Meilė, kokia būna

Kęstutis STARINSKAS

Jonas Paulius II, kalbėdamas Jungtinių Amerikos Valstijų jaunimui, yra pasakęs: „Iš Romos vežu jums viltį ir meilę... Susidūrę su sunkiomis problemomis, daugelis slepiasi nuo atsakomybės, prisidengia egoizmu ir cinizmu, ieško užsimiršimo seksualiniuose malonumuose, narkotikuose... Nenuliūskite. Sekite Kristų – ir jūs, jau sukūrę šeimas, ir jūs, dar nevedę. Sekite Kristų, jauni ir seni...Gyvenk jo meilėje šiandien ir visados“.

Ar tikėtina, kad mūsų meilės pajautimas ir jos ilgesys gimsta anksčiau už mus pačius?

„Kadaise, ankstyvoje vaikystėje, esu išgyvenęs sielos protrūkį, saldų harmonijos, o tikriau – nujautimo virpulį, patyręs džiaugsmą, šviesesnį už ryto saulę. Galbūt tai buvo dar tomis dienomis, kai aš gyvenau motinos įsčiose, ir tas laimingas jos nervų, energijos protrūkis persidavė man, sukūrė mano sielą ir pirmąsyk įkvėpė gyvenimui, galbūt toji stulbinanti mano motinos laimės akimirka lėmė, kad aš visą gyvenimą iš moterų virpulingai laukiau kažko nepaprasto“. Šių eilučių autorius – rašytojas Maksimas Gorkis, kuris mūsų vyresniajai kartai mokyklose buvo pristatomas kaip socialistinio realizmo pradininkas, revoliucijos šauklys. Jis nebuvo pripažintas tikėjimo išpažinėjas, tačiau apdovanotas sugebėjimu daug ką pajausti ir išgyventi stipriau negu daugelis kitų.

Ar sutiko Gorkis per savo žemiškas klajones moterį, kuri turėjo nušviesti jo gyvenimą, niekas tikriausiai negalėtų pasakyti. O ir kiekvienas iš mūsų, ar būtų išgyvenęs be paminėtojo „kažko nepaprasto“, kuo ji iš tiesų apdovanota – dar prieš mums ateinant į šį pasaulį būdama kūnu ir siela pasirengusi mus priimti ir apsaugoti.

Psichologai teigia, jog ir dažnas suaugęs vyras šiandien išgyvena neatpažindamas jos – savosios ir bando užsimiršti, siekdamas vietoje vienos turėti daugelį... Ir kaip ją atpažinti, jei šiandien daugelis jų – jau antra ar trečia karta „be bažnyčios ir altorių“. Jeigu ne viena vaikystėje palikta ant ligoninės laiptų ar tiesiog nelaukta, nepatyrusi namų jaukumo, kurios svajonių viršūnė – erotikos žvaigždės ir smurto filmų herojai.

Populiaraus Vilniaus naktinio klubo reklama skelbia, kad lankytojai įkaista vos į užeigą įžengę: svečius pasitinka padavėjos nuogomis krūtimis, jos kas keliolika minučių šoka erotinius šokius. (Paminėtina šia proga ir kitame žurnale skelbiama rekomendacija: „Apnuogintas kūnas jau ne vienai nutiesė kelią į populiarumą, suteikė galimybę pradėti karjerą televizijoje ar net atvėrė aukštuomenės pokylių duris“.) Kavinės lankytojus kaitina net... meniu. Štai keletas patiekalų pavadinimų: „Deginantis malonumas“, „Meilės trikampis“ ir t.t. Mažai tikėtina, kad čia, tarp erotinio šėlsmo, kam nors rūpėtų meilė „iki karsto lentos“. Kaip rašoma enciklopedijose, Erosas – mitologinis graikų meilės dievas. Bet šiuolaikine kalba tai – aistra, aistringas noras turėti – ir visiškai ne tai, ką išpažįsta apaštalas Paulius: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi, meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta... ji neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga... su džiaugsmu pritaria tiesai... meilė niekada nesibaigia“.

