„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.5 (54)

2005-iųjų gegužės 20 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Kino industrija mirties kultūros tarnyboje

Mindaugas BUIKA

Kadrai iš kino filmo
„Jūros gelmėse“,
kuriame pagrindinį
vaidmenį atlieka
Chavjeras Bardemas

Kadrai iš kino filmo
„Mergina, verta milijono“,
kuris susilaukė kritikos
dėl netiesioginės
eutanazijos propagandos

Filme „Mergina, verta
milijono“ pagrindinius
vaidmenis atlikę aktoriai
Hilari Svonk
ir Morganas Frymanas

Bokso „žvaigždė“ Megė
Ficdžerald (akt. Hilari Svonk)
ir treneris Frenkis Danas
(akt. ir režisierius
Klintas Istvudas)

„Aš kaltinu“

Visuomenė jau yra pripratusi prie kino industrijos keliamų iššūkių – prievartos, „laisvos meilės“ ar tiesiog pornografijos propagandos. Taip pat gerai yra žinoma, kad didžiosios XX amžiaus diktatūros – nacizmas ir komunizmas – ieškojo būdų savajai ideologijai įtvirtinti talentingų kino režisierių pagalba. Juk niekam ne paslaptis, jog kinematografas smarkią įtaką daro žmonių požiūriams ir poelgiams: net išsilavinusį žiūrovą gali sujaudinti meniškai pateiktas siužetas. Todėl ar bereikia stebėtis, kad dabartinėmis sąlygomis Vakarų visuomenėje, kurias popiežius Benediktas XVI taikliai apibūdino kaip reliatyvizmo diktatūrą, kino filmų kūrėjai ėmėsi tarnauti naujosioms tendencijoms, taip skatindami mirties kultūros plėtrą.

Šiuo atžvilgiu Jungtinių Amerikos Valstijų kino meno ir mokslo akademija šiemet veikė be jokių užuolankų: 2005 metų aukščiausius apdovanojimus, vadinamuosius „Oskarus“ gavę filmai – amerikiečių režisieriaus Klinto Istvudo „Mergina, verta milijono“ („Million Dollar Baby“) ir ispanų režisieriaus Alechandro Amenabaro „Jūros gelmėse“ („Mar adentro“) – visiškai atvirai propaguoja eutanaziją. Vargu ar tai atsitiktinis sutapimas, žinant, kokios stiprios jėgos visame pasaulyje tiek nacionaliniame, tiek tarptautiniame lygmenyse skatina įteisinti žudymą „iš gailestingumo“ ar paramą savižudybei nepagydomiems ligoniams bei visiems kitiems asmenims, kurie „neverti gyventi“ arba kurių gyvenimas tapo „nekokybiškas“.

Ideologinė diktatūra yra diktatūra, ar ji reliatyvizmo, ar nacionalsocializmo, todėl suprantama, kaip naujas apraiškas kino industrijoje JAV krikščioniškosios kino ir televizijos komisijos pirmininkas Tedas Beras palygino su 1941 metais sukurtu vienu efektyviausių Trečiojo reicho propagandiniu filmu „Aš kaltinu“ („Ich klage an“). Šio vokiečių režisieriaus Volfgando Libeneinerio filmo pagrindinis tikslas buvo prisidėti prie nacių vykdytos eutanazijos kampanijos skatinimo. Girdamas šį filmą tuometės Vokietijos propagandos ministras Jozefas Gebelsas sakė, kad kino juosta „Aš kaltinu“ psichologiniu atžvilgiu „palengvino mums likvidavimą tų žmonių, kurie daugiau netinkami gyventi“, tai yra fizinių ir psichikos invalidų, taip pat kitų „antivisuomeniškų elementų“. Pagal to filmo siužetą, žymaus medicinos profesoriaus žmona suserga išsėtine skleroze ir, nepaisant visų įmanomų pastangų, kova su šia nepagydoma liga yra beviltiška. Moteris prašo savo vyro išvaduoti ją iš kančių numarinimu, ką jis ir padaro. Už tai profesorių patraukus baudžiamojon atsakomybėn, kaltinamasis ir kaltintojai teisme tarsi susikeičia vietomis. Teigiama, kad filmas „Aš kaltinu“ buvo vienas labiausiai lankomų Vokietijoje ir tapo klasikiniu pavyzdžiu, kaip per manipuliavimą užuojauta yra įmanomas masinių žudynių pateisinimas – iš pradžių vardan gailestingumo, o vėliau ir siekiant lėšų taupymo ar kitokios naudos.

