Amerikietė numarinta badu, nes turėjo sunkią negalią T.Šiavo tragiškos žūties pamokos

Mindaugas BUIKA

Komos ištikta Teri Šiavo buvo numarinta, atsisakius ją vėl prijungti prie maitinimo vamzdelio

Teri Šiavo sesuo Siuzan Vitadamo

Sužinojusi apie dukters Teri Šiavo mirtį, jos mama Meri Šindler eina į ligoninę, kur guli duktė

,,Mirė Teri Šiavo", - Šindlerių šeimos atstovas pranciškonų vienuolis pranešė prie slaugos ligoninės Floridoje susirinkusiems artimiesiems ir jų draugams

Amerikietis laiko plakatą, smerkiantį Floridos teisėją, pritarusį sprendimui nebemaitinti neįgalios amerikietės Teri Šiavo

Teri Šiavo tėvas Bobas Šindleris (dešinėje) išeina iš teismo pastato. Jį lydi priorų vienuolis

Moraliai neleistinas eutanazijos atvejis

Žmogaus gyvybės gynėjai, Bažnyčios atstovai Jungtinėse Valstijose ir Vatikane skaudžiai sutiko teismo sprendimą nutraukti dirbtinį maitinimą beveik 15 metų dėl smegenų pažeidimo komos būklėje buvusiai 41 metų moteriai iš Floridos valstijos, taip pasmerkiant ją žiauriai bado mirčiai. Išbuvusi beveik dvi savaites be maisto ir vandens, kol jos tėvai kovojo teismuose dėl dukters gyvybės, Teri Šiavo mirė kovo 31 dieną, palikusi daugelį neatsakytų moralės, bioetikos ir teisės klausimų gerokai susiskaldžiusiai, o neretai ir dorovėje pasimetusiai šių dienų visuomenei.

Kunigas Frenkas Peivonas, JAV „Kunigų už gyvybę“ sąjūdžio vadovas ir T.Šiavo tėvų Meri ir Bobo Šindlerių dvasinis vadovas, kuris buvo prie mirusiosios beveik iki paskutinių jos gyvenimo minučių, vėliau žurnalistams kalbėjo, jog tai, kas įvyko, buvo ne tik liūdna mirtis, bet ir „žmogžudystė“, todėl reikia liūdėti dėl visos amerikiečių tautos, „kuri leido tokį žiaurumą kaip šis“, ir reikia melstis, kad daugiau taip neatsitiktų. Taip pat ir JAV nacionalinio teisės į gyvybę komiteto vienas vadovų medicinos etikos ekspertas Berkas Belčas pažymėjo, kad „Teri Šiavo mirtis yra didelis neteisingumas bei ženklina liūdną dieną mūsų istorijoje, kai mūsų visuomenė leidžia Teri ir kitiems sunkią negalią turintiems būti sunaikintiems taip žiauriai ir nežmoniškai“.

Be abejonės, T.Šiavo žūtis buvo moraliai neleistinas eutanazijos atvejis, nors savo ciniškumu netgi pralenkė ir tą „gailestingosios mirties“ supratimą. Iš tikrųjų eutanazijos šalininkai dažniausiai kalba, jog numarinti jų pačių prašymu reikia tuos, kurių liga nepagydoma, kurie jaučia nepakeliamą skausmą ir pan. Tačiau T.Šiavo nebuvo nepagydoma ligonė ir jos „vegetacinė būklė“ kiekvienu momentu galėjo pasikeisti. T.Šiavo nebuvo mirštanti, - būdama tokios būklės ji išgyveno 15 metų, - ji nejuto skausmo. Išvis jos gydyti netgi nereikėjo, užteko aprūpinimo maistu ir skysčiu, tik tai teko atlikti „dirbtiniu būdu“ – per tiesiogiai į skrandį įstatytą maitinimo vamzdelį.

Galima diskutuoti, kas yra dirbtinė priemonė, kurios pagalba žmogus maitinasi ar yra maitinamas: šaukštas, „lašinė“, kūdikiui skirtas pieno buteliukas iš specialios tūbelės. Katalikų Bažnyčia savo mokyme vienareikšmiai atmeta eutanaziją, nes Dievo dovanota gyvybė yra neliečiama nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties. „Tai ne tik krikščioniškosios etikos principas, bet ir žmogiškojo civilizuotumo principas“, - pažymėjo Vatikano spaudos tarnybos direktorius Choakinas Navaras Valsas. Jis išreiškė viltį, kad dramatiškas kovos už T.Šiavo gyvybę ir jos žūties patyrimas „atves į didesnį žmogiškojo orumo suvokimą visuomenėje ir tuo pačiu geresnę gyvybės apsaugą, taip pat ir teisiniame lygyje“.

