|
Ar išliks lietuviai ir Lietuva?
Petras Plumpa
Lietuvių tauta turi įdomių ir vertingų nemedžiaginės
kultūros vertybių, tokių, kaip pirmapradžiai bendruomeniniai santykiai,
specifinė etninė pasaulėjauta, dvasinių vertybių suvokimas, kalba
(su tarmėmis), dainos, muzika, švenčių papročiai ir t.t. Kartu su
globalizacija atkliokianti pseudokultūrinė kolonizacija visa tai
intensyviai tirpdo, o sunaikintą autentišką mūsų tautinę kultūrą
vargu ar kada nors bus galima atgaivinti. Tai neįkainojamas praradimas,
nes su kultūros žlugimu degraduoja ir žmonės kaip asmenybės. Būtent
šis pastarasis masiškai besireiškiantis praradimas yra baisiausias,
nes paskui jį eina pačios tautos išnykimas. Tokios degradacijos
požymiai jau matomi ne tik miestuose, bet ir visuose Lietuvos kaimuose
ir visose gyventojų amžiaus grupėse: praktiškai jie pasireiškia
tradicinių žmogiškų santykių deformacija į kraštutinį hedonizmą.
Tokioje plėšrūniškoje visų kovoje prieš visus nugalėtoju gali būti
tik mirtis.
Jeigu, anot E.Gudavičiaus, civilizacija yra tam
tikrų vertybių sistema, sukonstruota ant ekonomikos pamatų, tai
galime kelti aktualų klausimą: kokia vertybių sistema dabar Lietuvoje
konstruojama ant jos ekonomikos pamatų? Ar toji sistema gali jaunąją
kartą išvaduoti iš perdėm materialistiškai orientuoto sovietinio
paveldo, kuriame žmogus tėra akla valstybinės mašinos detalė? Jeigu
taip, tai ar toji politiškai ir morališkai išlaisvėjusi karta turi
pakankamą dvasinį pagrindą išeiti į atviras grumtynes sovietų išugdyto
oligarchinio elito kontroliuojamame kovos už būvį gyvenime? Socialistinė
rūpyba išugdė elgetiško mentaliteto visuomenę. Panašias gyvenimo
nuostatas paveldėjo ir dalis jaunimo. Atsvara tokiam sovietiniam
paveldui turėjo būti LR Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas. Pažiūrėkime,
kaip Lietuva įgyvendino savo konstitucines nuostatas bei reikalavimus.
Šeima
Turint omenyje, kad šeima yra valstybės ir visuomenės
pagrindas, pažiūrėkime, kaip buvo vystoma šeima per pastaruosius
keliolika metų. Statistika skelbia, kad 1985 metais Lietuvoje buvo
34 000 santuokų, o 2003 m. tik 17 000; 1994 m. gimė 42 000 vaikų,
o 2003 m. tik 30 000; kasmet tėvų globos netenka 2,53 tūkstančiai
vaikų. Per dešimtmetį Lietuvoje padvigubėjo nesantuokinių vaikų.
Nors nesantuokiniai vaikai sudaro ketvirtadalį
visų vaikų, bet jie įvykdo pusę visų nusikaltimų.
Iki 2003 metų iš Lietuvos emigravo apie 300 tūkst.,
daugiausia jauno amžiaus, gyventojų.
Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenimis, Lietuva
jau 2002 metais tapo pirmaujančia šalimi pagal vaikinų nuo 15 iki
19 metų savižudybių skaičių 38,4 mirtys 100 tūkst. gyventojų (Estijoje
24,1; Latvijoje 12,7). Tarp merginų Lietuvoje 8,8 savižudybės
100 tūkst. gyventojų (Latvijoje 3,3; Estijoje 1,9). Ataskaitoje
pažymima, kad nuo 1990 m. žymiai išaugo narkotinių medžiagų ir alkoholio
vartojimas. Nors pastebimas palyginti spartus ekonomikos augimas,
bet kartu čia didelė dalis vaikų gyvena visiškame skurde. Ataskaitoje
konstatuojama, kad vien tik ekonominių tikslų siekimas, jų kėlimas
aukščiau už demokratinį konsolidavimąsi, už žmogaus teisių užtikrinimą
ir skurdo mažinimą lėmė dramatišką vaikų nuskurdinimą.
Visi pastebime, kad valstybė subsidijų būdu skatina
šeimų naikinimą: už nesantuokinius vaikus mokamos pašalpos, o vaikai,
augantys skurdžiose santuokinėse šeimose, tolygios pagalbos negauna.
Tai akivaizdus nesantuokinio gyvenimo skatinimas, šeimos institucijos
naikinimas, kas akivaizdžiai prieštarauja LR Konstitucijos 38 straipsniui.
Vyriausybė ir Seimas praktiškai nieko nedaro šeimos
institucijos stiprinimui. Dar daugiau palaikoma tendencija kurti
iškrypėliškas santuokas, paremtas priešgamtiniu lytiniu potraukiu.
Akivaizdu, kad šeimos tvirtumo nei tautos išlaikymo niekaip neskatins
santuokos, sudarytos homoseksualinių, zoofilinių, pedofilinių ar
nekrofilinių santykių pagrindu. Suteikus šeimos statusą vienai nenatūralių
santykių formai, tokių pat teisių pareikalaus zoofilai bei kiti
netradicionalai. Seksualinis palaidumas nustelbė šeimos idėją,
o demoralizuoti politikai tai laiko normaliu dalyku.
Tai kriminalinio pasaulio reiškinys, sėkmingai
besivystantis atitinkamų politikų makaulėse. Neatsikratę blogiausių
sovietinio laikotarpio papročių, dabar, skubėdami mėgdžioti idiotiškiausius
Vakarų pasaulio moralinius iškrypimus, tampame ne tik juokdariais,
bet ir priešais patys sau bei savo palikuonims. Ar tokių moralinių
bei socialinių tendencijų skatintojai bent kartą bandė įsivaizduoti,
kaip atrodys mūsų tauta po 50 metų?
Kultūra
Mūsų sovietizuoti kultūrininkai iš Vakarų pasaulio
linkę skolintis tik žemiausio moralinio ir kultūrinio lygio pavyzdžius
bei produkciją. Vakaruose štampuojami seksualių veltėdžių gyvenimo
serialai tapo pagrindiniu dvasiniu penu šimtams tūkstančių jaunų
žmonių. Apie tokius miražus svajojama, jų siekiama, dėl jų kovojama
ir bėgama ieškoti į kitas šalis. Žinant, kokią milžinišką negatyvią
įtaką tokie miražiniai serialai daro mūsų jaunosios kartos gyvenimo
orientacijai, iškyla klausimas, kaip tokį jaunimo mulkinimą bando
neutralizuoti švietimo ir kultūros institucijos bei valstybės dotuojamos
žiniasklaidos priemonės? Atrodo, kad niekaip, nors kasdien jaunimo
žiūrimi tiek erotiniai serialai, tiek smurto filmai jaunimui yra:
1) gyvenimo būdo reklama; 2) tokio gyvenimo būdo iškėlimas aukščiau
už visas kitas vertybes; 3) tokių idėjų ilgalaikis užkodavimas pasąmonėje.
Pagaliau visa tai ilgam laikui užfiksuoja godžiai
perkami geltonieji žurnaliukai ir laikraštukai. Ar kas suskaičiavo,
kiek mergaičių tokių filmų bei leidinių poveikyje pripildė Lietuvos
ir užsienio slaptuosius viešnamius? Vilniaus prostitutė S.K. savo
patirtimi liudija: televizijos žvaigždės didžiuojasi lengvabūdiškais
nuotykiais, laidos propaguoja greitas ir intymias pažintis prieš
kameras susipažino, vienas kitam patiko ir į bendrą kelionę, ir
į vieną lovą. Kaimo merginoms tai daro įspūdį.
Tyrimai rodo, jog daugiau kaip pusė apklaustų
nepilnamečių merginų mano, kad prostitucija moteriai gali garantuoti
materialinę gerovę. Turint omenyje tokias Lietuvos merginų aspiracijas
ir tą faktą, kad 75 proc. prostitučių neišteka, lietuviškų šeimų
perspektyva atrodo nekaip. Vien Vilniuje dirba dešimtys prostitučių,
įdarbintų firmose sekretorėmis ar konsultantėmis. Jos aptarnauja
firmų vadovus, svečius ir šiaip reikalingus žmones. Jos būna komandiruočių
ir turistinių išvykų palydovėmis. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis
išugdė naująją merginų kartą, iš kurių kas antra svajoja ir trokšta
patekti į tokią prestižinę tarnybą, kurioje seksas atstoja protą,
gabumus, sąžinę ir darbštumą.
Ne tik demoralizuojančios TV laidos, bet ir panašių
videokasečių bei diskelių platinimas suformavo naują gyvenžiūrą,
pagal kurią tautos praeitis, jos kovos už laisvę, Tėvynės garbė
ir gerovė, tradicinės moralinės vertybės bei dvasinis paveldas tampa
tik atgyvenomis, trukdančiomis jaunimui siekti hedonistinio pasitenkinimo.
Ar visa tai vyksta savaime, be kieno nors valios ir iniciatyvos?
Muzikologo V.Gerulaičio nuomone, tas tautos debilinimas, pasitelkus
pigius (visomis prasmėmis) leidinukus, yra sąmoningas, gerai organizuotas
puolimas, prieš kurį sunku atsilaikyti.
Radijo ir TV redakcijose susispietę bachūrai
skleidžia nešvankų žargoną, nesilaikydami jokių gramatikos taisyklių.
Net per Nacionalinio radijo I programą lietuvišką muziką ir dainas
galima išgirsti tik naktimis, o nuo 6 valandos ryto intarpams bei
užsklandai vartojamas tik amerikoniško tipo triukšmas. Tai daroma
net nacionalinių ar religinių švenčių metu. Matyt, norėdami pasirodyti
tikrais europiečiais, nacionalinio transliuotojo redaktoriai lietuviškos
muzikos gėdijasi, todėl ją transliuoja mažiausiai girdimu laiku.
Teatriniai vaidinimai tapo padugnių kalbėsenos
veislynais, operos solistai nebemoka lietuviškai dainuoti, o Valstybinė
kalbos inspekcija, nors valstybės išlaikoma, nežinia ką inspektuoja
ir nežinia kam ji iš viso reikalinga.
Atskiri kultūrininkai atsilaikyti prieš mafijoziškai
orientuotus klanus iš tiesų negali, ypač jeigu atitinkamos valstybinės
institucijos yra visiškai paralyžiuotos tų politinių jėgų, kurios
jas valdo. Kai politiniuose sluoksniuose ima dominuoti devalvuotos
moralės atstovai, jie neišvengiamai daro įtaką žiniasklaidai, švietimo
sistemai ir kultūriniams renginiams, bet ypač teisėsaugai. Panaši
valdžia kartais atsiranda kriminaliniuose lageriuose, kur gausiausi
klanai įveda savąją vidinę tvarką. Bet ar tokią daugumos valdžią
galima vadinti demokratine? Tai mirties kultūros santvarka, kurios
idėja ir praktika iš sovietinių kriminalinių lagerių perėjo į nūdienos
visos Lietuvos gyvenimo tikrovę. Tokiai santvarkai būdingas mažumos
teisių negerbimas ir iš viso žmogaus teisių bei gyvybės negerbimas.
Todėl kriminalinis žargonas atėjo į gatves, į žiniasklaidą, teatrus
ir, savaime suprantama, į Seimą. Visuomenės kultūrinimo darbas
vyksta pagal principą: šiandien mums gerai, o rytoj tegul nors ir
griūva dangus. Politikams nerūpi, kad po kultūrinių renginių lieka
krūvos duženų, šiukšlių, sutryptos gėlės, išlaužyti suolai ir sudaužyti
girtuokliai. Tai būdingas kriminalinių orgijų vaizdas, kokio nebuvo
Sąjūdžio mitinguose ir dabar nebūna religinių švenčių sueigose.
Nejaugi šio skirtumo nemato mūsų politikos ir kultūros grandai?
Ar jie neturi į ką orientuotis ar lygiuotis? Jie visa tai mato,
bet esamybę toleruoja, nes patys yra tokios pačios dvasios padarai.