„Jūros gelmėse“

Nors 1941 metų Vokietija nėra 2004 ar 2005-ųjų Ispanija, tačiau gerai žinoma, kad dabartinis šalį valdantis socialistų režimas siekia klasikinį katalikišką kraštą padaryti Europos „laicizmo avangardu“, gal net trečiąja valstybe po Olandijos ir Belgijos, įteisinančia eutanaziją, kaip kad buvo įteisinta homoseksualų „santuoka“. Jautriai, meniškai bei ideologiniu požiūriu sumaniai sukurtas filmas „Jūros gelmėse“ apie neįgalaus po nelaimės tapusio žmogaus siekį „oriu būdu“ išsivaduoti iš gyvenimo kančių tikrai turėtų pasitarnauti šiam tikslui. Todėl jis ir pelno pripažinimą įvairiuose kino festivaliuose, o, kaip minėta, JAV kino akademija jį apdovanojo „Oskaru“ kaip geriausią užsienio filmą, 2004 metais parodytą šios šalies ekranuose.

„Jūros gelmėse“ įtaka tuo labiau sustiprina tai, kad siužetas remiasi autentiška istorija: ilgus metus visiškos negalios ištiktas Ramonas Zampedras bandė savo eutanazijos siekį pripažinti Ispanijos ir Europos teismuose. Kada keturios teisminės instancijos atmetė jo reikalavimą, R.Zampedras savo draugės pagalba pasitraukė iš gyvenimo 1998 m. sausio 12 d. ir visą savižudybės eigą užfiksavo įjungta videokamera. Filme tuo tarpu pasirodo dvi „draugės“, kurios Ramonui bando daryti įtaką iš skirtingų pozicijų: viena jų, vietinė jauna jį mylinti moteris, stengiasi Ramoną atkalbėti nuo savižudybės ir įtikinti turimo gyvenimo verte, o kita, taip pat nepagydoma liga serganti advokatė iš Barselonos, eutanazijos įteisinimo bylą prastumia iki Aukščiausiojo teismo. (Savotiška Marijos ir Ievos sandūra.)

Režisierius A.Amenabaras bent jau išoriškai filme stengiasi išlaikyti „objektyvumą“ morališkai jautriu klausimu, leisdamas filmo veikėjams išsakyti įvairias nuomones. Čia parodomas taip pat invalido vežimėlyje esantis jėzuitas kunigas, kuris aiškiai pabrėžia Katalikų Bažnyčios poziciją dėl gyvybės šventumo. Tačiau simpatijos vis dėlto krypsta į tuos veikėjus, kurie laikosi nuomonės, kad šių dienų „demokratiškoje“ visuomenėje žmonėms, ypač kenčiantiems dėl sunkios negalios, reikia suteikti teisę patiems spręsti, ar nutraukti savo gyvenimą, jeigu jie pasirenka tokį kelią.

Amerikiečių katalikų kino kritikas Devidas di Sertas atkreipia dėmesį į tai, kad A.Amenabaras savo filme stengdamasis pateisinti paramą savižudybei naudoja iš bendro konteksto paimtus JAV vyskupų konferencijos 1991 metų pareiškimo dėl eutanazijos žodžius, kuriame kalbama apie individo savarankiškumą ir nepriklausomybę kaip aukščiausią gėrį ir kad „teisė pasirinkti yra pirmesnė už kitus svarstymus“. Iš tikrųjų „gyvenimas yra teisė, o ne prievolė“, tačiau Bažnyčios mokymas nurodo, - ką primena ir minėtame pareiškime JAV vyskupai, - kad gyvybė „yra mylinčio Dievo pagrindinė dovana“.

Todėl „sprendimas atimti gyvybę arba nužudyti kenčiantį ligonį labai skiriasi nuo sprendimo atsisakyti perdėto ar neproporcingai brangaus gydymo“. Pastarąjį sprendimą galima suprasti ir pateisinti, o pirmasis – iš esmės nepriimtinas. Be abejonės, dėl sunkių Ramono sąlygų jį griežtai smerkti nesinori, - nors ar jis nuspręsdamas žudytis neparodo abejingumo juo su pasiaukojimu besirūpinantiems šeimos nariams, - tačiau Bažnyčios mokymas yra aiškus: mes esame Dievo mums patikėtos gyvybės saugotojai, o ne savininkai, todėl neturime ja disponuoti kaip panorėję.

„Mergina, verta milijono“

Didelės neįgaliųjų organizacijų, gyvybės gynėjų ir Bažnyčios kritikos dėl netiesioginės eutanazijos propagandos taip pat susilaukė K.Istvudo filmas „Mergina, verta milijono“, šiemet pelnęs net keturis „Okarus“ (geriausio filmo ir režisieriaus, geriausios aktorės ir geriausio antraplanio aktoriaus). Kino juostoje įtaigiai parodoma neturtingos, bet atkaklios moters Megės Ficdžerald istorija (ją vaidina Hilari Svonk), kuri nori tapti bokso „žvaigžde“. Radusi patyrusį trenerį Frenkį Daną (K.Istvudas) ji sporte pasiekia didelių aukštumų. Tačiau dėl fatališko incidento ringe tampa visiškai neįgali ir prašo Frenkio padėti užbaigti jos žemiškąsias kančias. Šis, būdamas praktikuojantis katalikas (kasdien lanko šv. Mišias), iš pradžių atsisako, tačiau, po kelių pačios Megės bandymų nusižudyti, pagaliau sutinka jai padėti nutraukti gyvybės siūlą.

Skirtingai nuo anksčiau aptarto filmo „Jūros gelmėse“, amerikiečių kino juostoje neišsivysto gyva polemika su išreikštu palankumu neįgalaus paciento savižudybei. Filme „Mergina, verta milijono“ vyrauja skausminga ir dramatiška nuotaika, gilus vidinis išgyvenimas ir svarstymai sieloje. Tačiau galutinis veiksmas – Frenkis naktį įeina į savo draugės kambarį, pabučiuoja Megės kaktą, atjungia kvėpavimą palaikančią aparatūrą, suleidžia didelę dozę adrenalino ir ją palieka trokštamai mirčiai – rūpestingai sumanytas emociniam priėmimui, kad eutanazija yra mylintis ir netgi herojiškas pasirinkimas.

Tačiau JAV nacionalinė stuburo smegenų sužeidimo asociacija, viena labiausiai gerbiamų organizacijų Amerikoje, padedančių neįgaliems žmonėms, savo pareiškime šią baigiamąją filmo sceną įvardijo kaip „puikiai įvykdytą išpuolį prieš gyvybę po stuburo sužeidimo“. Asociacija apkaltino K.Istvudą sumanyta „vendeta prieš neįgaliuosius“. Neįgaliųjų organizacijos „Not Dead jet“ („Dar nemirę“) atstovai Čikagoje surengė protesto akciją, tvirtindami, kad filmas „Mergina, verta milijono“ skatina „neįgaliųjų žmonių“ žudymą, kaip geriausią šios problemos sprendimą“.

Atsiliepdamas į šią kritiką interviu „USA Today“ dienraščiui K.Istvudas sakė, kad jo „filmas neatstovauja vienai ar kitai politikai“, o tiesiog parodo konkretaus asmens tragediją. „Ką žmonės jaučia žvelgdami į tai, jau yra jų reikalas“, - pažymėjo režisierius. Tačiau, nori jis to ar nenori, filmu „Mergina, verta milijono“ stengiamasi įteigti, jog kai kuriems žmonėms geriausia išeitis – negyventi. JAV baptistų žinių agentūros „Baptist Press“ komentatorius pastorius Kelis Bogsas primena Jėzaus mokymą, jog „nėra didesnės meilės už tą, kai gyvybė atiduodama už savo draugus“. Tačiau pagal filmą „Mergina, verta milijono“, dar didesnė meilė yra draugo nužudymas, kai tas draugas nebegali patirti „gyvenimo kokybės“.

Popiežiškosios gyvybės akademijos prezidentas vyskupas Elijas Sgrečia, interviu Vatikano radijui kalbėdamas apie šio filmo kontroversijas, pripažino, kad jo pagrindinė veikėja, iš sportinių aukštumų patekusi į visiškos negalios situaciją, patiria didžiulę kančią. Tačiau šiuo atveju eutanazija moralės ir tiesos požiūriu nėra geriausias sprendimas. „Geriausias sprendimas yra ne laukti mirties ir ne nutraukti kančios kupiną gyvenimą, bet suteikti pagrindą vilčiai ir prasmę kentėjimui“.

Taigi galbūt tikrasis klausimas yra ne tai, ar mes turėtume padėti numirti tiems kenčiantiems žmonėms, kurie to nori, bet kaip mes galime pagelbėti tokiems kaip Megė, kad jie nesirinktų mirties sprendimo.

Nuotraukos iš www.imdb.com

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija