Tada, kai degė Anykščių bažnyčia
Vytautas BAGDONAS
 |
|
Elena Blažienė senatvei
nepasiduoda
|
Daugelis Anykščių krašto žmonių savo albumuose
saugo jau istorinėmis relikvijomis tapusias fotografijas, kuriose
užfiksuotas degantis kairysis Anykščių Šv.Mato bažnyčios bokštas.
Gaisro vaizdą tik nedaugelis galėjo įamžinti fotojuostoje, nes
retai kas tuo metu turėjo fotoaparatą. Degančią bažnyčią pasisekė
nufotografuoti gerai žinomam to meto Anykščių krašto fotografui
Izidoriui Girčiui. Vėliau tos nuotraukos paplito visur, nes ir
anykštėnai, ir kitur gyvenantys žmonės mielai jas pirko, norėjo
turėti savo namuose unikalius vaizdus. Tikintiesiems tai buvo
liūdnas prisiminimas, skaudus įvykis. Senesni krašto gyventojai
dar gerai mena tą 1956 metų vasarą, kai kilo gaisras bažnyčios
bokšte. Ne vienam teko gaisrą gesinti, vėliau prisidėti prie bokšto
atstatymo darbų.
Anykščių seniūnijos Pašventupio kaimo gyventoja
Elena Blažienė, jau perkopusi savo aštuoniasdešimtmečio slenkstį,
iki šiolei prisimena ir bažnyčios gaisrą, ir savo vyro žūtį to
gaisro metu
Į bokštą trenkė žaibas
1956-ųjų birželio 10 d. Anykščiuose vyko dainų
šventė. Ji buvo organizuota netoli Šventosios upės ir A.Baranausko
apdainuoto Anykščių šilelio gražiame slėnyje, pavadintame Dainuva.
Iki šiolei Dainuvos slėnyje vyksta įvairūs anykštėnų renginiai,
tai visų mėgstama sambūrių vieta.
Išsirengė į tą šventę ir Petras Blažys su dešimtmečiu
sūnumi Pranu. Nuo Pašventupio kaimo iki Dainuvos slėnio visai
netoli, be jokio vargo abu atkeliavo. Elena į šventę nėjo, nes
ką tiktai buvo gimęs sūnelis Vytukas. Priežiūros reikėjo ir kitiems
mažamečiams vaikams.
Kaip prisimena senolė, tų metų vasara buvusi
karšta, sausa. Nuo pat pavasario pradžios nebuvo lietaus, saulė
negailestingai degino žemę. Šventės dieną staiga pakilo vėtra,
prapliupo lietus, pradėjo trankytis perkūnija. Į namus greitai
parlėkęs vyras su sūnumi Elenai pasakojo, kad Anykščiuose baisūs
dalykai prasidėjo. Dainuvos slėnyje vėjas pradėjo laužyti storiausius
medžius, šie krito tiesiog ant žmonių. Ne vienas šventės dalyvis
buvo sužalotas. Kilo panika, kas kur išmanė, bėgo slėptis.
P.Blažys po kurio laiko nuėjo pailsėti. Tačiau
miegoti jam ilgai neteko, nes atlėkė kaimynai ir pranešė, jog
dega Anykščių bažnyčia į vieną bokštą trenkė žaibas ir jį padegė.
Žmonės neatsitiktinai jam pranešė apie gaisrą. Žinodami, kad Petras
ne kartą yra remontavęs bažnyčią, yra išlandžiojęs visus užkaborius
ir gali padėti ugniagesiams, suskubo duoti žinią.
Tvarkė bažnyčią po karo audrų
Būdamas pamaldus ir labai nagingas meistras,
1912 metais gimęs Pašventupio kaimo gyventojas P.Blažys negalėjo
ramiai žiūrėti į Antrojo pasaulinio karo audrų nuniokotą Anykščių
bažnyčią. Jis kartu su kitais apie statybas nusimanančiais vyrais
ėmėsi tvarkyti artilerijos sviedinių išdaužytus, kulkosvaidžių
salvių suvarpytus bokštus, skylėtą nuo kulkų skardą. Bažnyčia
Petrui buvo gerai žinoma, jis nebijojo aukščio, žinojo visas pavojingas
vietas. Mat, remontuodami bažnyčią, meistrai tai vienur, tai kitur
pasiklodavo lentas, tačiau jų nepritvirtindavo. Todėl nieko apie
tai nežinančiam žmogui grėsdavo didžiulis pavojus, nes, atsistojus
ant tokių nepritvirtintų lentų, lengvai buvo galima iš didelio
aukščio nugarmėti žemyn. Apie tokius pavojus Petras gerai žinojo
ir, jei tik ko prireikdavo, buvo kviečiamas. Ko neatlikdavo pats,
paaiškindavo, nurodydavo kitiems...
Namo grįžo... karste
Petras, vos išgirdęs baisią naujieną apie gaisrą,
ilgai negaišo. Kaip atsigulė su marškinėliais, taip ir išpuolė
su jais į lauką. Dar pasičiupo švarką, įsispyrė į kaliošus ir
sėdo ant dviračio. Per tą skubėjimą net pargriuvo, prisitrenkė,
šiek tiek pagulėjo pakelyje, paskui vėl apžergė dviratį ir nurūko.
Nuo to laiko daugiau žmona savo vyro, o vaikai tėčio gyvo jau
neberegėjo
Pati Elena gaisravietėje nebuvo, tačiau daug
ką girdėjo iš žmonių, susirinkusių prie bažnyčios, stebėjusių
tą reginį, lūpų. Kai ką išgirdo vėliau ir teisme.
Tuomet, kai P.Blažys dviračiu atskubėjo į Anykščius,
bažnyčios gesinti buvo sulėkusios ne tik Anykščių, bet ir aplinkinių
miestų ir miestelių gaisrinės mašinos. Plušėjo daugybė ugniagesių,
aplinkui buvo minios žmonių.
Gesinti degantį bokštą buvo ne juokas. Juk nuo
žemės jokia vandens srovė į aštuonių dešimčių metrų aukštį neiškils,
tuo metu nebuvo tokios modernios gaisrų gesinimo technikos kaip
dabar.
Petras įspėjo ugniagesius, kad kai kur vaikščioti
labai pavojinga, nes lentos yra tik šiaip užmestos, visai nepritvirtintos.
Jis pats užlipo ant vidurinės bažnyčios dalies, virš didžiųjų
durų. Viena ranka įsikibo į kryžių, kita laikė žarną ir liejo
ant abiejų bokštų vandenį. Degė tik vienas bokštas, bet siautė
stipri audra, buvo baimintasi, kad neužsidegtų ir kitas.
Be galo išvargęs, jis perdavė žarną kitiems,
o pats ryžosi truputį pailsėti čia pat, viršuje. Staiga šalia
Petro atsidūrė vienas gerokai įkaušęs anykštėnas, kurį daug kas
vadino tiesiog stribu. Tasai tuoj pradėjo Petrui priekaištauti,
kodėl šis apliejo jį vandeniu. Blažys dar bandė aiškinti, kad
gesino gaisrą, pylė vandenį ant bokštų ir nelabai įžiūrėjo, kas
dedasi bažnyčios šventoriuje. Tačiau priekaištai nesiliovė, ir
kaimietis stribui pareiškė, kad degtinės prisigėrus nederėtų čia
vaikščioti. Po tokių žodžių perpykęs ir nebesivaldantis anykštėnas
čiupo Petrą už atlapų ir staigiai pastūmė. Šis krito ant lentų,
kurios buvo nepritvirtintos. (Tai dėl jų meistras vis nerimavo,
visus įspėdavo, kad vaikščioti, net stovėti ten pavojinga.) Ant
bokštų konstrukcijų užmestos lentos neišlaikė svorio, persisvėrė,
atšoko, ir žmogus nugarmėjo žemyn maždaug iš trijų dešimčių metrų
aukščio
Apie nelaimę E.Blažienei pranešė kaimynas eigulys
Antanas Augustinas, kuris, kaip ir daugelis kitų, stebėjo gaisro
gesinimą. Kai moteriškė atskubėjo į Anykščius, vyras jau buvo
lavoninėje. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jis mirė savo mirtimi,
nes nesimatė jokių paviršinių sužalojimų. Tačiau medikai gyvybės
išgelbėti jau nebegalėjo, nes smarkiai buvo sužalotos kepenys,
į plaučius sulindę šonkauliai, smarkiai pažeisti kiti vidaus organai.
