"XXI amžiaus" priedas pagyvenusiems žmonėms, 2003 m. kovo 14 d., Nr.1 (4)

PRIEDAI









Dešimtmečiai, atiduoti užburiančiai vargonų muzikai
Muzikas Antanas Aleksandravičius yra pasiekęs savotišką rekordą - Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje jis dirba vargonininku nuo 1966 metų

Norėjo pasidaryti pianiną

Antano mama buvo dainininkė ir giesmininkė. Vaikystėje jis turėjo du didžiulius troškimus: norėjo išmokti vairuoti traktorių (ir dabar jis kvepia) bei muzikuoti (visą laiką jo ausyse skambėdavo muzika). Nepaprastas noras buvo įvaldyti muzikos instrumentus. Bandė susikonstruoti pianiną, tačiau iš to nieko gero neišėjo. Tuo metu kaimas buvo dainingas. Jame netrūko vakaronių. Iš kitų dainininkų išsiskirdavo skambus Antano balsas. Prieš išeidamas į armiją jis ėmė giedoti.

Gabų vaikiną pastebėjo kunigai

Pirmąsias rimtesnes muzikos pamokas gavo lankydamasis pas Krinčino bažnyčios vargonininką Vytautą Paurį. Tuo metu į Saločius buvo nutremtas kun. Pranciškus Masilionis. Ten jau klebonavo Antanas Balaišis. Pastebėję Antano meilę muzikai, jie kreipėsi į Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vargonininką Antaną Virbicką, kad šis savo bendravardį pamokytų groti vargonais. Apsigyvenus Panevėžyje, vaikiną visokeriopai rėmė Saločiuose dirbę kunigai. Čia ir prasidėjo jo rimti muzikiniai mokslai.

Užėmė mokytojo vietą

Įgijęs vargonininkavimo pagrindus, A.Aleksandravičius išvyko dirbti į Vadaktėlius. Tai buvo jo pirmoji vargonininko darbo vieta. Vadaktėlių kleboną kun. Gaudentą Ikamą perkėlus dirbti į Daujėnus, jis su savimi paėmė ir A.Aleksandravičių.
Mirus vargonininkui A.Virbickui, A.Aleksandravičius gyveno Panevėžyje. Netrukus jį pakvietė užimti buvusio savo mokytojo vietą. Be pertraukos Antanas vargonininkauja Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje jau 37 metus. Mokytis muzikos jį čia nukreipė kunigai P.Masilionis ir A.Balaišis. Šių dvasininkų pavardes A.Aleksandravičius taria su didžia pagarba.
Nors Antanas buvo gabus mokslams, tačiau gimtajame Pasvalio rajone jis galėjo baigti tik pradinę mokyklą. Dirbdamas Vadaktėliuose, mokslus tęsė Naujamiestyje. Panevėžyje įgijo vidurinį išsilavinimą. Lengvai įsisavindamas žinias, per metus jis baigdavo dvi klases. Per penkerius metus išėjo vidurinės mokyklos kursą. Tuo metu mokslas buvo vertinamas.
Turėdamas brandos atestatą, bandė stoti į vieną muzikos technikumą Vilniuje. Būdamas sąžiningas ir naivokas, stojančiojo anketoje parašė, jog dirba bažnyčios vargonininku. Išlaikęs vienintelį solfedžio egzaminą, išgirdo: „Ačiū, tokie kaip jūs čia esate nepageidaujami. Bažnyčiai kadrų nerengiame“.

Natos - kaip knyga, tik ją greičiau skaitai - iš karto keturias eilutes

Pažinti natas Antanas pramoko semdamasis vargonavimo paslapčių Panevėžyje pas A.Virbicką. Vėliau savo muzikines žinias gilino pas muziką Kazimierą Jovaišą, chorvedį Juozą Bagdoną. Jam dabar natos - kaip knyga, tik ją skaito greičiau - iš karto po keturias eilutes. Kartais, bet tik sau, sukuria Antanas ir kokią giesmę. Brangiausias vargonininkui - jo bute Beržų gatvėje stovintis pianinas. Šiuo muzikos instrumentu groja 28 metai. Pianiną atsitiktinai pamatė užsukęs į baldų parduotuvę „Klevas“. Tuo metu tai buvo retas dalykas, kad laisvai jį parduotų. Už pianiną sumokėjo maždaug 2,2 tūkstančio rublių. Jis iki šiol puikiai skamba.

Padėti kitam jaučia moralinę pareigą

Vargonuoti A.Aleksandravičius mokė ne vieną žmogų. Rimas Mingaila džiaugėsi, jog gali groti bet kurioje bažnyčioje. Paskui jis baigė Muzikos akademiją. Vargonuoti išmoko Raimundas Simonavičius. Vėliau jis tapo kunigu. Karsakiškyje ir Gelažiuose vargonininke dirba Jolanta Gedzevičiūtė-Aleliūnienė. Dabar Antanui akompanuoja Rokiškio kolegiją baigusi Dalia Bajariūnaitė. Dirba ji ir Naujamiestyje. Tai itin stropi, puikaus charakterio ir gabi specialistė. „Jeigu man kažkas padėjo palypėti muzikos laiptais, tai aš tuo pačiu turi atsilyginti. Taip daryti aš jaučiu moralinę pareigą“, - kalbėjo pulkelį vargonininkų išugdęs A.Aleksandravičius.