Abejonės dėl „vegetacinės padėties“ sampratos

T.Šiavo tėvams kovojant už savo stiprų smegenų pažeidimą patyrusios dukters gyvybę, iškilo klausimas dėl paties paciento pareikštų norų, jeigu tuo momentu jis negali priimti sprendimų dėl savo sveikatos apsaugos ar gydymo bei gyvybės palaikymo. Pati T.Šiavo nebuvo palikusi jokių raštiškų nurodymų, tačiau jos vyras ir teisinis globėjas Maiklas Šiavas, su kuriuo ji santuokoje gyveno nuo 1986 metų, teigė, kad Teri jam vienu momentu dar iki traumos buvo sakiusi, jog nenorėtų komatozėje būti dirbtinai maitinama. Remdamasis šiuo tvirtinimu, Floridos teismas ir leido Maiklo reikalavimu nutraukti sunkios būklės moters gyvybės palaikymą.

Be abejo, galima kelti klausimą dėl Maiklo moralinio integralumo ir tikėjimo jo žodžiais, kurių pati Teri dėl savo padėties negalėjo patvirtinti. Juk M.Šiavas, nors ir buvo davęs santuokinės ištikimybės įžadus, kurių prasmė ypač reikšminga žmonai tapus neįgalia, nuo 1995 metų gyveno be santuokos su kita moterimi, su kuria susilaukė poros vaikų. Tačiau netgi jeigu T.Šiavo ir būtų davusi tokius išankstinius nurodymus dėl jos gyvybės nutraukimo atsidūrus vadinamojoje „vegetacinėje padėtyje“, šiuo atveju krikščioniškos etikos požiūriu jie nepriimtini kaip savižudiškas sprendimas. Bažnyčia visuomet gerbia asmenų prašymus, tačiau „ji nepriima pareiškimų, kurie yra savižudiški“, teigia JAV episkopato Gyvybės gynimo tarnybos direktorius Ričardas Derflindžeris.

Net ir pati T.Šiavo „negrįžtama vegetacinė padėtis“, apie kurią kai kurie gydytojai teisme paliudijo M.Šiavo naudai, daugeliui kitų medikų atrodo yra pernelyg subjektyvi ir atmestina žmogaus atžvilgiu. Anot JAV Krikščionių medikų asociacijos pirmininko dr. Devido Stivenso, pati negrįžtamos vegetacinės padėties diagnozės koncepcija „yra menkavertė, nes į žmogų ji tada žiūri kaip į augalą – atimdama iš jo patį žmoniškumą.

Šios diagnozės iš viso negalima nustatyti, ir kai kurie pacientai, kurie buvo patekę į tokią padėtį, vėliau aiškino, kad jų protas buvo tarsi surakintas, tačiau jie jautė, kas vyksta aplink“.

Kiti ekspertai siūlo vietoje „nuolatinės vegetacinės padėties“ apibrėžimo įvesti „minimaliai sąmoningos padėties“ sampratą. Daugelis tų medikų, kurie aplankė pacientę, taip pat jos tėvai ir vaizdo įrašus stebėję TV ekranuose amerikiečiai galėjo pastebėti T.Šiavo reakciją į šalia jos buvusius žmones. Jų teigimu, Teri buvo minimaliai sąmoninga, jos smegenys nebuvo visiškai nustojusios veikti ir po tam tikro laiko netgi galėjo atsigauti. Bent jau tam turėjo likti viltis, nepaisant specifinės tokio gyvenimo „kokybės“, kuri šiuolaikinės konsiumistinės ir sėkmės kultą išgyvenusiai visuomenei galėjo pasirodyti beviltiška.

T.Šiavo naudai paliudijo 42 metų Keit Adamson, kuri 1995 metais dėl smegenų traumos buvo patekusi į panašią „vegetacinę būseną“, bet vėliau atsigavo, nors liko iš dalies paralyžiuota. Skirtingai nei T.Šiavo, kuri gebėjo pasukti galvą, atmerkti akis, šypsotis, K.Adamson negalėjo net mirktelėti, nors, kaip vėliau pasakojo, viską suprato, ką kalba aplinkui esantys žmonės. Jai dirbtinis maitinimas buvo atjungtas net aštuonias dienas, bet vyro reikalavimu buvo sugrąžintas. Pasitikti tokią „teisėtą“ egzekuciją, negalint pasakyti nė žodžio, yra su niekuo palyginamas siaubas, sakė dviejų vaikų motina. Ką jautė prieš savo žūtį T.Šiavo, kurios veidą, anot buvusiųjų šalia, - kol jų neišvarė M.Šiavas, - buvo suėmę traukuliai, o akys neramiai ieškojo paramos, galima dabar tik svarstyti.

Sprendimus nulemia „gyvybės kokybės“ supratimas

Kai, likus kelioms valandoms iki T.Šiavo mirties, JAV Aukščiausiasis Teismas paskutinį kartą atmetė jos tėvų ieškinį, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renatas Martinas perspėjo, kad visus tuos, kurie neprisideda prie jos gyvybės išgelbėjimo, galima priskirti prie nežmoniško nusikaltimo dalyvių. Jis pastebėjo, jog moters būsena vadinama „vegetacine“ pirmiausia vadovaujantis tuo, kad ji nesugeba komunikuoti su aplinka. Tačiau tvirtinimai, kad tokios būklės pacientai nieko nejaučia ir nekenčia, kai dirbtinis maitinimas atjungiamas, yra visiškai neįrodytas, o daugelis ekspertų kaip tik aiškina priešingai. Taigi neleidimas atstatyti dirbtinio maitinimo T.Šiavo iš esmės sulyginamas su „neteisingu mirties nuosprendžiu nekaltam asmeniui“, sakė kardinolas R.Martinas.

Pavadinti mirties nuosprendžiu, ir dar baisiausia bado bei troškulio forma, leidžia ir tai, kad verdiktą priėmė teismas. Tik keista, jog šiuo nekaltos moters atveju nesivadovavo byloms privaloma nekaltumo prezumpcija. Kol nėra aiškaus įrodymo, kad T.Šiavo negyvena žmogiško gyvenimo, tol privalu vadovautis gyvybės prezumpcija, nes kitaip tos nelaimingos moters mirtį reikėtų vadinti žmogžudyste, o visus, kurie tai galėdami neprisideda prie jos išgelbėjimo, bendrininkais žmogžudystėje. Anksčiau kardinolas R.Martinas yra pažymėjęs, jog tokius sprendimus nulemia šiandienos būdingas „gyvenimo kokybės“ supratimas, kai pirmenybė teikiama ne kiekvieno žmogaus orumui, bet ekonominei sėkmei, grožiui bei fiziniam malonumui.

„Žmogus – ne „augalas“ – lėtai miršta tuo metu, kai pasaulis bejėgiškai stebi per televiziją ir laikraščius, - rašė apie T.Šiavo atvejį Vatikano laikraštis „L’Osservatore Romano“, kai pacientė dar buvo gyva. – Jos reali drama yra tai, kad vietoje iškilimo visuotinio gailestingumo ir solidarumo bangos, viskas numalšinama moraliniu siekiu įžūliai prisiimti teisę spręsti apie kito žmogiškojo kūrinio gyvybę ir mirtį“. Taigi kas gali spręsti apie orumą ir šventumą žmogiškosios egzistencijos, sukurtos „pagal Dievo paveikslą ir panašumą?“, - klausiama minėto Vatikano oficialaus leidinio redakciniame straipsnyje. Gal gydytojai, kurių profesinė pareiga – pirmiausia prisiminti duotą priesaiką „gydyti, kiek įmanoma, ir visada globoti“? O gal Teri tėvai, kurie suteikė jai gyvybę prieš 41 metus? Tačiau ši teisė suteikta jos vyrui, kuris vieną dieną pasižada „mylėti ir gerbti ją ligoje ir iki mirties“, o dabar tapo šaltakraujišku ir negailestingu budeliu. „Teri lėta ir širdį verianti agonija yra šiandien Dievo, gyvybės Viešpaties, pajautos agonija, - daro išvadą „L’Osservatore Romano“. – Tai agonija meilės, kuri žino, kaip pagelbėti silpnajam ir vargstančiam. Tai žmoniškumo agonija“.

