Vaikai: jų globa Lietuvoje ir kitur

Vos atgavusi nepriklausomybę, Lietuva prisijungė prie Jungtinių Tautų Organizacijos Vaiko teisių deklaracijos ir prie Vaiko teisių konvencijos. Be to, 1996 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Vaiko teisių apsaugos įstatymą. Todėl netenka stebėtis, kad kone kiekvienoje tarptautinėje konferencijoje kalbama apie vaikus ir jų globą. Sausio 20-22 dienomis Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje ,,Socialinė aprėptis Europos Sąjungos šalyse kandidatėse Tūkstantmečio plėtros tikslų kontekste“, surengtoje Jungtinių Tautų Organizacijos ir Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva, vaikų globos klausimams buvo skirta viena sesija.
Kaip skelbia ,,Pranešimo apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 2001 metais“ medžiaga, 2000 metais žemiau skurdo ribos gyveno apie 560 tūkst. žmonių, skurdo lygis išaugo ir pasiekė 1998 metų lygį; net 31 proc. vaikų iki 18 metų amžiaus gyvena žemiau skurdo ribos. Skursta daugiau negu 20 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikų. Apie 18 proc. vaikų auga nepilnose šeimose (dažniausiai be tėvo). Ištuokų skaičius Lietuvoje viršija didžiausių Europos Sąjungos šalių ištuokų lygį; be to, 2000 metais nesantuokinis gimstamumas pasiekė 22,6 proc. (1990 metais jis tesudarė 7 proc.). Kasmet daugėja socialiai pažeidžiamų, nedarnių šeimų skaičius. Jose dažnai vaikai neprižiūrimi, su jais elgiamasi agresyviai: į ligonines atvežami išsekę nuo bado, artimųjų sumušti kūdikiai ir maži vaikai. Valstybės globoje atsiduria tūkstančiai vaikų. Tik 10 proc. jų yra našlaičiai, apie 30 proc. vaikų paimti iš nedarnaus elgesio šeimų, 10 proc. vaikų tėvams apribotos teisės, apie 5 proc. yra vaikai, kurių tėvai atsisakė, apie 4 proc. - kurių tėvai dingę, apie 10 proc. vaikų turi elgesio problemų ar specialių mokymosi poreikių, apie 4 proc. vaikų turi sveikatos sutrikimų, dėl kurių tėvai sakosi neturintys galimybių juos auginti namie. Įsigilinus į šiuos duomenis, paaiškėja, jog socialinių našlaičių esama kur kas daugiau negu tų, kurie yra netekę tėvo ir motinos.
Stebint daugiametę Lietuvos globos institucijų patirtį, išryškėjo keletas ateities tendencijų: nereikėtų skubėti vaiko atskirti nuo biologinės šeimos, geriau steigti daugiau dienos centrų, laikinųjų globos namų, reabilitacijos įstaigų grįžusiems iš nepilnamečių kolonijų; globos namų veiklą taip pertvarkyti, kad, išėjęs į savarankišką gyvenimą, globotinis be didelio vargo integruotųsi į visuomenę; tikslinga skatinti įvaikinimą, bet reikėtų supaprastinti įvaikinimo procedūrą; finansinę paramą šeimoms ir šeimynoms reikėtų keisti socialinių paslaugų sistema vaikams.
Lenkijos ekonomikos, darbo ir socialinės politikos ministerijos Socialinės gerovės departamento vicedirektorė Viktorija Biederman akcentavo būtinumą steigti paramos šeimai centrus, mažinti vaikų skaičių globos namuose, sąlygas juose priartinti prie šeimos sąlygų. Augdamas globos namuose vaikas turi išmokti buitinių darbų, patikėti jų prasmingumu ir būtinumu. Taip pat reikėtų kurti konsultavimo centrus šeimynoms.
Iš Slovakijos atvykusi vienų globos namų direktorė Katerina papasakojo, kad Slovakijoje vis daugiau dėmesio skiriama šeimai. Net globos namai primena šeimą - juose gyvena ne daugiau kaip dešimt ar keturiolika vaikų. Slovakijoje daugiausia globos reikalingi yra romų (čigonų) vaikai. Siekiamybė - vaikų įvaikinimas šeimose. Prieita prie išvados, kad vertėtų atsisakyti įvaikinimo paslapties. Ta paslaptis vis tiek išaiškėja, sukeldama stresą vaikui. Manoma, jog ateityje įvaikinimų bus daugiau. Pranešėja pasidžiaugė, kad atsiranda savanorių globoti vaikus.
Svečias iš Vengrijos labai skeptiškai atsiliepė apie valstybinius vaikų globos namus. Nors Vengrijoje šios įstaigos įkuriamos labai gražiose vietose, net pilyse, bet ten vaikų gyvenimas esąs kartus. Jis teigė: ,,Reikia atsisakyti iliuzijos, kad tų namų gyventojai taps visaverčiais piliečiais“. Prelegentas siūlė leisti vaikams kuo dažniau bendrauti su biologiniais tėvais, susidarius palankioms sąlygoms, grąžinti vaikus biologinėms šeimoms, ieškoti šeimų, kurios sutiktų pagloboti vaikus; toms šeimoms derėtų atsilyginti ne finansine, bet socialine parama.
Apibendrindama diskusiją, Jungtinių Tautų koordinatorė ir įgaliotoji atstovė Lietuvoje Cihan Saltangolu pastebėjo, kad pravartu Europos Sąjungos šalims kandidatėms pasikeisti patirtimi, tačiau būtina atsižvelgti į nacionalinius ypatumus. Reikėtų vadovautis Vaiko teisių konvencijos nuostatomis: imtis visų reikiamų teisinių, administracinių ir kitų priemonių pripažintoms vaiko teisėms įgyvendinti. Tai teisė į mokslą, teisė nepatirti skurdo ir t.t. Vaikų globos klausimais diskusijos bus tęsiamos kitose tarptautinėse konferencijose ir seminaruose.

Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2003 "XXI amžius"