Beje, įstatymų saugotojų duomenimis, tarp erotikos išpažinėjų kavinėse ir naktiniuose klubuose dažniausiai gali sutikti ir pakankami blaiviai mąstančių šaltakraujiškų vyrukų, kurių pasiūlymai vienai ar kitai vakaro žvaigždei paprastai kvapą užima: „Tau su tavo talentu ir grožiu Lietuvoje nėra ką veikti... Ar nenorėtum padirbėti ten, Amsterdame, Madride, Paryžiuje?.. Tave ten ant rankų nešios... Fantastiškos sąlygos“.

Pamėgink atsisakyti, jei visas pasaulis tau skleidžiasi lyg ištisas pramogų laukas. Jo Croissant savo knygoje „Moteris arba sielos kunigystė“ apie panašius atvejus rašo: „Ji leidžiasi į gundymo žaidimus, trokšdama dėmesio, siekdama būti pačia gražiausia, pačia protingiausia“.

Dramatiškos tokių lengvabūdiškų sandorių atomazgos neretai aprašomos juodosios kronikos puslapiuose. Keletas autentiškų eilučių: „Šešiolikmetė buvo pakviesta legaliam darbui, tačiau buvo perduota albanų sąvadautojams. (...) Vien praėjusiais (2004) metais į sekso vergiją Didžiojoje Britanijoje buvo parduota maždaug 40 moterų iš Lietuvos“.

Populiariame žurnale skelbiamas klastingą laumę menančios moters meilės credo: „Ji įeina į vyro gyvenimą kaip gražiausia svajonė, priverčia jį daryti stebuklus arba kvailystes ir išeina, nes ji negali pasilikti“. Kur ji išeina ir kaip jai reikės sugrįžti? Kas ją skatina taip elgtis – nuoskauda dėl patirtos išdavystės, noras atsiskaityti su ją nuvylusiais, iššūkis, mestas visai vyriškai giminei, kuri tiek ir teverta?

Prieš kurį laiką vienoje Lietuvos radijo laidoje apie vyro ir moters bendravimą samprotavo verslininkas A. G. Jo vadovaujama firma prekiauja voniomis, čiaupais ir kitais panašios paskirties įrengimais. Bet laidoje santechnikos žinovas dalyvavo kaip publicistas, knygos „Išdrįsk būti vyru“ autorius. Kiek buvo galima spręsti, šio traktato tikslas – ateiti į pagalbą vyrams, kurie nesugeba pelnyti moters meilės. Svarbiausią knygos mintį radijo klausytojams išdėstė pats autorius: tereikia būti seksualiam ir drąsiai siekti tikslo – „tuomet ji pameta galvą“.

Senojo Testamento „Giesmių giesmėje“ išaukštinama meilė. Daugelis Biblijos aiškintojų šią knygą supranta kaip Dievo ir Jo tautos tarpusavio meilę ir ištikimybę. Kartu čia galima įžvelgti ir meilę, kaip kūrėjo suteiktą dovaną, apsireiškiančią per vyrą ir moterį, įprasminančią vedybinio gyvenimo šventumą. Kūrinys datuojamas 538-ais metais prieš Kristų, parašytas žydams išsivadavus iš Babilonijos nelaisvės. „Giesmių giesmė“ neturi vientiso siužeto. Tai – jausmingas dviejų įsimylėjėlių pokalbis, nuspalvintas dideliu jautrumu ir ištikimybe vienas kitam.

Jaunoji „Giesmių giesmės“ sužadėtinė nekantraudama, su džiugiu virpesiu laukia susitikimo su savo išrinktuoju: „Pasakyk tad man, mano tikroji meile, kur ganai savo kaimenę, kad nereikėtų man kaip bastūnei teirautis palei tavo draugų kaimenes. Malonesnė tavo meilė negu vynas, negu tavo brangiojo aliejaus kvapas... meilė stipri kaip mirtis ir giliausi vandenys negali jos užgesinti“. Ji su pasitikėjimu pasitinka mylimąjį: „Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies, ant savo rankos“.

Mylimasis gali pagrįstai ja didžiuotis: „Mano sesuo sužadėtinė yra uždaras sodas, uždaras sodas, užantspauduotas šaltinis“.

