Nukryžiuotoji, arba Kiek gali žmogus

Eglė PEREDNYTĖ

Angelė Rudžianskaitė

Ji tave pasitinka šypsena. Atidarai duris ir išvysti akis. Geras geras. Laukiančias tavęs. Tarsi motinos, kuri visada laukia savo vaikų. Angelė Rudžianskaitė. Angelytė. „Žmonės pirmiausia pastebi vežimėlį, o ne švytinčias mano akis...“ Ne visiems duota išvysti esmę – širdį žmogaus, kuri myli ir dalija save kitiems. Taip, taip! Ji tarnauja kitiems, atiduodama visą save. Ji gyvena visavertį gyvenimą – labiau visavertį negu daugelis sveikųjų. „Kas yra sveikas? – dažnai klausiu savęs, išėjusi iš Angelės namų. – Ji ar tie, kurie turi nesuluošintą kūną?“ Jos širdis – atvira. Ji labiau nei bet kas kitas moka mylėti. Ar ne tai ir yra svarbiausia? Ji jaučia tave ir užjaučia dėl tavo problemų, kurios tampa mažytės mažytės, kai palygini jas su jos gyvenimo problemomis. „Viena draugė paprašė parašyti, kaip aš gyvenu. Aš jai parašiau keturiasdešimt laiškų apie vieną savo dieną. Gaila, kad nepasidariau tų laiškų kopijų – dabar jau neturėčiau jėgų jų parašyti. Kovoju už kiekvieną savo dieną. Man tai didelis uždavinys. Pirmiausia reikia sugebėti priversti savo kūną judėti, tiesiog jį prikelti. Susitvarkyti save, sutvarkyti savo namus. Kažko nepadarai, ir jau skauda, kažko nepamankštini, ir jau nebegali nieko daryti. Yra geležinė programa, kurią kasdien vykdau“. Tegaliu tik pridurti, kad tai reikia pamatyti – kaip ji kovoja už savo gyvenimą. Tada išdulka visos depresijos ir beprasmybės…

Angelei esu dėkinga už daug ką. Už tai, kad priėmė mane tokią, kokia esu, ir pasilenkė prie manęs, kai buvo sunku. Taip ji padėjo ne tik man – daugeliui žmonių. Nuolat kentėdama viso kūno skausmus, ji vis vien šypsojosi žmogui ir Dievui – Jis vedė net sunkiausiomis akimirkomis. „Galbūt patį pirmą, labai stiprų ryšį su Dievu pajutau, kai gydytojai pasakė mano artimiesiems, kad aš neišgyvensiu. Viduje pajutau stiprų tikėjimą, kad tai – netiesa. Pajutau, kad šalia manęs yra aukštesnės jėgos, kurios man neleis mirti. Kadangi jaučiau, kad tai tikra, ir tikėjau tuo, tai man padėjo išsikapstyti. Beveik devynis mėnesius išgulėjau lovoje. Buvo labai daug laiko bendrauti su Dievu ir įsitikinti, kad einu teisingu keliu, kad Jis mane globoja. Ir dabar nepraleidžiu nė vienos dienos, kad valandą nebendraučiau su Juo. Apie tuos gyvenimo uždavinius, kuriuos man reikia spręsti, aš nieko kita negaliu paklausti – tik Jo.“

- Ar jaučiate, kad Jis jums atsako?

- Visada, tik reikia išlaukti. Žaviuosi tomis situacijomis, kurios nutinka, kai kreipiesi pagalbos. Neapsakomai gražu. Jo veikimas yra toks subtilus, kad ne bet kam gali ir papasakoti. Gal ir nereikia. Kiekvienoje labai sudėtingoje situacijoje, kurią reikia išgyventi, po ilgo pokalbio su Juo pasakau: „Tebūnie Tavo valia“. Ir sulaukiu atsako. Jis kartais būna labai linksmas, kartais kaip stebuklas, kartais sukelia šoką – niekad netikėtum, kad Jis gali veikti būtent taip. Reikia tik nebijoti atsiduoti Jo valiai. Jaustis taip, lyg gulėtum Jo delnuose …