Piktinanti teisėjų arogancija ir moralinė painiava

Žinoma, Šindlerių šeima, atkakliai kovojusi už nelaimės ištiktos dukros gyvybę, nebuvo vieniša. Ją parėmė Jungtinių Valstijų Kongresas, skubos tvarka, praėjus vos dviem dienoms po T.Šiavo dirbtinio maitinimo nutraukimo, priėmęs įstatymą, leidusį tėvams kreiptis į aukštesnes teismines instancijas. Šalies prezidentas Dž.Bušas, kuris yra žinomas „gyvybės kultūros“ rėmėjas, skubiai nutraukęs atostogas, sugrįžo į Vašingtoną, kad minėtas įstatymas galėtų pradėti veikti po prezidento pasirašymo. „Mes esame dėkingi prezidentui Dž.Bušui, Kongreso nariams ir Floridos pareigūnams už jų pastangas išsaugoti T.Šiavo galimybę gyventi, - kalbėjo JAV vyskupų konferencijos Gyvybės gynimo komiteto pirmininkas Baltimorės arkivyskupas kardinolas Viljamas Kileris. – Jos sunki negalia nepadaro jos mažesniu Dievo vaiku. Ji nusipelno ne mažesnės žmogiškosios globos, kaip ir kiekvienas žmogus“.

Kardinolas priminė popiežiaus Jono Pauliaus II mokymą, išdėstytą 2004 metų pavasarį Romoje vykusioje mokslinėje konferencijoje, kad nuolatinėje vegetacinėje padėtyje esantys pacientai turi „teisę į pagrindinę sveikatos globą ir slaugą (aprūpinimą maistu, vandeniu, švaros ir šilumos užtikrinimą)“. Šventasis Tėvas nurodė, kad ši nuostata taip pat svarbi ir dėl dirbtinio maitinimo, „kiek maistas yra visiškai įsisavinamas ir padeda išvengti kentėjimų“. Tokios pastangos yra „moralinis įpareigojimas“, o jų nebuvimas faktiškai reiškia nusikalstamą eutanaziją.

Deja, nepaisant šių sutelktų JAV Bažnyčios ir valstybės vadovų pastangų, teisminių instancijų „nepriklausomo“ elgesio įveikti nepavyko, ir T.Šiavo buvo pasmerkta pražūčiai. Beje, tai jau ne pirmas kartas, o daugiau sistemos tapsmas, kad teismai savo aiškiai subjektyviu elgesiu stengiasi sustabdyti gyvybę ginančių įstatymų veikimą, ir tai kelia didelį tiek krikščionių politikų, tiek ir gyvybės gynėjų pasipiktinimą. „Mes turime atidžiau pažvelgti į šį arogantišką, nekontroliuojamą, neatsakingą teisėjavimą, kuris šaiposi iš Kongreso ir prezidento“, - paragino Atstovų rūmų respublikonų daugumos lyderis Tomas De Lėjus.

Gyvybės gynėjų sąjūdžio „Operation Rescue“ vadovas pastorius Filipas Benamas tiesiog pareiškė, jog „teismai tapo įrankiu šėtono rankose, kurių pagalba yra plėtojama mirties kultūra“. Vengdamas tokio radikalaus kaltinimo, kardinolas V.Kileris po T.Šiavo mirties vis dėlto pripažino, kad dėl šiuolaikinėje visuomenėje įsivyravusios moralinės painiavos svarbi tampa „kultūra, kurioje žmogiškoji gyvybė vis labiau nuvertinama ir pažeidžiama, ypač jei ta gyvybė silpna ir trapi“. Kardinolas reiškė viltį, kad T.Šiavo tragedija pažadins amerikiečių „tautą didesniam įsipareigojimui ginti bejėgius pacientus ir visus silpnuosius, esančius tarp mūsų“.

Prezidentas Dž.Bušas taip pat drąsino gyvybės gynėjus nenuleisti rankų ir stiprinti pastangas įtvirtinant gyvybės kultūrą. „Aš raginu visus tuos, kurie gerbia T.Šiavo atminimą, tęsti darbus kuriant gyvybės kultūrą, kurioje visi amerikiečiai būtų priimti, vertinami ir ginami, ypač tie, kurie gyvena kitų gailestingumo dėka, - sakė jis susitikime su žurnalistais. – Civilizacijos esmė yra ta, kad stipresniojo pareiga – ginti silpnąjį. Visuose šiuose atvejuose iškyla rimtos abejonės ir klausimai, pirmumas turi būti teikiamas gyvybės apsaugai“.

T.Šiavo tragiška žūtis jau paskatino JAV Kongrese svarstyti naują įstatymą, vadinamąjį Neįgalių asmenų apsaugos aktą, kurio priėmimas garantuotų gynimą nuo to teisinio susidorojimo, kurį patyrė nelaiminga moteris.

EPA-ELTA nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"