Šie politikai niekada nemąsto valstybiškai kas bus su tauta po
kelių dešimtmečių, nes viską planuoja savo politinės kadencijos
mastu: po manęs nors ir tvanas. Būtent taip elgiasi kriminalinio
pasaulio žmonės.
Mirties kultūra jau įsitvirtino mūsų valstybės
gyvenime. Valstybę valdo elitiški klanai, kurie oportunistiškai
ir net suinteresuotai leidžia užpildyti kultūrinio gyvenimo sferą
ochlokratinei padugnių savivalei. Apie kai kuriuos pagrindinius
žmogiškumo klausimus dabar galima laisvai kalbėti tik pogrindyje:
apie teisingumą, gailestingumą, ištikimybę, nešališkumą, objektyvumą.
Kaip ir kriminaliniame pasaulyje, apie tai kalbėti viešai darosi
tiesiog nepadoru...
Švietimas
Vienintelis tokios vergiškos sąmonės gydymo būdas
savarankiškų asmenybių ugdymas. Tačiau totalitarinės santvarkos
palikuonys pedagogai nepajėgia sukurti kūrybingų asmenybių ugdymo
sistemos, nes būtent jie buvo vergiškos sistemos ramsčiai, priešinęsi
Lietuvos Sąjūdžio idėjoms. Todėl jie nepritaria bendruomeninių mokyklų
kūrimui, nes tokių mokyklų auklėtiniai tampa kokybišku kontrastu
sovietinio tipo mokyklų auklėtiniams, iš kurių, kaip parodė 2002
metais atlikta apklausa, 51 % gėdijasi, jog jie yra lietuviai.
Turint tai omenyje, būtina išanalizuoti visus
švietimo sistemos leidžiamus humanitarinės srities vadovėlius, juos
ir jų medžiagos dėstymą įvertinti tautos išlikimo principų šviesoje.
Iš kitos pusės, turėtų būti visapusiškai palengvintas bendruomeninių,
ypač konfesinių, mokyklų steigimas, nes jų globėjai pirmiausia rūpinasi
vaikų moraliniu ugdymu, be kurio žinių bagažas tampa brangia priemone
blogam naudojimui. Jeigu vaikai iš valstybinių mokyklų grįžta demoralizuoti,
tai jų tėvams turi būti suteikta teisė ir galimybė siūlyti bei pasirinkti
kitokius švietimo bei auklėjimo variantus.
Lietuvoje, savivaldybių švietimo skyrių duomenimis,
nuolat valkatauja ir nelanko mokyklų apie 2300 vaikų. Tiesą sakant,
niekas nežino tikro valkataujančių vaikų skaičiaus, nes nėra patikimos
skaičiavimo sistemos. Nors LR Konstitucijos 41 str. skelbia, kad
asmenims iki 16 metų mokslas privalomas, dabartinis Respublikos
Prezidentas mato kitokius prioritetus: dabar pagrindinis tikslas
kaip pasauliui atskleisti Lietuvos imidžą, parodyti, kas yra ta
Lietuva... (iš oficialios kalbos).
Tautos egzistavimo pagrindas yra jos dvasiniai
siekiai ir moralinės vertybės. Šioje srityje politinė valdžia nedaug
gali nuveikti, bet ji gali sudaryti tinkamas sąlygas, kad:
- visose valstybinėse mokyklose būtų dėstomas
savo Tėvynės pažinimas ir gerbimas; tautos genezės kursas turėtų
būti privalomas visose mokyklose, panašiai kaip ir lietuvių kalbos
kursas;
- teisinių priemonių būdu būtų sustabdytas kalbos,
padoraus elgesio ir papročių darkymas bei niekinimas bet kurioje
viešoje erdvėje;
- remiantis piliečių apklausomis, būtų stabdomas
viešosios erdvės teršimas destruktyviu, ypač importiniu muzikiniu
triukšmu;
- kadangi viena tautos išlikimo sąlygų yra išeivių
gimtinės ilgesio jausmas, todėl šeimos, kaip laimingos vaikystės
ir jaunystės židinio kūrimas, turi būti vienas svarbiausių skurstančios
valstybės uždavinys;
- Lietuva nerengtų specialistų kitoms šalims;
Lietuvos mokyklos turi orientuotis į kadrų rengimą esančiai ir ateityje
galinčiai atsirasti Lietuvos ekonominei plėtrai.