Vargonininku buvo susidomėjęs saugumas

Dirbti bažnyčioje vargonininku sovietiniais metais reikėjo drąsos. Antaną kvietė į saugumą. Prieš einant, klebonas Jonas Juodelis jį perspėjo, kad ir verčiamas nedėtų savo parašo. Taip vargonininkas ir darė. Toks bažnyčios tarno elgesys siutino saugumiečius.
A.Aleksandravičiaus sūnui mokantis pedagoginėje muzikos mokykloje, kažkas išdavė, jog jis yra aktyvus bažnyčios bendruomenės narys. Robertą ėmė kviesti į saugumą. Tada Antanas su žmona nusprendė nueiti į šią nemalonią įstaigą ir išsiaiškinti, kodėl jų vaiką tampo kaip kokį daiktą. Abiejų neįsileido - leido užeiti žmonai. Antanas liko lūkuriuoti gatvėje. Po šio apsilankymo ten Roberto daugiau nebekvietė. Dabar jis vargonininkauja Saločiuose, Smilgiuose ir Skrebotiškyje.

Dirbdamas su chorais prisimena kompozitoriaus žodžius

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje veikia vyrų ir moterų chorai. Paprastai juos vadina Votyvos ir Sumos chorais. Juose dalyvauja apie 65 žmones. Apie visus juos vargonininkas atsiliepia šiltai. Yra giedančių net po 40 metų. Chorą lankė net 85 metų moteris.
Išsaugojo ji nesenstantį balsą. Dabar senolė nebegieda chore.
Su choristais vargonininkas elgiasi švelniai, sugeba su jais draugiškai bendrauti - juk jie yra savanoriai, už giedojimą jokio atlyginimo negauna. Antanui teko skaityti kompozitoriaus Juozo Karoso žodžius. Juos užtiko jo knygoje „Nueitas kelias“. „Stengiuosi, kad žmonės išeitų geros nuotaikos, kad jiems rūpėtų sugrįžti“, - rašė kompozitorius.

Chorai - įvairių renginių dalyviai

Choristai, anot panevėžiečio vargonininko, - jautrūs žmonės. Jeigu kažkas nepasiseka, tuomet krenta nuotaika. Bet ne visų galimybės yra vienodos.
Chorų repertuare - apie 150 sakralinės muzikos kūrinių. Gražiai čia skamba Dusetose kunigavusio ir į Amžinybę išėjusio Gedimino Šukio, kauniečio Antano Paulavičiaus, žinomų lietuvių kompozitorių kūriniai. Choristams teko dalyvauti 2000-ųjų metų giesmių šventėje „Gieda Lietuva“ Vilniuje. Jų balsai aidėjo Rokiškyje, Zarasuose, Utenoje, Pakruojo rajone. Pernai sukako 30 metų, kai Biržuose rengiamos giesmių šventės. Panevėžiečiams jose teko dalyvauti per dešimt kartų. Giedoti nuvažiuoja į vargonininko gimtąją Daujėnų parapiją. Giedojo Porijų koplytėlėje, kur vyksta Šv. Augustino atlaidai.
Tvirtybės choristams teikė nuoširdūs ir tėviški buvusio klebono mons. J.Juodelio žodžiai, kad dabartinis klebonas kun. Petras Baniulis turi muzikinę klausą.

Į chorų repeticijas - ir su žmona

Solistas Antanas Sodeika, išvykęs mokytis į JAV, ten paklaustas, ar vargonuodamas pats gieda, atsakė: „Katalikų bažnyčioje vargonininkui būtina giedoti“. Tą puikiai žino A.Aleksandravičius.
Mokantis groti vargonais pas A.Virbicką Panevėžyje, Antanui į akis krito viena choristė. Su Milda draugavo beveik metus. Jųdviejų jungtuvės įvyko Vadaktėlių bažnyčioje. Birželio pradžioje sukaks 40 metų, kai Antanas ir Milda Aleksandravičiai yra susituokę.
Per 40 metų Milda gieda Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios chore. Ten pat giedojo ir Aleksandravičių dukra, tačiau šiuo metu ji augina mažametį vaiką.
Į choro repeticijas dažnai A. ir M. Aleksandravičiai išsirengia kartu. Jis yra bažnyčios chorų vadovas, ji - choristė. Kartais abu repetuoja ir namuose. Kasdien Antanas groja pianinu maždaug po tris valandas. Sudėjus ir darbą bažnyčioje, išeitų, kad tiesiogiai kiekvieną dieną su muzika jis bendrauja beveik po penkias valandas. „Jeigu kompozitorius Stasys Vainiūnas nuo muzikos instrumento neatsitraukdavo po aštuonias valandas, tai aš privalėčiau juo groti dvylika valandų“, - tikino iš Pasvalio rajono Porijų kaimo kilęs A.Aleksandravičius.

Išsipildė blogas sapnas

Aleksandravičiai išaugino du sūnus ir dukrą, sulaukė penkių vaikaičių. Milda taip įvertino savo vyrą: „Turėti tokį gyvenimo draugą yra Dievo dovana“. Pasak jos, namuose abu laiko po du kampus. Per 40 metų jiems neteko rimčiau susipykti. Antanas yra nepaprastai darbštus, jis myli savo šeimą, vaikus ir vaikaičius. Jis nėra surūkęs cigaretės. Netraukia dūmo ir abu Aleksandravičių sūnūs.
Kartą, rengiantis į pobūvį, Antanas išsitarė, jog sapne regėjęs riebią kiaulę. Svarstė, ką tai galėtų reikšti. Būnant svečiuose, vaišingų šeimininkų buvo kaip reikiant pamylėtas. Grįžtant autobusu namo, už Biržų Antanas pasijuto blogai besijaučiantis. Iš tokios keblios situacijos jį išgelbėjo žmona. „Matai, Mildute, aš pats vos kiaule netapau“, - prisiminęs sapną, paskui sakė Antanas. Daugiau vyro žmona nėra regėjusi, kad būtų jis stipriau išgėręs.

Bronius VERTELKA
Panevėžys

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija