|
Gyvybė brangiausia dovana
Marytė GUSTAINIENĖ,
sociologijos magistrė
Gyvybė brangiausia žmogaus dovana, tačiau ji
nėra žmogaus nuosavybė. Vis dažniau pasaulį sukrečia žinios apie
savižudybes. Lietuva jau pirmauja Europje pagal savižudžių skaičių.
Atrodo, kad gyvenimo sąlygos pagerėjo, tačiau žmonių nusivylimas
esama santvarka, konfliktai šeimose, neaiški ateities perspektyva
vis dažnesnė. Galima teigti, kad savižudybių padaugėjo galbūt ir
dėl to, kad pakito žmonių vertybės, požiūris į gyvenimą, save, ryšius
su artimaisiais. Vis dažniau jaučiama moralinė žmonių degradacija
(narkomanija, alkoholizmas, savo kūno pardavinėjimas, smurtas).
Daugelis veiksnių ir išprovokuoja savižudybes.
Kaip teigia I.Čepulkauskaitė, Vilniaus universiteto
sociologijos bakalaurė, išspausdintame straipsnyje internetiniame
žurnale Sociumas, tyrimai rodo, jog moterys bando nusižudyti net
du kartus dažniau nei vyrai. Visgi vyrai iš tiesų nusižudo dažniau.
Lietuvoje tarp nusižudžiusių vyrų didžiausią dalį sudaro 45-54 metų
vyrai, tarp moterų 65 metų ir vyresnės. Remiantis Pasaulio sveikatos
organizacijos (World Health Organization) duomenimis, industrializuotose
šalyse nusižudo maždaug keturis kartus daugiau jaunų vyrų nei moterų.
Šis santykis skirtingose valstybėse svyruoja nuo vienuolikos (Airijoje)
iki vieno (Švedijoje). Lietuvoje jaunų vyrų nusižudo septynis kartus
daugiau nei moterų. Lietuva pasižymi didžiausiu jaunų vyrų savižudybių
skaičiumi.
Pastebėtina ir tai, kad Lietuvoje kasmet nusižudo
30-40 vaikinų ir merginų nuo 15 iki 19 metų. Tokia yra statistika.
Kaip teigiama interneto puslapiuose, paauglių suicidinio elgesio
motyvai yra nestabilumas ir nesantaika šeimoje. Paauglių polinkį
žudytis skatina ir tokie veiksniai kaip per didelis spaudimas ir
nesėkmės moksle, sunkiai išgyvenamas specialybės rinkimosi metas,
konfliktai. Galima teigti, kad labai pakito ir jaunų žmonių požiūris
į gyvenimą, vertybes, tikėjimą.
Dievas sukūrė žmogų ir jam davė gyvybę. Žmogaus
pareiga ją saugoti ir branginti. Vertindamas ir labai brangindamas
savo gyvybę žmogus tarsi išreiškia dvasinę pagarbą Kūrėjui. Žmogus
iš esmės yra kūniška būtybė ir jam nevalia niekinti savo kūno. Žmogaus
dvasiškasis pradas padaro jį gyvu kūnu. Jo dvasiškasis pradas atveria
žmogų meilei ir supratimui tos Meilės, kuri jį pašaukė į gyvenimą.
Žmogus tik savo prigimties turtų ir vertybių vystymu pasiekia tikrąjį
žmogiškumą.
Bažnyčia visada skelbė kiekvieno žmogaus kilnumą.
Deja, pastebėtina, kad pakito ir žmonių požiūris į tikėjimą, Dekalogo
įsakymai ne visiems yra gyvenimo kelrodis. Kai kada ne tik susiklosčiusios
aplinkybės stumia žmogų iš gyvenimo, bet jo artimųjų, pažįstamų
nemeilė, nesupratimas, nesantaika. Šių dienų pasaulis tapo žiaurus,
žmogus pats kelia ranką prieš save, savo artimą, savo vaiką. Tai
jau yra ne vien asmeninis kiekvieno reikalas, bet ir socialinis.
Žmogus negyvena vienas, jis yra visuomenės narys.
Šiuolaikinės sociologijos pradininkas ir prancūzų
sociologijos įkūrėjas Emili Durkheimas veikale Savižudybė nurodo,
kad jau XIX amžiuje daugelyje šalių vis didėjo savižudybių skaičius.
Nuo XVIII a. pabaigos buvo išspausdinta daugybė statistikos monografijų
apie savižudybę ir jos priežastis. Daugelis jų autorių teigė, kad
dokumentais pagrįstas savižudybių gausėjimas beveik visoje Vakarų
Europoje liudija moralinę Europos civilizacijos krizę. Savižudybių
statistika apžvelgta kartu su skyrybų, nusikaltimų statistika, kaip
tiksliais visuomenės moralinės būklės rodikliais. Šių dienų spaudos
puslapiuose labai dažnai savižudybės atvejai aiškinami panašiomis
priežastimis: paliko šeima, nusigręžė artimieji, neteko darbo, prarado
artimą ir mylimą žmogų. Vadinasi, netikėjimas priveda iki žiauriausio
kelio pasirinkimo žmogus kelia ranką prieš save ir užbaigia savo
kančias šiame pasaulyje, deja, dažnai nepagalvodamas apie skausmą,
kuris liko, jam išėjus negrįžtamai.
E.Durkheimas teigė, kad savižudybė yra socialinis
faktas, ir jį reikia aiškinti kitais socialiniais faktais. Sociologas
turi laikyti savižudybę ne individualių veiksmų suma, o įvairialypiu
reiškiniu. Jeigu į savižudybes, įvykusias tam tikroje visuomenėje
tam tikru laikotarpiu, žiūrima kaip į visumą, tai, kaip teigia E.Durkheimas,
atrandama, kad ši visuma nėra vien nepriklausomų vienetų suma, o
yra naujas faktas, turintis savo vientisumą, individualumą ir todėl
savitos prigimties. Pasak E.Durkheimo, susiduriama su socialiniu
faktu, nes individai, kurie tampa savižudžiais vienais metais, nėra
tokie pat kaip savižudžiai kitais metais; turi būti tam tikra socialinė
įtaka, kuri visus tuos individus paveikia.