Jeigu šiems siekiniams imtų priešintis ES biurokratai,
į juos vertėtų reaguoti tik gresiant kraštutinėms sankcijoms, o
gal ir visai nereaguoti.
Konstitucinės garantijos
Konstitucijos pažeidinėjimų pasekmė yra Lietuvoje
pasiektas didžiausias savižudybių skaičius. Savižudybių priežasčių
analizė ir jų pašalinimas turėtų būti viena svarbiausių Konstitucijos
sergėtojų ir politikų užduotis. Bet ar mūsų Konstitucijos sergėtojams
šie klausimai rūpi?
Demokratinė valdžios rinkimų forma suteikia galimybę
ateiti į valdžią ir leisti įstatymus nehumaniškos moralinės orientacijos
atstovams, kurie nenori įsipareigoti visuomenei, nei šeimai, nei
žmogiškajam orumui. Šie hedonistinės ir iškrypėliškos moralės praktikuotojai
vis labiau įsigali politiniame Europos Sąjungos šalių spektre, stengdamiesi
atidaryti teisines landas panašios orientacijos piliečių dominavimui.
Ar naujosios šalys, įsijungusios į Europos Sąjungą, nerizikuoja
prarasti tas vertybes, kurias Vakarų europiečiai jau baigia prarasti?
Be abejo, taip.
Be viso to, tik mūsų naujojo politinio elito nomenklatūra
yra atsakinga už tai, kad Lietuvoje leidžiamas manipuliavimas žmogaus
gyvybe, pažeidžiant LR Konstitucijos 19 str., kad nuolat apiplėšiami
ir fiziškai žalojami kaimo žmonės, tuo pažeidžiant Konstitucijos
21 str., kad neteisėtai pasisavinamas svetimas nekilnojamasis turtas,
pažeidžiant Konstitucijos 23 str., kad mokyklose be tėvų sutikimo
vaikai mokomi ištvirkavimo būdų, tuo pažeidžiant Konstitucijos 26
ir 38 str., kad tūkstančiai vaikų egzistuoja visiškame skurde, tuo
pažeidžiant Konstitucijos 39 str., kad tūkstančiai vaikų iš viso
nelanko mokyklos, pažeidžiant Konstitucijos 41 str., kad šalyje
maksimalus atlyginimas viršija darbininkų minimalų atlyginimą kelias
dešimtis kartų, ignoruojant Konstitucijos 48 str., kad daug vienišų
žmonių miršta nesulaukę medicininės pagalbos, valstybei ignoruojant
Konstitucijos 53 str. ir t.t.
Pagrindinė Konstitucijos pažeidinėjimų priežastis
stoka valdžios institucijų kontrolės. Praraja tarp Konstitucijos
ir gyvenimo yra ne tik didelė, bet ir didėjanti, todėl tokia tikrovė
gena žmones į neviltį ir nusikaltimus. Nedarbas, alkoholizmas, narkomanija,
bėgimas iš Lietuvos ir daugėjančios savižudybės liudija, kad jaunoji
karta nėra parengta išgyventi formaliai neįteisintomis, bet realiai
egzistuojančiomis džiunglių įstatymų sąlygomis. Tad turime nedelsiant
įvardyti, kas už tai turi būti atsakingas:
- ar pagrindinių valstybės įstatymų leidėjai?
- ar politikai, kiekvienos kadencijos metu besistengiantys
deformuoti pagrindinius įstatymus savo grupinių interesų labui?
- ar oportunistinis apeliavimas į posovietinėms
visuomenėms netinkamus Vakarų šalių įstatymus?
- ar korumpuota biurokratija, įstatymus naudojanti
pasipelnymo tikslui?
- ar teisėsaugos institucijos, neprižiūrinčios,
kad įstatymai bei poįstatyminiai aktai atitiktų Konstituciją, ir
nekuruojančios jų vykdymo?