Pokalbiui su Dievu reikalinga tyla ir susikaupimas. Dažnai tenka būti vienatvėje. Tai labai subtilūs dalykai – jau vien tik kūryba… Tuos devynis mėnesius, gulint lovoje, man ateidavo posmai – eilėraščiai, gal maldos. Prasmingi, be galo gilūs žodžiai. Atrodė, kad jie yra man padiktuoti. Bet kai tik aš pasijaučiau tvirčiau ir pradėjau daugiau dėmesio skirti darbui, išėjau į visuomenę, visa tai staiga prapuolė, ir aš jau treji metai kai nesu parašiusi nieko gražaus. Truputį gaila, bet gaunu kitus uždavinius, kurie taip pat turi prasmę, tik yra labiau žemiški. Reikia priimti viską taip, kaip yra…

Mano draugė labai stebėjosi, kad aš jau pusę metų nebuvau bažnyčioje. Tada man buvo padiktuotas šis eilėraštis – labai man mielas, nes ne mano. Jis atėjo iš Viešpaties.Kaip patvirtinimas, kad teisingai mąstau.

Giesmė kasdienybei

Virtuvė – mano bažnyčia.
Ant stalo – mažas altorėlis.

Jame sudėtas Dievo kūnas
Lėkštelėj, ant drobinės servetėlės.

Kampe iš čiaupo – Kristaus kraujas
Mažais lašeliais laša.
Ištiesiu tuščias rieškutes –
Kiekvienas lašas man gyvybę neša.

Aš savo maldą kasdienybei
Pradedu vienodai –
Nusiprausiu rankas ir veidą,

Ir privažiuoju nusilenkti duonai.

Apsvaigusi uodžiu jos kvapą
Ir trupinėlį rankomis burnon dedu.
Pavalgau akimis ir kūnu,
Ir man nereik triukšmingų apeigų.

Čia aš atlieku išpažintį,
Čia gaunu Dievo išrišimą.
Einu toliau tarnaut žmonėms,
Kurie iš mano rankų ima.

Man labiau artima yra ne meilė, bet tarnystė. Tarnauti žmogui – didesnė prasmė. Kažkada likau viena su dviem mažais vaikais, kuriems reikėjo tarnauti. Mažai teko galvoti apie save. Paskui atsirado žmonės, kurie buvo šalia, ir aš ėmiau tarnauti jiems. Tai yra besąlygiška tarnystė. Kodėl, kaip, kas, dėl ko – šie klausimai tampa beprasmiai. Taip jau įvyksta, kad esi tuo laiku, toje vietoje, aplink tave yra žmonės, nuo tavęs kažkiek priklauso jų likimas, ir atsiranda prasmė. Ypatingai vaikai moko tikrosios tarnystės. Suaugusieji kelia vieni kitiems daug reikalavimų, ko neturi būti tarnystėje. Tarnauti labai padeda tikėjimas – jis tavo tarnystės naštą padaro lengvą ir prasmingą.

O štai kaip Angelė atsako į klausimą: „Kiek gali žmogus?“

Dirbu Medicinos universitete. Įsitraukiau į neįgalių žmonių judėjimą. Išlaikau save, rūpinuosi savo namais, išauginau vaikus (dvidešimt dvejų ir dvidešimt penkerių metų sūnus). Kartais būna, kad vienu metu dirbu tris darbus, tarp jų – ir projektinę veiklą. Per paskutinius Seimo rinkimus balotiravausi į Seimą, atstovaudama neįgaliųjų judėjimui – tai buvo pirmas kartas, kai į Seimą balotiravosi neįgalus žmogus. Gaunu tiek darbo pasiūlymų, kad fiziškai neįmanoma į juos visus atsakyti.

- Ar labai sunku dirbti? - klausiu Angelės.

