Gera dariusi liepia
to neatsisakyti ir kitiems
Bronius VERTELKA
 |
|
Patikima transporto priemone
Ona Strolienė laiko dviratį
|
Bygailių kaime gyvenanti Ona Strolienė unikalus
žmogus. 82-uosius šia žeme einanti moteris dar važinėja dviračiu.
Ji yra puiki pasakotoja. Kalba O.Strolienė taip, kad nesuklysi
dėdamas skyrybos ženklą. Visą laiką kaime gyvenusi ir gražaus
amželio sulaukusi bygailietė yra net sukūrusi dainų tekstų.
Gyvenimiškų tiesų sėmėsi iš pamotės
Onos mama anksti mirė, todėl tėvas atėjo užkuriu
į Bygailius. Pamotė savo vaikų neturėjo, tačiau podukrą ji mylėjo.
Tuo metu vaistai buvo brangūs, o prie gydytojo
ne kiekvienam prieiti. Pamotė pririnkdavo įvairių žolelių. Laikydavo
jas sudėtas į terbeles. Prie jų, kad nesumaišytų žolelių, raštelį
palikdavo. Vaistinius augalus laikydavo pagaliuku įsmeigtus į
šiaudinį stogą. Nuo dantų skausmo tikdavo našlaitės. Staiga išgąsdintus,
nemigos kamuojamus gydydavo palei žemę augančiais dagiliukais.
Rankoje laiko semtuvėlį su žarijomis, ant jų užmeta dagiliukų
ir dūmeliais aprūko ligos apsėstą žmogų. Ne vienam taip yra padėjusi.
Sunegalavusi Ona nepuola ryti tablečių, bet žolelėmis bando sau
padėti. Netingi ji vasarą prisidžiovinti gydomųjų savybių turinčių
augalų.
Būrimo paslaptis atskleidė čigonė
Susilaužiusi ranką, Ona turėjo gultis į ligoninę
Panevėžyje. Palatoje naktį guldavosi ne į lovą, bet šalia jos
ant grindų. Būtent tokioje padėtyje ne taip skaudėdavo ranką.
Kitoje palatoje gulėjo čigonas. Tai buvo sunkus ligonis. Budėti
prie kliedinčiojo ateidavo jo žmona. Ona jai užleido savo lovą,
kad ši nors naktį pailsėtų. Taip abi moterys susidraugavo. Užėjo
kalba apie būrimą iš kortų. Čigonė parodė, kaip tai daroma.
Sužinoję, kad mokanti burti, pas ją ėmė užeidinėti
kaimynai. Vienas klausia: Kada mirsiu? Ogi niekada, atkirto
Ona. Ji yra išbūrusi, jog dingęs berniukas tyčia paskandintas.
Netrukus buvo sulaikyti nusikaltėliai.
Atvažiavo moteris iš Anykščių rajono ir pradėjo
dejuoti: darbų nėra, verslai pasibaigė, kaip toliau gyventi? Buriant
kortos Onai parodė, jog kažkokiam jaunam žmogui blogai. Viešniai
ji patarė kuo greičiau lėkti namo, kitaip gali įvykti nepataisoma
nelaimė. Pardūmė moteris, stumia duris jos neatsidaro. Ant durų
rankenos jau buvo pasikabinęs sūnus. Laiku grįžusi, sugebėjo jį
atgaivinti.
Atlygis ateina savaime
Vienai išbūrė, jog sulauksianti turtų, bet jais
nepasinaudosianti. Ta moteris buvo baisi pavyduolė. Kaip kortos
ir rodė, ji gavo palikimą. Tačiau išėjo taip, jog mirė visiškame
skurde. Paskui jos karstą į kapines ėjo kelios moterėlės.
Ona ne kartą buvo išgelbėta nuo išvežimo į Sibirą.
Vieną vakarą kažkas pabeldė į langą. Vyriškas balsas ragino lėkti
iš namų. Pamotė įdėjo valgyti, peržegnojo. Nurodytu adresu jos
jau laukė. Tik neseniai Ona sužinojo, kas buvo jos išgelbėtojas.
Žinodami O.Strolienės gerą būdą, atvedė pas ją
mergaitę. Rygoje ji imoko siūti. Nusipirkusi siuvimo mašiną,
ketino imtis amato. Parvykusi namo nerado namiškių. Visi jie buvo
išvežti į Sibirą. Nuėjo Ona pasitarti pas durpyno vedėją, kuris
jau buvo paskirtas dirbti į Pavenčius. Vyriškis sutiko kartu pasiimti
ir mergaitę. Jo šeimoje augo keturi vaikai. Po kurio laiko mergina
parašė, kad susipažino su vaikinu, sukūrė šeimą ir dabar gyvena
Šiauliuose.
