strategiją. Mokykla ir kultūra yra svarbiausi šios strategijos elementai“. Čia pat strategija paaiškina, kad „patriotai užauga sveikose ir stipriose šeimose, sąmoningoje mokykloje bei aktyviose bendruomenėse. Tėvynės meilė prasideda nuo meilės savo gimtinei ir savo bendruomenei. Šeimos ir bendruomenių ugdymo strategija taip pat ir Rusijos sulaikymo strategija“. Lietuvių tautai ir Katalikų Bažnyčiai strategijoje vietos nėra, todėl tuo ir tektų užbaigti aptarimą, nes „naujoji darbotvarkė Lietuvai“ – tai Lietuva be lietuvių, bedievių Lietuvos žmonių valstybė su indoktrinuojamu patriotizmu.

Liūdna, kad Tėvynės sąjungos intelektinis potencialas sugeba parengti tik tokį studentiško lygio rašinėlį, be jokios sistemos ir logikos, kur viena tezė yra paneigiama kita. Dar liūdniau, kad strategija parengta atsainiai, nešvaria, kupina svetimžodžių lietuvių kalba ir su keistomis korektūros (?) klaidomis, pavyzdžiui: „34. Nusivylimas savo valstybe ir patriotizmas mažės, jeigu valstybė ir visuomenė turės dideles ambicijas – būti ne Europos atsilikėle“ (pagal „Lietuvos ryte“ publikuotą apmokėtą tekstą). Vėlesnėse publikacijose ši „korektūros“ klaida ištaisyta: „nusivylimas savo valstybe mažės ir patriotizmas augs“ (žr. „XXI amžius“, 2007 05 23).

Patriotizmas aukščiausią lygį pasiekia būtent tautos egzistencinės krizės atvejais. Tūkstančiai Lietuvos partizanų paaukojo tėvynei visa, ką turėjo brangiausia, – gyvybę tuo metu, kai okupantams priklausė viskas, kai reikėjo kovoti už laisvę ir nepriklausomybę. Prezidento ar kito valstybės tarno rinkimai niekada netaps egzistenciniu klausimu nei Lietuvai, nei lietuvių tautai, nei jokiai bendruomenei. Juk mažai tikėtina, kad A.Kubilius aukos savo gyvybę ant patriotizmo aukuro dėl lenkų kiaulių importo į Rusiją ar 2009 metais išrinkus Tėvynės sąjungai nepriimtiną prezidentą.

Liūdniausia, kad strategijos autorių ambicijos pakyla ne tik virš Rusijos elito, bet ir virš visos Europos, nors galiausiai nebesupratau, kokia ta Lietuvos ambicija yra iš viso? Kodėl reikia tą Rusiją sulaikyti? Kodėl ji veržiasi į Lietuvą?

Kuriant strategiją reikia apsvarstyti du dalykus – tikslą ir kelią. Tikslas – tas pats, koks buvo nuo pirmojo Lietuvos ir Rusijos susidūrimo. Viena ar kita turi žūti, kad liktų vietos vienai. Jei rusai mano, kad silpnieji turime būti mes, tai reikia įtempti visas jėgas, kad Rusiją galėtume sulaikyti. Lietuva negali atsikvėpti, kol stovi Maskva; taigi Maskva turi kristi.

Tikslas yra, bet į jį veda du keliai. Iš pradžių reikia sukaupti jėgas, kad galėtume tęsti kovą su Rusija, o paskui pulti ir nugalėti. Mes įveikėme pirmąjį kelią: įstojome į Europos Sąjungą ir NATO, išsikovojome Lietuvai nepriklausomybę ir pavertėme ją Vakarų civilizacijos forpostu į Rytus. Dabar liko griebti rusus už gerklės. Jeigu bendras Europos žygis neprasidės, tada iš tikrųjų galime pavirsti Rytų forpostu į Vakarus, nes prasidės Rusijos žygis. „Bus Rusija balta, raudona, žalia, ji vis tiek eis į Lietuvą“, – sakė rusų generolas A.Denikinas.