- Jei darbas namuose, ne taip sunku. Jei reikia kur nors važiuoti, sunku dėl absoliučiai nepritaikytos aplinkos. Tenka šeštus metus dirbti trečiame aukšte be lifto ir būti nešiojamai ant rankų aukštyn žemyn. Štai kokios aplinkinių pagalbos reikia: nuvažiuoti, parvažiuoti, nunešti, atnešti... Ta priklausomybė – labai sunki. Bet kur dirbdama turiu viską iki pačių mažiausių smulkmenų suplanuoti: kas man padės, kas mane prilaikys... Dvidešimties centimetrų bordiūras – jau kliūtis. O būna dar, kad vežimas sulūžta... Pasijunti absoliučiai beviltiškai. Bet tai gali suprasti tik pats, atsisėdęs į invalido vežimėlį.

Pro mano langą matosi mokyklos kiemas. Aš žiūriu ir džiaugiuosi, kaip gražiai žmonės vaikšto. Garantuoju, kad jie net nenutuokia, kokia tai laimė. Bet aš jiems nepavydžiu – man gražu, kad jie gali taip lengvai judėti. Tarp kitko, jie gali pasakyti: kaip tau gerai – sėdi sau namie, o man reikia per šaltį į darbą eiti. Ne vienas taip ir pasako.

- Susikeistumėt su jais vietomis?

- Jie nesikeistų... Mes turime kiekvienas išgyventi tą situaciją, kurioje esame. Tai yra kasdieninio gyvenimo išmintis: kad ir kaip būtų sunku ar lengva, ar beprasmiška, svarbiausia, kad galėtum ištarti: „Ačiū, Viešpatie, tai yra mano gyvenimas ir tai, ką aš turiu, yra geriausia.“ Tais žodžiais gali patikrinti savo tikėjimą – jei gali tai ištarti kiekvieną dieną – tavo tikėjimas gyvas. Jei visą laiką maištauji, vadinasi, reikia dar labai daug dirbti su savimi.

Skaičiau latvių rašytojos Zentos Maurinios knygą apie jos keliones po Vakarų Europą. Ta knyga mane labai sužavėjo – tokia šilta... Tik knygos gale sužinojau, kad ta moteris keliavo sėdėdama invalido vežimėlyje (ji nuo vaikystės sirgo poliomelitu). Man labai patiko jos žodžiai: „Gyvenimas ant manęs užvertė akmens luitą, bet aš iš jo padariau meno kūrinį“.

- Koks jūsų ryšys su gamta?

- Baigiau biologiją. Esu gamtos vaikas. Dabar visa tai iš manęs atimta. Bet yra žmogaus vaizduotė, mintis ir man nieko nereiškia pasivaikščioti tais takais, takeliais, miškais, kur kadaise būdavau. Esu labai laiminga, kad buvo laikas, kai buvau sveika ir turėjau daug galimybių pabūti gamtoje, pakeliauti. Visuomet jaučiu kaltę už tuos žmones, kurių negalia buvo patirta vaikystėje arba nuo pat gimimo, ir jie neturėjo gyvenimo etapo, kai galėjo šokti, važinėti dviračiu, bėgioti, slidinėti, maudytis – tų nuostabaus judesio momentų.

Angelė papasakojo ir apie savo vaikus.

- Vaikai nėra mano – jie yra Dievo, kaip ir aš, - sako Angelė. - Atsiunčiami tam, kad kažko išmokčiau. Kai stengiesi naudotis jų išmintimi, visai kitaip einasi. Tereikia įsiklausyti į vaiko žodžius... Jie turi dievišką pasaulio suvokimą, nedramatizuoja gyvenimo, mąsto labiau širdimi.

Gyvenimas yra scena, kur auga mano vaikai. Aš – stebėtoja. Jei pradeda džiūti, palaistau, jei ne – nesikišu. Ne visada sudėtingame kasdieniniame gyvenime gali naudotis jų išmintimi. Paprasčiau būti kategorišku, despotišku. Tai labai suardo ryšį. Vaikai – mano draugai, su kuriais aš bendradarbiauju. Kai priklausai nuo savo vaikų – net iš namų negali be jų išeiti, tai parodo prioritetų laikinumą – kai esi tėvas ar motina, tu tiek daug gali, ir staiga apsisuka viskas – ir nieko nebegali. Turi be galo puoselėti žmogiškus santykius, nes esi priklausomas ir gali likti vienui vienas, jei nesivaldysi, nenurysi neigiamų emocijų, nesureikšminsi savęs. Juk esi tik maža maža smiltelė... Man pavyko per aštuonerius metus nė karto nesusipykti, nepasiekiau to, kad vaikai man nebenorėtų padėti. Bet tai nėra lengva. Turi save labai stabdyti, ypač kai visą laiką skauda ir būna tokių situacijų, kai nebegali kontroliuoti savo būsenos.

Moteris sako, kad jai labai pasisekė – pas ją ateina tik labai geri žmonės. „Mano situacijos gražiausia pusė yra ta, kad žmonėms, kurie bendrauja iš reikalo, nėra prasmės su manimi bendrauti. Mane aplanko labai daug žmonių. Bendraujam... Bendraudami žmonės keičiasi, tarp jų vyksta apykaita. Aš atsinaujinu, ir jie atsinaujina. Tai prasmingas dalykas.

Kai po avarijos (ji mane pasodino į vežimėlį) grįžau namo (o visada buvau labai savarankiška), labai blogai jaučiausi, tad buvo nepatogu kviesti savo draugus. Atrodė, kad pirma turiu susitvarkyti pati. Ir pajutau, kad krentu į tokią duobę, iš kurios pati neišlipsiu. Tada pradėjau skambinti savo draugams ir kviesti juos ateiti. Ir pradėjau bendrauti. Pati jaučiau, kaip stiprėju, visai kitaip jaučiuosi.“

Norėčiau pridurti, kad pusė Angelės kūno yra paralyžiuota. Nepaisant to, ji gyvena. Ir dar kaip gyvena! Ši moteris yra laidininkas, per kurį teka Dievo malonė tiems, kuriems to labiausiai reikia. Valia gyventi. Beprotiška meilė gyvenimui. Nuolankumas. Didybė žmogaus, kuris iškenčia viską ir vis vien išlieka žmogum.

„Žeidžia visuomenės požiūris į tokius žmones kaip aš. Niekas netiki, kai pasakai, kad viena tvarkaisi, viena viską darai. Trafaretinis klausimas: o kas jus globoja, kas jus išlaiko? Su gailesčio gaida.

Tai, ką aš dabar pasakoju, labai retai darau. Vienintelį interviu daviau prieš ketverius metus žmogui, kuriuo labai pasitikėjau. Tai yra labai sunku. Patikėti save gali retai ir ne bet kam. Žmonės dažnai to prašo, bet tai yra mano kelias ir mano receptai netinka kitiems. Žinau žmonių, kurių gyvenimo uždaviniai – dar sunkesni, ir jie taip pat nenori pasakoti, kokiu keliu jie eina, ką daro, kad išgyventų. Apie tai, kas tikra, žmonės nenori kalbėti“.

Supratau, kad pokalbis baigtas. Angelė tarsi pabudo iš susimąstymo, privažiavo prie lango ir sušuko: „Kaip gražu, kiek saulės! Fantastika! Eik į lauką ir vaikščiok, vaikščiok, VAIKŠČIOK...“

Šis straipsnis tebūnie padėka Angelei ir giesmė gyvenimui, kuris bet kokiu atveju yra dovana. Apie ją dar daug galima rašyti. Bet koks straipsnis sutalpins žmogaus begalybę, Dievo gerumą, koks straipsnis sutalpins gyvenimą, kuris yra stebuklas?

Kodėl aš apie tai rašau? Tik dėl vieno dalyko – kai tau bus nepakeliamai sunku, prisimink Angelytę...

Kaunas

© 2005 "XXI amžius"