O.Strolienė yra gavusi daugybę laiškų ir sveikinimų.
Laiškanešė sakydavo: Dėl tavęs vienos turiu ateiti iki pat kiemo.
Ganyti gyvulius pristatė pirmininko žmoną
Dirbdama Paežerio kolūkyje, O.Strolienė neatsisakydavo
atlikti bet kokio paliepimo. Ilgą laiką ji melžė karves. Kartą,
nuginusi raguočius į lanką, rado prie botago pririštą raštelį,
jog ganyti piemuo neateis. Nuginė dviese. Draugė sako: Aš viena
palei karvių uodegas nezyliosiu. Pačios Onos gyvuliai nešerti.
Turėjo šviežios žuvies nusipirkusi, žadėjo ją išsikepti. Ką daryti?
Nuėjo pas pirmininko žmoną: Ponia, už mane paganykit, kol parlėksiu
namo. Užsikūrusi ugnį, išsivirė bulvių. Užsuko vienas pažįstamas
ir rodo dantis: Pamatysi, kaip pačią iš kolūkio išvarys. Nė
viena kumelė nenudvėsė, nenumovus joms pavalkų, atšovė jam
moteris. Pirmininkienę ji rado lapais užsiklojusią galvą, bet
sveiką ir gyvą.
Dainos nieko blogo nedaro
Ona turėjo puikią atmintį. Daug anekdotų mokėjo.
Išgirdusi kokį, jau nebeužmiršdavo. Atsiminė, ką pirmoje klasėje
mokytoja sakiusi, kas mokykliniame vadovėlyje parašyta.
Bygailių kaime gyvenanti moteris mėgo dainuoti.
Mena, kaip dainų šventėje Vilniuje K.Kaveckas Paežerio kolūkio
chorą išgyrė. Raseiniuose, kai idėjines dainas dainavo, niekas
neplojo, klausytojai išsivaikščiojo. Kada Lietuva brangi užtraukė,
vėl susirinko, sukeldami plojimų audrą. Senolei nepatinka, kaip
dabar dainuoja. Nėra žodžių prasmės, staugia kaip vilkai,
piktinosi O.Strolienė.
Sodietė ne vienos dainos tekstą yra parašiusi.
Traukdavo jas saviškių būryje ar susėdus už stalo.
20 metų ji dainavo chore. O.Strolienė sakė, jog
menui tarnaujantys neturi pavydo. Jai neatėjus į repeticiją, tuoj
kitąkart apspisdavo: gal kokia nelaimė buvo atsitikusi ar susirgusi
buvai? Kitas klausdavo: Kam tau tokia gaišatis? - Dirbi dirbi,
ir niekur neišvažiuoti? Daina nieko blogo nedaro, atsakydavo
O.Strolienė.
Stiprybės kūnui suteikia ąžuolas ir lašiniai
Prie O.Strolienės sodybos ošia 1930 metais sodintas
ąžuolas. Dvylika vyrų jį nešė. Norėdami, kad geriau prigytų, po
jo šaknimis avižų papylė. Tebestovi tas ąžuolas. Toks medis suteikia
stiprybės. Jeigu esi suirzęs, atsirėmus į jo kamieną verta ilgai
pabūti. Ypač raminamai veikia pavasarį.
Bygailietė kalbėjo, jog sveika valgyti lašinius,
tik ne per daug. Mėsą gerai išmirko sūryme. Rūkant ją apsiuva
audeklu, kad dūmai nepatektų tiesiogiai. Rūko ąžuolo malkų dūmais.
Tokie lašiniai yra gero kvapo ir būna gelsvi.
Pirktos mėsos nelaiko šaldytuve. Ant parsineštos
užpila druskos, nepagaili česnako, lapelių. Kai ilgiau mėsa pastovi,
jos paviršius pasidengia rasa. Verdant ir virtuvė mėsa kvepia.
Ištrauktą iš šaldytuvo jau kaip kokį puspadį ar bato aulą verdi,
kulinarinėmis subtilybėmis dalijosi O. Strolienė.
Pasak jos, norėdamas, kad nekamuotų kūne užsilikusios
druskos, privalai dirbti iki sušilimo. Druska nesusirinks, jeigu
ji išeis kartu su prakaitu.
Bygailių kaimas, Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotrauka
© 2003 "XXI amžius"
