„Nuo savo sąžinės niekuomet nepabėgsi…“

Petras Gatelis Reginos MACKELIENĖS nuotrauka

Šitaip teigia ukmergiškis Petras Gatelis, prisimindamas įvairiaspalvių gyvenimo dienų tėkmę, nedrąsias pirmąsias vargonavimo valandas, sovietinių laikų dvasią ir užsispyrimą atlikti darbus iki galo. Per šešias dešimtis perkopęs Petras mielai sutiko pabendrauti, tačiau nuolat klausinėjo, ar verta apie jį rašyti ir kuo gi jis įdomus.

Meilę dainai paveldėjo iš tėvų

Kaip pasakojo Petras, jis gimė ir augo Ukmergės rajone, Antakalnio kaime. P.Gatelio tėvai groti nemokėjo, tačiau buvo balsingi. Šnekėdamas apie savo mamą, paprastą kaimo moterį, pašnekovas pabrėžia, jog ji mokėjo per šešias dešimtis dainų, kurias užrašė studentė Danutė Krikštapaitytė. Petras labai norėtų susitikti su minėta moterimi, kuri galbūt turi išlaikiusi įrašus.
P.Gatelis teigia, jog gerą balsą ir meilę dainai jis paveldėjo iš tėvų. Vaikystėje už 25 červoncus nusipirko lūpinę armonikėlę ir pats išmoko groti. Būdamas dvylikos grojo savo malonumui, stebindamas aplinkinius nuostabia muzika.”Tuomet vyresni kaimo bernai prašydavo, kad pagročiau šokiuose. Šokio ritmą jaučiau, to ir tereikėjo. Kai paaugau, nusipirkau rimtesnį instrumentą - akordeoną “Ukraina”, prieš tai jau buvau bandęs skambinti pianinu”, - pasakojo muzikantas.
Petras prisimena, jog nuo pat vaikystės jis buvo smalsus ir pradėtą darbą visuomet atlikdavo iki galo. Kartą, kai nieko nebuvo namuose, jam parūpo išardyti neveikiantį didelį laikrodį. Tuo metu, kai visos detalės buvo pabertos ant stalo, mama pasakė: “Vaikeli, kodėl nepaklausei? Manai, kad tu sudėsi?” Tačiau Petras, apsišarvavęs kantrybe, ne tik laikrodį sudėjo, bet jis ir veikti pradėjo. Nuo tada jis ėmėsi taisyti laikrodžius. Petras pamena, kad jam teko taisyti 10 kapeikų dydžio laikrodį, kurio varžteliai buvo tarsi aguonos grūdeliai.

Nedrąsiai sėdo prie vargonų

P.Gatelis jaunystėje lankė privačias pianino pamokas pas Gelvonų vargonininką Praną Naruševičių. Vargonininkas patarė Petrui pabandyti groti vargonais, ir jis mielai sutiko.”Aš kaip vagis įsėlindavau į vargonavimo pamokas, kad tik kas sovietiniais laikais nepamatytų, kokio amato mane moko. Tais laikais man užteko P.Naruševičiaus nuoširdaus mokslo ir po jo mirties, būdamas 23-ejų metų, sėdau prie vargonų Gelvonų bažnyčioje”, - prisimena P.Gatelis.
Kaip mena Petras, per pirmąsias Kalėdų šv.Mišias jis jautėsi nedrąsiai, pusę Mišių grojo kaip nesavais pirštais, po to atsigavo ir net giedoti pradėjo.
Gelvonų bažnyčioje Petras vargonininkavo trejus metus, vėliau išvyko į Kėdainių rajoną, Truskavą. Čia jis vargonininko darbą dirbo aštuonerius metus. Kėdainių rajone jam teko ir menininku pabūti: sidabro raidėmis išrašydavo stiklą, kuris buvo dedamas ant paminklo, kelis kartus teko dažyti Švč.Mergelės Marijos statulas.
P.Gatelis po brolio mirties nutarė atvykti arčiau tėvų, kad galėtų juos globoti. Tad su žmona ir dukrele jis apsistojo Pabaiske. “Pabaiske mane klebonas kun. Vaclovas Ramanauskas pakvietė vargonininkauti, nes abu buvome labai aktyvūs, greitai atgaivinome bažnytinį gyvenimą. Sovietinė valdžia sukruto, norėdama mus išskirti. Todėl kun. V.Ramanauską iškėlė į Vandžiogalą. Man vietinė valdžia siūlė darbą kultūros namuose, sakydama, kad bažnyčioje tokiam žmogui ne vieta. Man atsisakius, prasidėjo nemalonės”.
Nors patyrė įvairiausių nemalonumų, Petras vis tiek dirbo vargonininku, nes, pasak jo, atsirado pasipriešinimo instinktas: kuo daugiau spaudė, tuo daugiau priešinosi.
Gyvendamas ir dirbdamas Pabaiske, Petras nusipirko fotoaparatą, fotografavo ne tik savo vaikų krikštynas, bet ir visokių netikėčiausių kadrų užfiksavo. “Ir vestuvių, ir krikštynų, ir laidotuvių nuotraukas dariau. Sunkiausia buvo pasakyti kainą. Tai kaimynui reikia, tai draugui ar choristui. Taip ir bėgo laikas. Vienerius metus dujininku dirbau”, - pasakojo Petras.

Vaikai nepasuko muziko pėdomis

P.Gatelis jau šešiolika metų gyvena Ukmergėje. Prisimindamas prabėgusius metus, vargonininkas teigia, jog dar ketverius metus dirbo Kiaukliuose, Širvintų rajone. O groti vargonais Ukmergės rajone tikriausiai neteko tik Siesikuose. Per atlaidus ar metines visi kviesdavo žinomą vargonininką.
Pakrypus kalbai apie vaikus, kurių pašnekovas turi net trejetą, jis tepasakė, jog nė vieno širdis nelinko prie muzikos. Na, o jis pats, išstudijavęs akordeonisto knygą, sakosi mokąs geriausiai groti “iš gaidų”. Muzikantas aktyviai įsiliejo į Ukmergės kapelos “Sidabrinė gija” kolektyvą. Pusantrų metų Petras ne tik grojo akordeonu, dainavo, bet ir švilpyne švilpė.
Vyras, gyvendamas nuosavame name, sakosi darbų turįs. Tenka šį bei tą paremontuoti, padažyti. Paklaustas apie šiuolaikinį gyvenimą bei jaunimą, Petras atsakė, jog jaučiamas sovietinės santvarkos antspaudas, kuris atitolino žmones nuo Dievo, nuo savo sąžinės, nuo žinojimo, kas yra nuodėmė. Pats P.Gatelis, nebuvęs nei pionierių, nei komjaunuolių gretose, tikina, jog gyvenimas ir sovietiniai laikai nepalaužia tik stiprių žmonių.

Jolita ŽURAUSKIENĖ
Ukmergė

© 2002"XXI amžius"