|
Smurto prieš moteris priežastys
Marytė GUSTAINIENĖ,
KTU Sociologijos I kurso magistrantė
Smurtas vieno žmogaus (žmonių grupės) prievartos
veiksmas prieš kitą žmogų (žmonių grupę), iš to turint kokios nors
naudos ar pasitenkinimo. Smurtaujama siekiant priversti savo auką
kentėti ir taip įgyti jos atžvilgiu ypatingos galios įgyti nuolankumą,
paklusnumą, atsidavimą, parsidavimą, suteikti jai nemalonius išgyvenimus,
sužalojimus, nesveikatą ar atimti gyvybę.
Smurto šeimoje socialinės šaknys kyla iš patriarchalinio
šeimos modelio, kuris postuluoja vyro autoritetą moters atžvilgiu.
Tai sukuria ypatingą vyro galios giminėje statusą ir žmonų, dukterų,
motinų, apskritai visų moterų pavaldumo poziciją.
Antikos mąstytojai, išreiškę savo požiūrį į moterį,
pagrindė ilgalaikę moters nevisavertiškumo nuostatą. Platonas vertino
moterį kaip neprilygstančią vyrui protu ir dorybėmis, todėl sakė,
kad vyras turi moterį kontroliuoti. Ankstyvaisiais viduramžiais
labai išryškėjo panieka moters kūnui. Buvo teigiama, kad moteris
yra nuodėminga, niekinga, ji esanti žavėtoja, kerėtoja, burtininkė,
ragana, pasmerkta mirčiai ant laužo. Vienuolynai tapo moters prieglobsčiu,
kur ji galėjo atsidėti sielos gyvenimui, kur jos nepasiekė vyriškojo
pasaulio panieka ir smurtas.
Modernioje visuomenėje moters vaidmuo dar labiau
nuvertinamas, nes moterys net parduodamos vergijon, mušamos, žudomos.
Tie konfliktai ypač dažni šeimose, kuriose moterys gyvena nesusituokusios
su partneriais. Alkoholizmas, narkomanija yra dideli šeimos darnos
priešai. Smurtą padidina neištikimybės atvejai, nepagarba moteriai.
Moterims vedybos dažnai sukelia daug išgyvenimų, depresijų, fobijų,
nes jos šeimose patiria smurtą ir prievartą. Nelaimingas santuokinis
gyvenimas pastūmėja moteris prie savižudybių, alkoholio, narkotikų.
Šeimyniniai konfliktai yra neatskiriama vedybinio
gyvenimo dalis. Gerai, kai jie konstruktyvūs. Kaip teigia sociologė
J.Rimkuvienė (1999), iš atliktų sociologinių tyrimų aiškėja, kad
šeimyninių konfliktų metu nukenčia maždaug 26-40 metų darbingiausio
amžiaus moterys. Pastebėta, kad 44 iš 70 nukentėjusiųjų, būdamos
darbingo amžiaus, yra bedarbės (daugumos tokia socialinė padėtis
įvardijama kaip namų šeimininkės). Smurtas prieš moteris žiaurus
kartais sužalojimai veido srityje būna daugybiniai.
Fizinė prievarta neatskiriama nuo psichologinės
prievartos. Paprastai prieš fizinį smurtą visada būna emocinė prievarta.
Ji apima tyčiojimąsi ir bjaurias pastabas, taip pat ir neverbalinius
veiksmus, siekiant įžeisti, pažeminti, įskaudinti. Seksualinės prievartos,
fizinio smurto baimė riboja moterų veiksmus, jų laisvę, daro įtaką
jų išvaizdai, drabužių stiliui, laisvalaikio leidimui. Sociologė
G.Purvaneckienė, atlikusi sociologinį tyrimą, teigia, kad moterys
patiria įvairų smurtą: joms grasinama, tampoma už plaukų, trenkiama
kumščiu, spiriama, smaugiama, suduodama kokiu nors daiktu. Tačiau
dažniausiai moterims suduodama. Ekonominė moters priklausomybė glaudžiai
susijusi su fiziniu ir seksualiniu smurtu. Moteris, kuri yra ekonomiškai
priklausoma, nepalieka prievartą prieš ją naudojančio vyro, nes
viena negalėtų išlaikyti savęs ir vaikų.
