Knygø puslapiuose – skaudþios jaunuoliø iðpaþintys

Marytë Gustainienë

Kauno „Auðros“ gimnazijos
lietuviø kalbos mokytoja metodininkë

Šiø dienø pasaulyje daug nuobodulio, nes jaunimas daþnai skundþiasi, kad neturi ko veikti, kad viskas nusibodo. Nyki, bedvasë aplinka stingdo gërio ir groþio mintá, neleidþia visapusiðkai atsiskleisti asmenybei. Þmogus tokioje aplinkoje praranda natûralø ryðá su dvasiniø orientyrø iðtakomis. Ðiuolaikinio þmogaus pasaulyje daug neþinios, sumaiðties. Taip atsitiko dël to, kad pakito þmogaus poþiûris á dvasios vertybes, á save ir kitus, aplinkà, daiktus. Þmogus tapo kitoks.

Ðiuolaikiniø raðytojø knygø puslapiuose labai daug vietos skiriama jauno þmogaus moralei analizuoti, jo problemoms atskleisti. Jurgos Ivanauskaitës, Vandos Juknaitës, Renatos Ðerelytës, Zitos Èepaitës, Jolitos Skablauskaitës veikëjai daþnai kovoja tarp instinktø ir aukðtesnës bûties siekimo, neþymiai ávairiose situacijose atveria savo vidinio pasaulio dvilypumà. Z.Èepaitës apysakoje „Sekmà skausmà“ gilinamasi á mergaitës, moters likimà ðiuolaikiniame pasaulyje, pagrástame kova uþ bûvá, jëgos, prievartos principais. J.Ivanauskaitës apsakymø rinktinëje „Kaip uþsiauginti baimæ“ sprendþiami ðiuolaikinio jauno þmogaus moralinës degradacijos klausimai. Knygoje atskleidþiama jauno þmogaus vidinë tuðtuma, neþinomybë dël ateities. J.Skablauskaitës romane „Þoliø kartumas“ analizuojamos personaþø klaidþiojimø kryþkelës, noras iðbristi ið tuðtumos á ðviesà.

Vaizduojamas pasaulis atsiveria negatyviàja puse. Jame tarpsta ðaltis, beprasmybë, baimë. Raðytojos vis labiau jauèia savo herojams gresiantá pavojø, piktøjø jëgø galià. Nuo ðlykðtumo, beprasmybës, banalybiø personaþai slepiasi savo viduje, tyroj gamtoj, svajonëse, o kartais mëgina grumtis uþ vietà nesvetingame pasaulyje. Jie daþnai màsto apie saviþudybæ. Pavyzdþiui, Ismenë ið J.Ivanauskaitës apsakymo „Teatras“ pati leidþiasi narkotikus, baisisi, kad visiems aplinkiniams në motais, kad ji pamaþu marina savo kûnà. Jos apkvaitimo scenos tampa áprastos ir nieko nestebinanèios. Þudytis Ismenë bijo, bet apie mirtá màsto, nes jauèiasi ne tik nereikalinga ir vieniða, bet ir atstumta, nemylima, niekam nereikalinga. Graudþiai nuskamba jos þodþiai: „Mano patëvis ramiø ramiausiai þiûri, kaip að virinuosi ðvirkðtus. Jis susikûrë teorijà, kad kam lemta bûti þmogþudþiu, privalo juo bûti. Kad nusideda tas, kas prieðinasi savo lemèiai... Visi nusiplauna rankas. Ir að lieku visiðkai viena. Kartais man gëda eiti per miestà, nes atrodo, kad visi mato, kokia að nelaiminga, kokia að vieniða, kaip man negera...“

Kad veikëjai gyvena moraliai paðlijusioje aplinkoje, tà puikiai charakterizuoja jø paèiø kalba, bendravimas vieno su kitu, namø aplinka, pomëgiai, laisvalaikio leidimas. Daþnai juos supa muzika, ðokiai, arbatos gërimas. Aplinka nyki, nes smilksta cigareèiø dûmai, o jie sëdi prie alaus ar degtinës butelio, pykstasi, áþeidinëja. Vidiniais monologais personaþai kalba apie savo dvasios skaudulius, apie troðkimus ir svajones, abejones, neapykantà. Reikia daug aðarø ir kanèios, kad praðviesëtø siela nuo kûniðkumo. Veikëjai, gyvenantys aktyvø amoralø gyvenimà, jauèia stiprià dvasinæ tuðtumà.

J.Skablauskaitës, J.Ivanauskaitës, Z.Èepaitës kûryboje plëtojama namø problema. Kartu atskleidþiama nauja ðiø laikø problema – vaikai verþiasi gyventi atskirai nuo tëvø. Daþnai jie bûna iðlepæ, neþinia ko norintys ið gyvenimo, tëvø nesuprantami arba nerandantys bendros kalbos. Vaikai iðeina ið namø ir tada, kai juose ðalta ir nyku, kai nëra dvasinës harmonijos. Namø problema tampa savotiðkai suprantama. Pavyzdþiui, Gervazas (J.Skablauskaitës romane „Þoliø kartumas“) ieðko iðsinuomoti kambará. Kai suranda, buto nuomotoja Vincë nepatinka, bodisi iðvydæs netvarkà, bet apsistoja tuose namuose, sumokëdamas net pusës metø mokestá á prieká. Jis nesijauèia laimingas, suradæs tokià iðeitá ið susiklosèiusios situacijos, jis tik prisitaiko prie niekingos, tuðèios þmoniø visuomenës. Edvinas gyvena ilgoj ilgoj bûdoj, taip galima pavadinti vienaaukðtá miesto pakraðtyje. Liucijus niekad nerakindavo durø (kartà kambaryje rado priklydusá ðuná, kitàkart – keletà mëlynanosiø).

J.Ivanauskaitës apsakymø rinkinio „Kaip uþsiauginti baimæ“ veikëjai net namuose nesijauèia saugûs. Aðtuoneriø metø mergytë Kamilë, likusi viena naktá savo kambaryje, sapnuoja baisø koðmarà – savo mirtá. Martynas bastosi tuðèiomis gatvëmis ir, apimtas graudulio, þiûri á uþuolaidas, iðmargintas þirneliais, gëlytëmis, kvadratëliais, juostelëmis. Jam vis rodësi, kad „stovi vietoje, o namai plaukia pro ðalá kaip milþiniðki laivai, didingai nepastebintys ant vargano plausto besiblaðkanèio vieniðiaus“.

Z.Èepaitës apysakos „Sekmà skausmà“ veikëja Elë „mëgo senà, apleistà, uþmirðtà miesto pakraðtá, kur niekas neplanavo naujø statybø, netiesë keliø, nerausë kanalø ir vandentiekiø. Þmoniø gyvenimas èia buvo nusistovëjæs...“

Namø erdvei reikðminga ðeima. Jeigu jos nëra (veikëjai daþnai vieniði), personaþai beviltiðkai bando susikurti panaðià erdvæ. Deja, jø namuose stokojama ðilumos, jaukumo. Èia visu ðaltumu atsiveria kita erdvë – pasaulis, ðaltas, bejausmis, abejingas. J.Skablauskaitës romano „Þoliø kartumas“ veikëjas Ignacijus nori turëti savo namus. Ið senøjø jis bëga, nes tai buvo dviaukðtë bûstinë, esanti toli uþ miesto, vieniða, prisiglaudusi pakelëje, prie pat miðko. Jo laukë ilgëliausias varvekliais aplipæs namas, kuriame jis buvo ðeimininkas (svajoja iðblizginti vidø, apkuopti ten tvyranèià netvarkà). Ignacijus svajoja apie ðviesius namus (tai iliuzija á ðviesià ateitá), nes gimë ir augo tamsioj troboj. Jo prisiminimuose krosnis iðliko labai mielu daiktu. Ignacijus nori, kad namuose bûtø ðilta ir jauku. Jis supranta, kad tà jaukumà kuria þmoniø tarpusavio santykiai. Beje, vaikystës troba tamsi, nes motina, tëvas, broliai mirë. Ðaltos namø sienos liko bedvasës – Ignacijus su Konstancija augo vaikø namuose. Jie buvo priversti palikti namus ir ieðkoti prieglaudos ðaltame ir atðiauriame pasaulyje. Be namø, be uþuovëjos – negerai: ið Ignacijaus maþo ûgio vaikai tyèiodavosi, muðdavo.

Psichologai teigia, kad þmoniø elgesá galima suprasti tik atsiþvelgiant á tà aplinkà, kurioje formuojasi þmogaus elgesys. J.Skablauskaitës romano „Þoliø kartumas“ veikëjo Edvino namø aplinka ið tiesø skurdi, nëra jokiø patogumø, tik telefonas (ryðys su pasauliu). Pats Edvinas prievarta palieka namus, nes jis kuria juose netvarkà. Piktinasi kaimynai, todël iðlepintam vienturèiui sûnui tëvai nupirko vienaaukðtá namà, vadinamà „bûda“, miesto pakraðtyje. Èia jis gyvena atsiskyræs nuo pasaulio. Edvinas daug repetuoja: ðoka, dainuoja, jo niekas nemato, negirdi. Jo vienatvë dar gilëja, kol pagaliau tampa nepakeliama naðta. Neturëdamas jaukiø namø þmogus praranda dalá savæs.

Skaudþiai namø ilgesá iðgyvena J.Ivanauskaitës apsakymo „Paskutinis traukinys“ veikëjas Martynas. Jis – narkomanas, besiðlaistantis gatvëmis jaunas þmogus. Jauèiasi niekam nereikalingas, nemylimas, apskritai svetimas ðaltame pasaulyje, kur kiekvienas galvoja tik apie save, kovoja uþ savo gerovæ. „Kuo ádëmiau Martynas stebeilijosi á átartina palaima spinduliuojanèius langus, tuo labiau jie darësi grasinamai svetimi. Staiga jis pasijuto it plaukas, kartu su gardþiu kàsniu pakliuvæs kam á burnà...“

Nuolat besikeièiantis pasaulis formuoja kitokias vertybes. Gyvenimiðkose situacijose kitaip suvokiamas þmoniø bendravimas. Daþnai vyksta konfliktai arba nesusipratimai tarp tëvø ir vaikø. Pamatas, ant kurio formuojamos vertybës, yra ðeima. Ðiuolaikinës raðytojos J.Skablauskaitë, Z.Èepaitë, J.Ivanauskaitë gilinasi ir analizuoja pairusius santykius tarp artimø þmoniø ðeimoje arba bando ieðkoti prieþasèiø, kodël jaunas þmogus yra nelaimingas ir neranda savo vietos gyvenime.

J.Skablauskaitës romano „Þoliø kartumas“ veikëjai Gervazas ir jo sesuo Augusta – tarsi svetimi. Vaikystëje jie buvo skirtingai auginti: jei kà padarydavo Gervazas, teta nebardavo, o Augustai vis buvo lipdomas netikëlës vardas. Tokie ir augo: vienas apipiltas malonëmis, o kitas – atstumtasis. Kartu augo ir nemeilë vienas kitam. Suaugus liko ðalti santykiai, jautësi lyg nebereikalingi vienas kitam, bet kraujo ryðys vertë nors retkarèiais prisiminti esant brolá ir seserá. Ðiø dienø broliai ir seserys taip pat daþnai yra susvetimëjæ, nors auga vienoje ðeimoje. Matydami nesantarvæ, jausdami meilæ arba nemeilæ, jie formuoja savo ateities vaizdiná. Ðalti broliø ir seserø santykiai ðeimoje daþniausiai ir lieka tokie pat, jau iðëjus á gyvenimà. Labai daþnai ðeimoje auga netikri broliai ir seserys, nes mûsø laikø ðeimos jau nëra tos tradicinës, sudaromos vienà kartà gyvenime. Daþnoje ðeimoje tikrà tëvà jau atstoja patëvis, o motinà (reèiau) – pamotë. Susvetimëjimas jau vyksta vaikystëje.

Jeigu gerbti vyresná þmogø anksèiau buvo tradiciðka, tai ðiø laikø jaunas þmogus jau svarsto, uþ kà reikia gerbti vyresná ar net senà þmogø. Ne visi jie dorai nugyveno gyvenimà, pagaliau net ir patys netinkamà pavyzdá rodë jaunimui. J.Skablauskaitës romano „Þoliø kartumas“ seniui Krescencijui Cecilija iðdroþia: „Labai norëèiau senà þmogø gerbti, deja, nematau uþ kà. Jûs esat valkata“.

J.Ivanauskaitës apsakymo „Kas atsitiko Monikai“ pasakotojo lûpomis iðsakomi nuogàstavimai dël jaunø þmoniø aistros roko muzikai, ðëlsmui: „Jauni þmonës, kuriems vienatvë ir susvetimëjimas buvo jø kasdiena, jauni þmonës, nebepaþástantys motinø, tëvø, mylimøjø ir patys nei jiems, nei sau nepaþinûs, jauni þmonës, kuriø negailestingos pramogos virto lëtine saviþudybe, jauni þmonës, kuriø neviltis ir abejingumas tapo chroniðki, jauni þmonës, apmeluoti, apgauti, nepatiklûs, baugðtûs, kupini uþslëpto ánirðio, lyg þiauriai muðtruoti þvëriûkðèiai staiga pakluso ir atsidavë tau, nes, pakerëti neapraðomos kaip ir visos kitos roko magijos, jie áþvelgë tavyje Mokytojà, Pranaðà, Dievà“.

Ðiuolaikiniame pasaulyje pakito ne tik poþiûris á þmogø, bet ir vertybës suvokiamos kitaip. Jaunas þmogus daþnai blaðkosi tarp gërio ir blogio, skausmingai iðgyvena vienatvæ ir nemeilæ. Ðiandien mums visiems trûksta paprastumo ir nuoðirdaus bendravimo. Savuose namuose kartais bijome ðypsotis ir bûti atviri. Gûþiamës á savo paèiø susikurtus vienatvës kampelius ir tyliai raudame. Gal nemokame mylëti, gal nenorime bûti mylimi?..

© 2007 „XXI amþius“