„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2006 m. vasario 17 d., Nr. 1 (16)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Nutilo senojo meistro kanklės

Vytautas BAGDONAS

Juozas Lašas savo 90-mečio
minėjime Svėdasų kultūros
namuose 2002 metų sausį

„Jūsų rankų pagaminti devyni šimtai kanklių – tai ne tik muzikos instrumentai. Tai – ir mūsų tautinės kultūros tąsa bei sąžiningos tarnystės tautos tradicijoms pavyzdys, rodomas ne vienai žmonių kartai“, - taip rašė savo sveikinime šalies prezidentas Valdas Adamkus 2002-ųjų pradžioje garbingą devyniasdešimtmetį pažymėjusiam garsiam kanklių meistrui Juozui Lašui iš Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos Savičiūnų kaimo.

Kanklių meistras galėjo didžiuotis ir garbingu apdovanojimu – Prezidentūroje šalies vadovas V.Adamkus jam įteikė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medalį.

Sausį jis būtų šventęs 94-ąjį gimtadienį. Deja, kanklių meistro gyvybės siūlas nutrūko pernai, lapkričio 8-ąją. Velionis buvo pašarvotas Svėdasų kultūros namuose – tuose pačiuose, kur iškilmingai buvo paminėtas jo 90-metis, kur skambėjo kanklių muzikos garsai, kur tiek gražių atsiliepimų buvo pasakyta. Atsisveikinant su meistru, irgi girdėjosi kanklių muzika. Tuo pasirūpino užpalietė Asta Motuzienė, subūrusi „Pasagėlės“ kanklininkių ansamblį.

1991-aisiais pedagogės A.Motuzienės suburtas Užpalių kultūros namų kanklininkių ansamblis „Pasagėlė“ kankliavo tik J.Lašo pagamintomis kanklėmis. Meistras ne kartą dalyvavo užpalėnų renginiuose, kanklininkių stovyklose, nuoširdžiai bendraudavo su „Pasagėlės“ kolektyvo vadove bei muzikantėmis. Jis netgi sakydavo: „Mano siela Užpaliuose, o kūnas – Svėdasuose“. Užpalėnai gražiai paminėjo kanklių meistro 90-metį, „Pasagėlė“ grojo per jubiliejaus minėjimą ir Svėdasuose. Kai J.Lašas buvo palydimas į paskutiniąją kelionę – vėl jį lydėjo šio kolektyvo kanklininkių atliekamos melodijos, kurios gražiai derėjo prie giesmių ir maldų. Kalbėjusi prie kapo „Pasagėlės“ vadovė A.Motuzienė ištarė ir priesaką, jog kanklių aidas šiuose kraštuose nenutils ir jų garsai vis primins darbštųjį meistrą.

Gražų amželį nugyvenęs, paleidęs į gyvenimą apie devynis šimtus kanklių savamokslis meistras amžinojo poilsio atgulė Svėdasų kapinėse netoli Alaušo ežero, šalia savo žmonos.

Liko tuščia jo trobelė Savičiūnų kaime, liko nutilusios kanklės, liko nuotraukos, spaudoje skelbtų rašinių apie šį žmogų kopijos Svėdasų krašto muziejuje, liko gražūs prisiminimai apie kanklių meistrą jį pažinojusių žmonių širdyse. J.Lašo kanklės paplito po visą Lietuvą, jomis groja įvairūs kolektyvai, muzikantai. Kaip suvenyrus šiuos muzikos instrumentus vežė išeivijos lietuviai į užsienį, dovanojo atvykusiems paviešėti tautiečiams artimieji, tad meistro darbų yra ir JAV, Australijoje, Anglijoje bei kitose šalyse.

Nuo pat mažų dienų J.Lašą persekiojo sunkūs išbandymai. Tėvelis mirė, kai Juozukui buvo vos ketveri, motulės neteko sulaukęs vienuoliktojo gimtadienio. Tetos globojamas Juozukas pradžios mokslus išėjo Salų miestelyje, Rokiškio krašte. Mokėsi ilgai, nes galėjo prie knygų sėsti tik žiemomis, o šiaip visą laiką tekdavo piemenauti - pardavinėti savo vasaras. Piemenaudamas jis meistravo įvairius niekučius, šį bei tą drožinėdavo. Medžio darbai jį traukė, tad paaugęs kartu su broliu vertėsi staliaus amatu.

Kanklėmis Juozas susidomėjo 1930 metais, kai „Trimito“ žurnale perskaitė trumpus patarimus, kaip pačiam pasigaminti paprastas kankles. Tuos patarimus jis išsikirpo ir saugojo namuose ilgus dešimtmečius. O 1932 metais į Svėdasus buvo paskirtas dirbti kunigas Jonas Kraniauskas, kuris atsivežė iš Krekenavos garsaus vietinio meistro Stasio Rudžio darytas kankles. Vos išvydęs šį instrumentą, J.Lašas nusprendė žūtbūt pasigaminti panašias kankles. Pirmas blynas neprisvilo – kanklės pavyko. Taip Savičiūnų kaimo gyventojas pagamino keletą instrumentų. 1934-aisiais Užpaliuose vykusioje žemės ūkio ir amatų darbų parodoje J.Lašo kanklės buvo įvertintos premija – ir tai paskatino meistrą dirbti toliau. 1935 metais Svėdasuose vargonininkas Petras Vinkšnelis organizavo kanklininkių orkestrėlį, jame vienuolika merginų jau kankliavo Juozo darytomis kanklėmis. Kanklininkės linksmindavo susirinkusius pavasarininkų kongresėlio narius, koncertuodavo parapijos salėje, gegužinėse. Sovietinė okupacija užgesino šį kultūros židinį, nes tuo metu žmonėms jau ne kanklių muzika rūpėjo. O ir dabar Svėdasuose kanklėmis niekas nebegroja.