Visuomenėje sklando mitai, kad smurtiniai santykiai
būdingi tik žemo išsimokslinimo, nedirbantiems, greičiausiai ne
lietuvių tautybės žmonėms. Tačiau, kaip teigia sociologė G.Purvaneckienė,
lietuvės smurtą patiria net šiek tiek dažniau negu kitų tautybių
Lietuvos gyventojos. Taip pat patyrusių ir nepatyrusių smurtą moterų
šeiminė padėtis skiriasi daugiau: ištekėjusios ne pirmą kartą, išsituokusios
ir gyvenančios neregistruotoje santuokoje turi didesnį smurto patyrimą.
Tarp darbininkių ir bedarbių patiriančių smurtą yra šiek tiek daugiau.
Taip pat, pasak minimos sociologės, daugiau smurtas paplitęs neturtingesnėse
šeimose.
Smurtas prieš moteris dažniausiai vyksta šeimoje
už uždarų durų. Dažnai tai būna nevienintelis atvejis, o su juo
ilgai taikstomasi, kenčiama. Paprastai šeimose vyrauja ilgalaikis
smurtas prieš moteris.
Smurtas prieš moteris sukelia daug neigiamų padarinių.
Smurtą patyrusios moterys nuvertina save, jaučiasi visiškai priklausomos
nuo kitų, užima nuolankiųjų, beteisių poziciją. Svarbiausi dalykai,
kurie padeda moterims užsimiršti ir toliau gyventi šeimoje vaikai
ir darbas, taip pat psichologinis susitaikymas su esama padėtimi,
įsitikinimas, kad ne ši problema yra svarbiausia. Kai kurioms tenka
griebtis vaistų ar alkoholio. Paramos moterys sulaukia tik iš draugų
ar šeimos. Vaikų buvimas nesulaiko smurtautojo.
Išgyvendinant buitinį smurtą, susiduriama su dviem
problemomis: kaip sustabdyti smurtą šeimose, kuris vyksta, ir kaip
sustabdyti smurtą, kuris gali įvykti. Padėčiai taisyti reikėtų leisti
įstatymus, stiprinančius lyčių lygybę, draudžiančius fizines bausmes,
šalinti žiniasklaidos stereotipus, stiprinti ekonominį šeimos savarankiškumą,
plėsti visuomenės švietimą.
Nukentėjusiomis nuo smurtautojų moterimis rūpinasi
nevyriausybinės organizacijos. Vilniuje veikia Motinos ir vaiko
pensionas, kuris yra išlaikomas Vilniaus miesto savivaldybės. Moterų
krizių centrai, teikiantys smurtą patyrusioms moterims laikiną prieglobstį
ir pagalbą, veikia Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje.
Jungtinių Tautų moterų fondas (UNIFEM) vadovauja
JT tarpžinybinei visuomenės informavimo kampanijai, nukreiptai prieš
smurtą prieš moteris. Ši kampanija vykdoma aštuoniose NVS šalyse,
taip pat ir Lietuvoje, vienintelėje iš visų Baltijos regiono šalių.
Pagrindinis kampanijos tikslas - suteikti visuomenei daugiau bendros
informacijos apie smurtą prieš moteris, kuris laikomas žmogaus teisių
pažeidimu ir nusikaltimu. Taip pat siekiama informuoti visuomenę
apie ekonomines ir socialines lyties pagrindu kylančio smurto pasekmes,
kurias patiria visa visuomenė, bei apie smurto šeimoje ir socialinės
diskriminacijos darbo vietose plitimą, jų priežastis ir padarinius.
© 2005 "XXI amžius"
|