Visa tai galime vadinti rusofobija, tačiau toks klausimo aiškumas ir yra bipoliarinio (dviejų polių) pasaulio strategijų esmė. Pastačius į priešingą polį Rusiją – kito pasirinkimo nėra. Tai nereiškia, kad deramai neįvertinu Maskvos. Rusijos atžvilgiu tėra du uždaviniai: sumažinti Maskvos galybę ir įtaką iki tokių ribų, kad ji daugiau nekeltų pavojaus Lietuvai, tarptautinės bendrijos stabilumui bei taikai, ir iš pagrindų keisti santykius su ta Rusijos vyriausybe, kuri nesilaikys šių principų. Tai ne iš A.Kubiliaus parengtos RSS, o iš vadinamojo Daleso plano – 1948 m. rugpjūčio 18 d. JAV Nacionalinio saugumo tarybos direktyvos 20/1. Gaila, kad jis nevykusiai plagijuojamas ir lietuvių visuomenei iki šiol nežinomas.

Rusijos strategija turi tikslą, uždavinius ir būdus jiems įgyvendinti. Atrodo, ji nieko prieš, kad būtų grįžta prie bipoliarinio pasaulio padėties. Bent jau taip atrodo iš A.Kubiliaus RSS. Bet neapsigaukime: Rusijos siekis yra daugiapoliaris pasaulis, kuriame ji lengviau įgyvendintų savo nacionalinius interesus. Bipoliarinio pasaulio žaidimas pralaimėtas dar praeitame amžiuje ir sugrįžti atgal nėra jokių galimybių. Rusijos strateginiai uždaviniai yra du: sukelti priešpriešą tarp JAV ir Europos, ir tarp senųjų ir jaunųjų ES valstybių. A.Kubiliaus RSS ironija senųjų ES valstybių atžvilgiu ir nepasitikėjimas jomis rodo, kad jo strategija pakliuvo ant propagandinės rusų meškerės. Lenkijos kiaulių eksportas į Rusiją nėra Europos nacionalinis interesas ir nėra Rusijos strateginio pavojaus išraiška. Tačiau įvykiai Estijoje atskleidžia pagrindinį Rusijos strateginį tikslą. Tai ne Europos „dujofikacija“, energetinė ekspansija (ir pačioje Rusijoje kyla benzino, dujų kainos), o siekis tapti moraliniu autoritetu tiek Europos, tiek pasaulio reikaluose.

Kada V.Putinas perėmė prezidento valdžią iš „caru“ pravardžiuoto B.Jelcino, pirmas jo vizitas buvo į L.Gumiliovo Eurazijos institutą. Dabar, baigiantis kadencijai ir ieškant įpėdinio, V.Putinas uoliai žegnojasi prieš ikonas, o Stačiatikių Bažnyčios hierarchai jo akivaizdoje pasauliui byloja apie istorinę misiją. Kada Europos Sąjunga atsisako įtraukti į konstitucinius dokumentus Vakarų kultūros pagrindą – krikščioniškas katalikiškas vertybines nuostatas, Rusija ginkluojasi dostojevskine filosofija: rusai yra tauta – dievnešė („narod bogonosiec“), istorijos Kristus.

„Užrašuose iš mirusiųjų namų“ Fiodoras Dostojevskis (irgi kilęs iš tos pačios Žečpospolitos – Pinsko apylinkių Dostojevo dvaro, Radvano herbo) pateikė Sibiro mitą: iš piktos ir kerštingos prastuolių katorgininkų minios jis kuria „bendruomenę“. Žmogžudžiai, vagys, vaikžudžiai esą tas pagrindas („počva“ – taip pat dirva, dirvonas), ant kurio galima statyti Rusijos ateitį. „Darbas“ katorgininkams tampa išganingai būtinas, jis moko taurumo, vysto savitarpio vienybę. Katorgoje atgimsta „teisingumo“ jausmai: kaliniai dalijasi duona ir kitkuo, o nesusipratimus teisia ir sprendžia senukas sentikis, kuriuo visi pasitiki. Atstatomas tikėjimas, atgimsta savigarbos jausmai.