Skeptikas gali pasakyti, jog čia – tik įkvėpto autoriaus eilės, jog ir senais laikais buvo Sodoma ir Gomora, miestai, kurių gyventojus Dievas nubaudė už palaidą gyvenimą. Pernelyg nesigilindami į Senojo testamento istoriją, tik prisiminkime, kada sukurta „Giesmių giesmė“.

Tauta ilgą laiką buvo pavergta ir ištremta. O ką tada tekdavo išgyventi vergui, gerai žinoma: jį galėjo parduoti, iškeisti į asilą ar jautį, užmušti. Per ilgus amžius daugeliui tekdavo atsidurti panašiose situacijose, – kai žemė ima slysti iš po kojų, kai pasijunti mažesnis už žolę, lieka paskutinis šansas – atsigręžti į tai, kas, apaštalo žodžiais, niekada nemiršta... Taip buvo visada.

Iš nuotraukos į mus žvelgia jauna graži moteris, apsigobusi galvą balta šilta skara. Šalia jos – vyras įkritusiais skruostais, trumpai kirptais plaukais. Ji – Danutė Urbėtienė, jis – buvęs Lietuvos karo lakūnas Petras Urbėtis; vyras ir žmona susitiko už poliarinio rato, Sibire.

Daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų ji pasirinko savanorišką tremtį į atšiaurų Norilsko kraštą, kur buvo įkalintas jos vyras, dingęs 1941-aisiais, kaip ir daugelis Lietuvos karininkų. Tik po to, kai kapituliavo nacistinė Vokietija, ji sužinojo, kad jis gyvas. Teko apsispręsti – likti gyventi Lietuvoje su menka vilties kibirkštėle, kad kada nors pavyks susitikti, ar paklusti širdies balsui ir visko atsisakius vykti pas jį ten – į pasaulio kraštą. Ji pasirinko antrąjį atvejį.

Ilgai tęsėsi kelionė Sibiro platybėmis. Keliavo nelegaliai kartu su seserimi, kuri mokėjo rusiškai, gūždamosi nuo kiekvieno kariškio ar milicininko žvilgsnio. Po to dar baisiau – ilgai užtrukusi kelionė Jenisiejumi kalinius ir jų sargybinius plukdžiusioje baržoje. Pagaliau Dudinkos prieplaukoje susitiko su vyru, ištrūkusiu jos pasitikti.

Paklauskite šiandien aštuntą dešimtį paminėjusios D.Urbėtienės, ar buvo ji kada tikrai laiminga, ir išgirsite atsakymą: „Ten, Sibire, kai siauruko vagone per nykią tundrą kartu su vyru artėjome prie Norilsko, kai po daugelio metų vėl sėdėjome šalia vienas kito ir buvo sunku patikėti, kad nesapnuoju“.

Sulaukė D.Urbėtienė ir sekėjų: pas savo vyrus į savanorišką tremtį atvyko dar kelios Lietuvos karininkų žmonos – Aleksandra Balčiūnienė, Marija Žliobienė, Kira Paliulienė. Kiekviena jų būtų galėjusios pakartoti „Giesmių giesmės“ sužadėtinės žodžius: „Dėk mane kaip anspaudą ant savo rankos“... Žlungant lagerių imperijai, jos kartu su vyrais grįžo į Lietuvą .

Gerai žinodama, kokias galias turi meilė, „Giesmių giesmės“ jaunoji perspėja: „Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukros, gazelėmis ir laukų stirnomis: nežadinkite meilės, kol ji pati nepabus. Juk meilė stipri kaip mirtis, aistra nuožmi kaip šeolas“ (Šeolas – požemio karalystė, piktojo valdos).

Kokie žodžiai, kokia išmintis šiandien, po pustrečio tūkstantmečio, turėtų sušvisti mūsų galvose, kokiais cunamiais turėtume būti prisaikdinti ir įspėti, kad stabtelėtume ir susimąstytume, kur einame... Visi. Kiekvienas.

Nors J.Crossant savo knygoje reiškia įsitikinimą, kad vyras yra pirmasis Sukūrimo plane, bet moteris – pirmoji Atpirkimo perspektyvoje.

© 2005 "XXI amžius"