Prieškariu kankliuodavo ir vyrai; noriai pirko šį instrumentą inteligentai, studentai. Ir paprasti sodiečiai norėdavo turėti kankles. Iš J.Lašo po keletą instrumentų tuomet nusipirko Rokiškio gimnazija, Antalieptės ir Salų žemės ūkio mokyklos, Vilkaviškio muzikantai, Utenos našlaičių namai, Panevėžio, Šiaulių, Kauno ir kitų miestų gyventojai. Bet karas, pokario suirutės sumažino žmonių domėjimąsi kanklėmis, ne tas rūpėjo ir jų meistrui. Kolūkių metais J.Lašas, kaip ir visi sodiečiai, turėjo lenkti nugarą ir pusvelčiui prakaituoti nuo aušros iki sutemos. Ir labai džiaugdavosi, kai rasdavo laisvesnio laiko kanklėms meistrauti – tai buvo jo sielos atgaiva, geriausias poilsis. Tuomet vėl pasipylė užsakymai, nes kanklių reikėjo. Juozo darytomis kanklėmis daug kas puošė kambarių sienas. Tautiečiams kanklės buvo pati geriausia dovana vykstant į užsienį: J.Lašas dirbo įtemptai, padarė daug kanklių. Nors ne visiems kolūkio vadovams jo pomėgis patiko – jis sulaukdavo ir priekaištų, ir pajuokos žodžių. Tačiau kanklių meistras dėl to per daug neišgyvendavo ir savo pomėgiui skirdavo kuo daugiau laiko.

J.Lašas įsirengė namuose dirbtuvėlę, kurioje laikė instrumentus ir paruoštus būsimosioms kanklėms reikalingus medžio gabalus, įvairias detales. Jis pats paruošdavo instrumento korpusą – šonus, dugną iš klevo, ąžuolo, uosio ar obels, o kanklių viršui visuomet naudodavo tankmėje augusios eglės medieną. Rūpestingai sumontuodavo, suderindavo stygas. Jų būdavo net 33 – šešiolika dvigubų ir viena stora bosinė. Juozas savo kankles puošdavo lietuviškais tautiniais ornamentais, nepamiršdavo nupiešti Geležinio vilko, Gedimino pilies ar kitokių simbolių. Meistras visuomet pabrėždavo, jog kanklės yra sudėtingas instrumentas ir jį reikia gaminti labai kruopščiai, kad kanklės ilgai ir patikimai tarnautų, džiugintų visų širdis savo melodijomis. Daug dešimtmečių J.Lašas pildė specialų žurnalą, kuriame rūpestingai surašydavo, kada ir kas iš jo kankles nupirko, kada ir kam instrumentą jis padovanojo.

Meistras mėgo tvarką, dirbo kokybiškai, niekuomet nerūkė ir negėrė svaigalų. Sakydavo, kad rūkalai ir degtinė ar vynas yra „velnių pramanas“. Piktindavosi, kad per radiją, televiziją vis rečiau skamba liaudiškos melodijos, kanklės, o atliekama nežinia kokia muzika.

„Didžiausia mano svajonė – kad kanklės skambėtų, o ne kabotų ant sienos“, - tvirtino šių eilučių autoriui jau garbaus amžiaus sulaukęs kanklių meistras. Jis džiaugėsi, kad Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę labai padaugėjo užsakymų, žmonės vėl pradėjo plūsti į jo trobelę. Deja, jo jėgos jau seko, nedaug ką galėjo ir padaryti. Akys nusilpo, sveikata nebe ta. O ir medžiagų nelengva gauti. Nors parduotuvėse visko pilna, tačiau ko reikia kanklėms – nenusipirksi, viską tenka pačiam daryti. Meistras teigė, kad jis mielai pamokytų, jei tik kas nors norėtų išmokti meistrauti kankles, perduotų savo patirtį. Tačiau ir pats abejojo, ar tokių atsiras. Jaunimui nebe tas rūpi.

Gilios senatvės sulaukęs J.Lašas gyveno vienui vienas. Pas dukras keltis į miestą jis kategoriškai atsisakė, teigė, kad čia gimė, čia ir gyvenimo saulėlydžio sulauks. Nebelaikė gyvulių, nebedirbo žemės. Pasak senolio, pigiau gatavą prekę ar produktą nusipirkti, nei žemę dirbti, techniką samdyti.

Retkarčiais senukas pavartydavo nuotraukų albumus, pasiskaitydavo spaudos publikacijų apie jį ir jo kankles, pasiklausydavo radijo. Išeidavo pasižmonėti pas kaimynus, nueidavo iki parduotuvės. O kai būdavo geresnė nuotaika – nusikabindavo savo darbo kankles nuo sienos ir skambindavo, skambindavo. Iki užsimiršimo…

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija