Labirintai

Petras KATINAS

Žiniasklaida visais kanalais paskelbė Rusijos „Gazprom“ priklausančios Kauno termofikacinės elektrinės generalinio direktoriaus Antano Pranculio pranešimą, kad šis Rusijos dujų monopolininkas statys Kaune naują elektros jėgainę. Ir ta statyba bus skubiai forsuojama, nes naujoji atominė elektrinė Lietuvoje bus pastatyta ne anksčiau 2018 metų. „Gazprom“ pareigūnai irgi neslepia, kad po 2009 metų, kai bus uždaryta Ignalinos AE, kuri, anot šios bendrovės atstovų, gerokai iškraipo konkurencinę rinką, nes IAE parduoda energiją po 6,58 cento už kilovatvalandę, o rinkos kaina yra pusantro karto didesnė. Aišku, naivu būtų manyti, kad „Gazprom“, pastatęs Kaune naują elektrinę, tieks pigesnę energiją. Šis Rusijos monstras labdara neužsiima. Tą pagaliau ėmė suvokti ir Europos Sąjungos šalys, pirmiausia iki šiol buvusi didžiausia Maskvos draugė Vokietija. Jos vyriausybė sudarė specialią kontrolės komisiją, kad apribotų nepageidaujamas Rusijos investicijas. Šios struktūros tikslas – neleisti Kremliaus kontroliuojamoms Rusijos stambiausioms kompanijoms nusipirkti strategiškai svarbių Vokietijos objektų. Neseniai įtakingas Londono „The Economist“ paskelbė straipsnį „Rusija išsukinėja rankas“. Jame užsimenama ir apie Lietuvos visiškos energetinės priklausomybės nuo Rusijos pavojų. Įdomu, kad šiomis dienomis Maskvos dienraštis „Izvestija“ paskelbė straipsnį, pavadintą „Rusų investuotojai – rankas aukštyn!“ Pažymėdami Vokietijos sprendimą mažumėlę uždėti apynasrį Rusijos energetinių monstrų veržimuisi į Europą, šio straipsnio autoriai kažkodėl to stabdymo pagrindiniu įrodymu pasirinko Lietuvą. Tiksliau, „Mažeikių naftos“ istoriją. „Kada Rusijos kompanijos kovėsi dėl lietuviškos „Mažeikių naftos“, jos siūlė geriausią kainą ir garantavo šios įmonės aprūpinimą žaliava. Juk tai buvo tiktai Lietuvos labui. Be ne. Pirmenybė buvo atiduota lenkiškai „PKN Orlen“. Ir visai nesvarbu, kad dabar įmonei nepakanka žaliavos ir ji negali normaliai dirbti. Svarbiausia, kad gardus baltiškos „naftiankos“ kąsnis atiteko ne rusų okupantams, o laisvę mylinčiai Lenkijai“, – ironizuoja „Izvestija“.

Bet Maskvą erzina ne tiktai „Mažeikių naftos“ istorija. Piktinamasi, kad Europos Sąjungos politikai „rezga intrigas“ prieš Rusijos „Gazprom“. Aukšti Kremliaus pareigūnai dedasi esą skriaudžiami ir stebisi, kaipgi gali atsitikti, jog „Gazprom“, kuriam de facto turi dėkoti Europa, stengiamasi užkirsti kelią nusipirkti dujų paskirstymo tinklus, kad tiektų dujas tiesiai vartotojams. Kaip žinoma, „Gazprom“ parduoda dujas po 230-250 dolerių už 1000 kubinių metrų. Na, o dujų vartotojai Prancūzijoje, Italijoje ar Didžiojoje Britanijoje moka jau iki 1000 dolerių. Bent jau taip teigia Maskva. Todėl keliamas triukšmas, kodėl neleidžiama „Gazprom“ įsigyti tų tinklų Europoje arba jau bent įkurti tariamai nacionalines tarpininkų kompanijas, kuriose būtų pasodinti savi žmonės. Na, kaip Lietuvoje „Dujotekana“. Atrodo, Europa atsipeikėja ir to daryti neketina. Rusijos energetikos visiško dominavimo pavojaus išsigando ne tiktai Vokietija, bet ir Didžioji Britanija, kai „Gazprom“ užsimojo nupirkti didžiausią šalyje dujų paskirstymo kompaniją „Centrica“. Šios kompanijos vadovybėje irgi buvo surasta įtakingų ir gobšių veikėjų, kurie ėmė skelbti, kad be „Gazprom“ kompanija žlugs ir t.t. Tačiau Didžiosios Britanijos vyriausybė ir parlamentas netgi parengė specialų įstatymą, draudžiantį parduoti „Centrica“ rusams.

Panašiai klostėsi ir kitos Rusijos kompanijos „Aeroflot“ užmojai nusipirkti Italijos civilinės aviacijos kompaniją „Alitalia“. Kad to neleistų, ir čia teko įsikišti Italijos vyriausybei. Taigi Europą Rusija puola ne tik dujų ar naftos fronte. Taikomasi į visas strategines įmones ir kompanijas.

Iš tos pačios strategijos ir skubus „Gazprom“ sprendimas Kaune statyti naują termofikacinę elektrinę. Šis sprendimas paskelbtas bemat po to, kai Lietuvos Seimas priėmė įstatymą dėl naujos Ignalinos AE statybos. Matyt, tokio įstatymo buvo nekantriai laukiama. Kada ta nauja jėgainė atsiras, dar visai neaišku. Aišku tik viena, kad Rusija veiks visais frontais, jog sukiršintų Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos vyriausybes dėl tos elektrinės. Taip ir daroma. Esą Lietuva užsimojo turėti pernelyg daug naujosios elektrinės akcijų. O štai naujoji Kauno termofikacinė elektrinė atsiras jau netrukus. Tada ir latviai, ir estai pirks tą naujos „Gazprom“ elektrinės energiją. Niekur nesidės. Tuo labiau kad Lietuvos elektros tiltas per Lenkiją į Europą, bent jau kol kas, egzistuoja tiktai popieriuje.

Panaši situacija ir kitoje strateginėje šakoje – „Lietuvos geležinkeliuose“. Čia irgi tvarkosi Rusija. Juk ne be reikalo mūsų Prezidentas apdovanojo Rusijos geležinkelių šefą KGB generolą aukščiausiu Lietuvos ordinu. Kaip ir ordinas Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkui J.Karosui, faktiškai niekais paverčiančiam visus pasiūlymus ne tik bent kiek priminti Rusijai apie okupacijos žalos atlyginimą, bet ir visas kitas Maskvos keliamas grėsmes. Taigi Prezidentui giriantis savo laimėjimais užsienio politikos srityje, tokie valstybiniai apdovanojimai šiems asmenims labai daug ką pasako.

Bet nėra ko norėti. Pakanka tik pažvelgti į Prezidentūros kadrus. Patarėjų korpuse su žiburiu nerasi nė vieno buvusio disidento ar dešiniųjų pažiūrų žmogaus. Dažniausiai tai Maskvos, Leningrado ir kitų Rusijos aukštųjų mokyklų auklėtiniai. Arba kadrinių karininkų sūnūs (taip yra vieno teisės srityje dirbančio „specialisto). Tad girtis laimėjimais užsienio politikoje vargu ar verta. Briuselyje ir kitose Europos sostinėse ar Vašingtone galima kalbėti vienaip, o Vilniuje elgtis visai kitaip. Tuo labiau kad užsienio politikos vairą Lietuvoje iš Prezidento jau faktiškai perėmė ne tik premjeras G.Kirkilas, bet ir kiti tos pačios „niekada neklystančios“ partijos funkcionieriai ir ideologai.

© 2007 „XXI amžius“