Tokias gulagines bendruomenes į tautą sutelkia patvaldystės mintis – tvirta liaudies tiesa, šventa ir laiduojanti laisvę. Ji remiasi ne tiek tikėjimu, kiek žmonių tarpusavio meile ir žmonių meile patvaldžiui – carui. Tik caro dėka įvyko tikroji revoliucija – perversmas. Toks meile paremtas perversmas paneigia pačią valstybės sampratą ir įveda socializmą – visuomeninę lygybę. Vakaruose tarp žmonių nėra jokios dvasinės jungties: laisvė, lygybė, brolybė ten tėra šūkiai. Laisvi tik turtuoliai, vartantys milijonus, lygybės nėra, nes išlieka turtinė nelygybė, o brolybė ten neįmanoma, nes viskas grindžiama šaltu protu ir išskaičiavimu.

Rusijos ir Vakarų kova – tai istorinė dviejų pamatinių tiesų kova, o virš istorijos, aišku, tai Dievo ir šėtono kova. Apokaliptinė blogio ir gėrio kova persikelia į istorinį bei erdvinį lygmenį: blogio jėga – Vakarai, gėrio jėga – Rusija. Tačiau F.Dostojevskio minties netikėtumas yra ne tiek tas, kad, ieškodamas laisvės, jis tapo patvaldystės garbintoju. Istorinės misijos akivaizdoje tikybiniais įrodymais bandęs pagrįsti žmogiškumą, jis pagrindė rusišką imperializmą. „Rusija dabar yra galingiausia Europoje. Reikia mums karo ir pergalės... Išganymas įvyks tada, kai Rusija užims Konstantinopolį. Pati sau ir savo sąskaita... Rytų karas išsiplės į europinį, vyks pasibaisėtini dalykai ir bus pralieta daug kraujo... Bet pralietas kraujas išganys Europą“, – pranašavo Pirmąjį pasaulinį karą F.Dostojevskis.

Dviejuose pasauliniuose, pilietiniame ir keliuose lokaliniuose karuose rusai praliejo ir lieja marias savo ir svetimo kraujo. Todėl Estijoje buvo ginamas ne paminklas, o žemė, aplaistyta išvaduotojų krauju. Todėl ir iš Čečėnijos negalima išeiti, nes ten, kur pralietas ruso kraujas, žemė tapo šventa... Todėl ir ateityje viskas priklausys nuo moralinio pasirinkimo: karo arba taikos. Europa nėra neatspari Rusijai: dar 1904 metais britas H.Makinderis kalbėjo apie geografinę istorijos ašį. Ašis – tai didžioji stepių imperija, Senojo pasaulio vidurys, kad ir kas jį valdytų – persai, mongolai, turkai, baltieji ar raudonieji carai – visi jie viešpatautų Eurazijoje. Pagal šią doktriną Europai, kad atlaikytų rusų veržimąsi, reikėjo tarpinių sričių, kurios amžiams atskirtų vokiečius nuo rusų: limitrofų, sanitarinių kordonų, posovietinių erdvių, žečpospolitų, mainomų kaip kortos regionų. Bet euroazijizmas tėra rusiško imperializmo priedanga ir Europa šiandien mąsto: ar verta žaisti jai primetamą žaidimą ir vadovautis naftalinu atsiduodančiomis doktrinomis?

O ko reikia šiuolaikiniame pasaulyje lietuviui? Tik gabalėlio muilo ir karštos pirties, kad nusipraustų per amžius apokaliptinio mūšio apkasuose ir keliuose prisigraibyto purvo ir – izmų. Ir tada mes sugalvosime savo Rusijos sulaikymo strategiją. Tai, ko niekas nesitikės ir manys, kad tai neįmanoma.

© 2007 „XXI amžius“