Pastebėtina, kad XIX amžiuje į savižudžius buvo
žiūrima neigiamai: jie nebuvo priimami į bažnyčias, laidojami kitose
kapinaitėse nei visi mirusieji, o su jų šeimos nariais nutraukiami
bendravimo ryšiai, net smerkiami. Šiais laikais dažnai savižudžių
gailimasi, šeimos nariai užjaučiami, aiškinamos priežastys, kodėl
žmogus pasitraukė iš gyvenimo. Iš tiesų tai yra sudėtingas reiškinys,
nes žmogus iš gyvenimo išeina ne džiaugdamasis, o kažkokios aplinkybės
jį priverčia tą padaryti. Galbūt ta socialinė aplinka, kurioje gyveno
savižudis, ir buvo ta neigiama terpė, kur užgeso žmogaus tikėjimas
gyvenimu, prasmės ieškojimas neteko vertės. Daugybė pavyzdžių šiandieniniame
kaime, kai jauni žmonės degraduoja vartodami alkoholį, nes jie netekę
darbo, šeimos, kasdien nyksta ir tikėjimas gyvenimu, savo galimybėmis.
Žmonės nemato išeities iš savo dvasios skurdo. Manyčiau, kad čia
ir yra didžiausia problema: stengiamasi užsimiršti geriant alkoholį,
pykstamasi šeimose, nes alkoholikas ir smurtininkas nelaukiamas.
Kai kada palūžta ir jų skriaudžiami artimieji. Viena problema keičia
kitą, o žmogus atsiduria jų sūkuryje.
Savižudybė prieštarauja natūraliam žmogaus polinkiui
išsaugoti savo gyvybę ir pratęsti gyvenimą. Ji ypač prieštarauja
teisingai savęs meilei. Ji taip pat paniekina artimo meilę, nes
neteisėtai nutraukia solidarius ryšius su šeima, tauta ir žmonija.
Savižudybė prieštarauja gyvojo Dievo meilei. Katalikų
Bažnyčios katekizme teigiama, kad jokiais sumetimais ir jokiomis
aplinkybėmis geras krikščionis neturi daryti to, kas bloga, kas
tiesioginiu būdu pažeistų tokią pagrindinę žmogiškąją vertybę, kaip
žmogaus gyvybę. Šių dienų žmonėms vis dėlto labai trūksta tikėjimo
Dievu, palinkstama prie kitokių vertybių šaltinio, geriama iš
jo be saiko. Pamirštamas Dievas praranda vertę ir pati gyvybė.
Tačiau, pasak E.Durkheimo, remiantis tikėjimais
negalima aiškinti savižudybę. Svarbiausias skirtumas tarp katalikybės
ir protestantizmo yra laisvo klausinėjimo, tyrinėjimo dvasia. Protestantas
yra vienas prieš Dievą, katalikybėje pagal tradicijos nustatytą
tikėjimo sistemą tarp tikinčiojo ir dievybės įsiterpia kunigas.
Katalikų Bažnyčia yra labiau integruota socialinė bendruomenė negu
protestantų, iš šio skirtumo kyla savižudybių skaičiaus nevienodumas.
Savižudybių tarp nesusituokusių žmonių, pasak
E.Durkheimo, daug daugiau negu tarp tokio pat amžiaus susituokusių.
Santuoka gali uždėti naštą ir pareigų, nuo kurių laisvas viengungis,
tačiau ji apsaugo nuo savižudybės, nes įtraukia individą į pastovius
socialinius santykius. E.Durkheimas teigia, kuo daugiau šeimoje
vaikų, tuo mažiau tėvų savižudybių. Didelė šeima yra glaudesnės
struktūros, sujungta labiau saistančiais ryšiais negu maža šeima
ar vien sutuoktinių pora. Tačiau pastebėtina, kad šiais laikais
savižudybės dažnos ir tarp šeimas turinčiųjų, ir tarp keletą vaikų
auginančių žmonių. Skurstančios šeimos dažnai išgyvena nepriteklius,
tačiau jose dažni ir smurto atvejai, išnaudojimas, nepagarba, pyktis.
Praradęs darbą sutuoktinis išgyvena gėdos jausmą, priekaištus, savęs
vertės sumažėjimą. Ranką pakelia prieš save net auginančios vaikus
moterys, dažnai nepagalvodamos apie jų ateitį, apie laukiančias
problemas. Pastebėtina, kad moterys šeimose dažnai patiria išnaudojimą,
žeminimą, smurtą, galbūt todėl jos ir praranda džiaugsmą gyvenimui,
labai kentėdamos renkasi patį baisiausią kelią savižudybę.
Pasak E.Durkheimo, negali būti vien dėl materialinio
skurdo, nes tie, kurie visuomet skursta, žudosi rečiausiai. Priežastinis
veiksnys yra ne pačios materialinės sąlygos, o nestabilumas, kurį
per jas įgauna socialinis gyvenimas. Socialinio žlugdymo sąlygomis
moralinis kodeksas sukelia įtampą ir sunkumų ir dažnai nebetenka
savo galios.
Aiškindamas savižudybės priežastis, E.Durkheimas
pabrėžė išorinį sąlygotumą, socialines priežastis, kurios individualų
veikėją veikia iš išorės, nepaisant jo ketinimų, ir jį pastūmėja
į susinaikinimą.
© 2006 XXI amžius
|
