Eutanazijos šalininkais tampama dėl sveikatos sistemos spragų

Kun. dr. Andrius Narbekovas

Kančiose paliktų mirti ligonių patirtys, Lietuvos atsilikimas paliatyvios medicinos srityje ir į ekonominę naudą orientuota sveikatos apsaugos sistema - palanki terpė rastis eutanazijos šalininkams. Taip teigė kunigas, bioetikos daktaras Andrius Narbekovas. Pasak jo, šiuo metu Europos Tarybos komitetuose svarstoma rezoliucija, kuria siekiama į žmogaus teises įtraukti teisę ligos atveju pačiam nuspręsti, ar nutraukti savo gyvybę.

Susirūpinimą bandymu įteisinti eutanaziją paskutiniame savo posėdyje išreiškė Lietuvos Vyskupų Konferencija. Jos generalinis sekretorius mons. Gintaras Grušas sakė, jog Bažnyčios pozicija šiuo klausimu visada tokia pat - žmogaus orumas reikalauja, kad Dievo dovanota gyvybė būtų gerbiama nuo gyvenimo pradžios iki natūralios pabaigos. Įteisinti eutanaziją Europos Taryboje buvo bandyta prieš kelerius metus, tačiau nesėkmingai. Pasak mons. G. Grušo, šiemet į Europos Tarybos komitetų svarstymus rezoliucija grįžo su pavojingai sušvelnintais terminais. Naujame dokumento pavadinime „Pagalba pacientams jų gyvenimo pabaigoje“ nebeliko žodžio „eutanazija“, tačiau jo esmė nepakito.

„Man, kaip gydytojui, toks rezoliucijos pavadinimas keistas“, - sakė chirurgo patirties turintis kun. dr. A. Narbekovas. - Tam, kad pacientas gyvenimo pabaigoje sulauktų pagalbos, nereikia jokių papildomų dokumentų. Tuo tarpu ši deklaracija - žingsnis į savižudybės su gydytojo pagalba įteisinimą“. Mūsų visuomenėje plintančią senatvės ir negalios baimę, kunigo nuomone, lemia sveikatos apsaugos sistemos spragos. Prieš mirtį onkologiniai ligoniai iš gydymo įstaigų išrašomi kaip neperspektyvūs ir paleidžiami namo. „Įsivaizduokite, kokiose kančiose žmonės priversti baigti savo gyvenimą! Tai matydami artimieji pradeda galvoti, jog teisingiau būtų padėti jiems numirti“, - sakė kun. dr. A. Narbekovas. Pasaulyje senukai ir sergantieji nepagydomomis ligomis slaugomi paliatyvios medicinos klinikose, kuriose ne tik malšinamas skausmas, bet ir teikiama dvasinė pagalba. Kun. dr. A. Narbekovo teigimu, Lietuvoje ši sritis apleista. Paliatyvios medicinos filosofija remiasi vienintelė Kaune esanti klinika, kitur skausmus kenčiantiems žmonėms padeda pavieniai entuziastai, dirbantys ligoninių skausmo poskyriuose, klinikose. „Paklausus, kodėl neatsisakytų pagalbos numirti gyvenimo pabaigoje, dažniausiai išgirstamas atsakymas: „Kad nesikankinčiau“. Tačiau diskutuoti, kaip palengvinti sunkiai sergančiųjų skausmus, kad žmonės iki paskutinės gyvenimo minutės galėtų jaustis esantys žmonės - nepopuliaru“, - pažymėjo kunigas ir bioetikos daktaras.

Olandijoje atlikti tyrimai, kuriais buvo siekta išsiaiškinti, kodėl turtingi olandai pasirinktų eutanaziją, parodė, jog ten skausmas - penktoje vietoje. Pirmoje buvo baimė numirti vienam ir apleistam, toliau - baimė būti priklausomam nuo kitų, prarasti savo pozicijas visuomenėje. Pasak kun. dr. A. Narbekovo, baimė mirti vienam ir apleistam - natūrali, todėl ja eutanazijos šalininkai pirmiausia ir naudojasi. Ligoniui teigiama, kad, pareiškęs valią „oriai mirti“, jis netaps našta artimiesiems ir visuomenei, prie jo bus gydytojas, galimybė gražiai atsisveikinti su giminėmis.

Rezoliucijoje kaip sektini pavyzdžiai minimos dvi eutanaziją įteisinusios valstybės - Belgija ir Olandija, nors pastarojoje pradėjus eutanizuoti vaikus su negalia ir sergančius nepagydomomis ligomis kilo pasipiktinimas visame pasaulyje. „Eutanazijos taikinyje - ne mirštantys žmonės, o neįgalieji, apsigimę vaikai, sunkūs ligoniai - tie, kurie gali daug metų gyventi ir nenumirti, - pabrėžė kunigas - Kai gydymas nepadeda, žmogus miršta nuo savo ligos. Eutanazijos atveju mirties priežastimi tampa ne liga, o mediko įgyvendintas žmogaus sprendimas nebegyventi“. „Šį skirtumą turi suvokti visi gydytojai“, - sakė kun. dr. A. Narbekovas, pridurdamas, jog ne tas gydytojas geras, kurio ligonis nemiršta, o tas, kurio pacientai miršta jam skirtą valandą ir ne kančiose, o prižiūrėti, nuskausminti.

Pagal Eltą

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

© 2005 "XXI amžius"