- ar valstybės vadovas, kuris privalo daryti visa,
kas jam pavesta Konstitucijos?
Išvados
Etninę kultūrą žlugdantiems procesams galėtų ir
turėtų pasipriešinti valstybė, proteguodama atitinkamą ilgalaikę
švietimo ir kultūros vystymo strategiją. Kadangi dauguma politikų
nėra dvasinių nei kultūrinių vertybių puoselėtojai, todėl nemato
reikalo kreipti valstybės vairą etninės kultūros išsaugojimo bei
ugdymo kryptimi. Lietuvoje tam tikra prasme jie yra globalizacijos
procesų įkaitai, nes globalizacija, besireiškianti per Europos Sąjungos
politiką, yra nukreipta į smulkių bei vidutinių ūkių likvidavimą,
o iš esmės į kaimų bei tradicinės kaimo kultūros sunaikinimą.
Mūsų ištikimieji kaimiečiai su savo 3-10 ha ūkeliais niekaip negali
rungtis su ES remiamais dvarininkais, nes elitas išsirūpino, kad
mažieji ūkeliai būtų kaip menkaverčiai sunaikinti. Lygiai taip pat
elito monopolininkai triuškina mažuosius prekybininkus. Štai kodėl
vidutiniokų vaikai šimtais tūkstančių turi bėgti į užsienį, jeigu
nori susikurti savo šeimą ir užauginti savo vaikus.
Turint tai omenyje, privalu skirti du dalykus:
jeigu mokslo ir ekonomikos sričių pasiekimai turi neišvengiamai
globalų pobūdį, tai etninės kultūros reiškiniai yra lokalūs, o kaip
visuma unikalūs. Jie yra tautos sielos išraiška, todėl šios išraiškos
nykimas ar naikinimas liudija, kad tauta praranda savo sielos unikalumą,
o kartu ir esmę. Tuomet ir pati valstybė, sukurta etniniu pagrindu,
praranda savo prasmę. Tad kam buvo dėl nepriklausomos tautinės valstybės
kovota, kentėta ir net mirta? Kas davė teisę visa tai sunaikinti?
Jeigu dabartiniai politikai neketina dvasinių ir medžiaginių tautos
kultūros vertybių iškelti į prioritetinių tikslų viršūnę, tuomet
asmenys, atsakingi už tokį kultūros ignoravimą, turėtų būti įvardijami
kaip tautos duobkasiai. Kandidatai tokio titulo gavimui pirmiausia
ieškotini LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete; LR Seimo
Kaimo reikalų komitete; Kultūros ministerijoje; Švietimo ir mokslo
ministerijoje; Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje, o ypač Prezidentūroje,
nes Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas.
Per atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje
auganti politinė, moralinė ir kultūrinė degradacija daugelį sąžiningų
žmonių atvedė į neviltį. 2005 metais nusižudęs etnografas ir istorikas
H.R. taip reziumavo savo poelgio motyvus: Aš nesu nei pirmas, nei
paskutinis iš tų, kuriuos pražudė vagių valdžios cinizmas ir abejingumas
kultūrai. Idealistams dera mirti tada, kai žlunga jų idealai...
Panašius jausmus išgyvena daugybė buvusių politinių
kalinių, tremtinių ir Lietuvos Sąjūdžio dalyvių. Tad iškyla visai
natūralus klausimas: kodėl šie idealistai, nebijoję pasipriešinti
despotiškam svetimųjų režimui, šiandien pasitraukia iš kovos, iš
visuomeninės veiklos ir net iš gyvenimo? Pagrindinė priežastis yra
tikras vertybes išpažįstančių politinių autoritetų nebuvimas arba
jų išnykimas, o iš kitos pusės kad valstybės gyvenimo viršutiniame
sluoksnyje įsitvirtino personos, neturinčios jokių gyvenimą įprasminančių
vertybių. Materializmas nužudė idealizmą, nes teisingumo ir brolybės
grūdai nukrito į sovietmetį išaugusius erškėčius. Ten jie tebeguli
ligi šiol nesudygę.
www.pilieciai.lt
© 2005 "XXI amžius"
|