To įvykio liudytojai ugniagesiai našlei pasakojo,
kad jie buvo tiesiog sukrėsti tokio stribo elgesio, kai kurie
tuoj pat norėjo nuo bokšto nustumti ir šį girtuoklį. Bet karštesnius
sulaikė kiti, blaiviau mąstantys, esą tam vargšeliui jau niekas
niekuo nebepadės, o už kerštą teks sėsti į kalėjimą
Žmogžudį nubaudė ne teismas, bet Dievas
Po šios tragedijos tasai stribas buvo teisiamas
Anykščių liaudies teisme. Kaip stebėjosi ir E.Blažienė, ir kiti
žmonės, kad jį teisė ne už tyčinį 44 metų amžiaus žmogaus nužudymą,
bet už
chuliganizmą. Mat jis teisinosi, kad nustumti iš tokio
aukščio Blažio nenorėjo, ketino tik pagąsdinti, stuktelėti ranka.
Gavo jis dvejus metus kalėjimo, bet atsėdėjo tik keturis mėnesius.
Paskui vėl po aludes šlaistydavosi, be galo daug gėrė. Nei E.Blažienės
dėl vyro mirties, nei vaikų dėl tėvelio netekties netgi neatsiprašė,
nė kiek dėl savo poelgio nesigailėjo. Apie kokią nors pagalbą,
materialinę paramą šeimai niekad neužsiminė.
Kaip mūsų laikraščiui sakė E.Blažienė, nesulaukė
tas baisus žmogus atpildo valandos teisme, bet nubaudė jį pats
Dievas. Girtutėlis anykštėnas pats užsimušė: griuvo ant šaligatvio
ir smarkiai susitrenkė galvą. Koks gyvenimas buvo, tokia ir mirtis
Tada nebenorėjau gyventi
Prisimindama tuos metus, kai neteko vyro, E.Blažienė
sako, kad tada vis galvodavo apie mirtį, tiesiog nebenorėjo gyventi.
Viena liko su mažais vaikais, o buvo varoma į kolūkį. Niekas neatsižvelgė,
kad našlei sunku, vis reikalavo išdirbti bent jau nustatytą minimumą.
Atsikėlusi dar neišaušus, ji apibėgdavo namų
ūkį, pamelždavo karvutę ir lėkdavo su pieno bidonėliu į miestą,
kad uždirbtų pragyvenimui rublį kitą. Parlėkusi atgal, puldavo
gaminti pusryčius, didesnius vaikus išleisdavo į mokyklą, mažesnius
pas kokį kaimyną palikdavo ar kartu pasiimdavo į darbą. Taip mėnesiai
keitė mėnesius, metai metus.
Tuomet, kai buvo be galo sunku vargelį vargti,
vis mąsčiau, kad tiktai Dievulis mane kuo greičiau iš tos ašarų
pakalnės pasiimtų. O dabar labai trokštu gyventi, - kalbėjo pašnekovė
šių eilučių autoriui. - Noriu sulaukti šimto metų. Esu laiminga.
Geri vaikai išaugo. Pakanka pragyvenimui pensijos. Niekuo nesiskundžiu,
su visais sugyvenu, stengiuosi kitiems padėti
Senolė pasidžiaugia, kad gyvenime dar nė karto
rimtai nesirgo ir didesnės medikų pagalbos neprireikė. Jau daugiau
kaip dvi dešimtis metų ji vartoja nuostabų augalą vingiorykštę.
Geria to kvapnaus augalo arbatą ir neserga. Senutė įsitikinusi,
kad vingiorykštė yra pirmas vaistas nuo visų ligų ir to baisiojo
vėžio
Elena sako, kad jinai visą laiką vaikščiojanti
pėsčia, kas sekmadienį pėstute atkulniuoja į Anykščių bažnyčią,
paskui palengva Šventosios pakrante pro Karalienės liūną, Puntuko
brolį pareina į namus. Mielai skaito laikraščius, domisi, kas
dedasi Anykščių krašte ir visame sviete.
Moteris nuo mažens tikinti, visas jos gyvenimas
susijęs su maldomis, Anykščių bažnyčia. Ir visuomet, kai tiktai
žengia pro vartus į Šv.Mato šventovę, vis prisimena tragišką savojo
Petrelio mirtį. Bet tai jos nuo maldos namų nė kiek neatbaido.
Priešingai netgi traukia. Juk mylimas vyras taip rūpinosi bažnyčia,
čia ir žuvo
Anykščiai
Autoriaus nuotrauka
© 2003 "XXI amžius"
